Romane „Naberijus“ - budelio ir aukos meilės istorija (I dalis, ištraukos)

Kad pavasaris greičiau ateitų, kiekvieną trečiadienį iki pat gegužės pabaigos, pateiksime jums vis naują ištrauką iš knygos. Malonių susitikimų su Naberijumi!

Taip pat kviečiame apsilankyti „Facebook“ puslapyje - čia rasite daugiau informacijos apie kūrinį ir jo autorę, galėsite dalyvauti viktorinose, laimėti leidyklos „Charibdė“ prizų, pateikti klausimus bei tiesiog pasidalyti skaitant kilusiomis mintimis.

***

Laiškas iš Pragaro

1 Pažįstu geriau už tave pačią

Kambaryje buvau viena. Atsigulusi ant lovos, akimis tyrinėjau nepažįstamą palubę. Apskritą matinį lempos gaubtą, kuriame ryškiai apšviestos iš viršaus matėsi keletas nusibaigusių musių. Kažkokiu būdu ten patekusių ir neradusių išėjimo. Buvo sunku suprasti, kurių galų jos iš viso ten lindo. Kokių klastingų burtų apkerėtos turėjo būti tos nelaimėlės, kad pačios savo noru įsispraustų į tokią vietą, kur nėra nei maisto, nei vandens, kur karšta, sausa ir dulkėta? Negi nepakanka pasaulyje vietų, tinkamesnių musei gyventi ir išgyventi?

Nuo šiol tas per savo kvailumą galą gavusias muses nuolat matysiu virš savo galvos. Nuo šiol čia bus mano namai. Šiame bendrabutyje iš geltonų plytų su išklibusiomis langų rankenomis ir keistai aidinčiais tamsiais koridoriais. Ta, su kuria turėsiu dalintis šiuo kambariu, greičiausiai atvažiuos rytoj. Šiandien jau pernelyg vėlu.

Pyptelėjęs ant stalo nešiojamasis kompiuteris pranešė, kad kažkas nori su manimi kalbėtis. „Marčiau, pagaliau parsivilkai!“ – spėjau pagalvoti, bet tai buvo ne mano brolis. Kažkas, pasivadinęs pirmą kartą matomu pretenzingu pseudonimu „Naberius“, rašė man: „Labas“.

„Labas, – atrašiau. – Ar tu mane pažįsti?“

„Pažįstu geriau už tave pačią“, - rašė tas, bet nepasisakė, kas jis toks. Būčiau galėjusi duoti nukirsti ranką, kad čia juokauja kuris nors iš mano brolio draugelių. Kas daugiau, jei ne juodojo metalo gerbėjas, galėjo susigalvoti tokį idiotišką „niką“?

„Marčius su tavim?“ – paklausiau, nepasiduodama provokacijai.

„Ne, – atrašė „Naberius“. – Marčiui dar ne laikas. O tu būsi su manim jau šiąnakt.“

Pajutau, kaip kaista skruostai. Tas kažkas laidėsi nešvankiomis užuominomis. Karštligiškai naršiau po atmintį, bet, nors užmušk, neprisiminiau jokio vaikino, pastaruoju metu leidusio man suprasti, kad jam patinku. Tiesą sakant, vaikinai man apskritai dėmesio nerodė. Buvau nuobodi pilka pelytė, ilga kasa ir išsigandusiomis akimis, bet net ir tai suprasdama nemokėjau būti kitokia.

„Kas tu?“ – paklausiau.

„Jeigu nori mane pamatyti, uždek prieš veidrodį raudoną žvakę ir pašauk mano vardą“, – parašė tas.

„Kokią dar žvakę?“ – parašiau pradėjusi nervintis, kad nesugebu šmaikščiai atsikirsti į kvailus nepažįstamojo juokavimus.

„Tą, iš viršutinės spintos lentynos“, – atsirado žodžiai mano ekrane.

Žinoma, jis negalėjo manęs matyti. Negalėjo žinoti, ką aš darau. Todėl ir juoktis iš manęs negalėjo, kai aš kaip kvailė pasistačiau prie spintos kėdę ir pasistiebusi ant jos pradėjau grabalioti ranka po dar tuščią lentyną. Didžiausiai savo nuostabai, gilumoje iš tiesų užčiuopiau pailgą riebaluotą daiktą. Žvakė iš tiesų buvo raudona...

Paguldžiau ją ant stalo per patį vidurį. Rankos drebėjo.

„Na štai“, – tarsi viską matęs parašė „Naberius“ ir po šių žodžių padėjo šypsenėlę, o mane apėmė nerimas.

„Kas tu?“ – paklausiau dar kartą.

Jis ir toliau atkakliai neprisipažino, kas esantis, tik pasiūlė: „Jeigu nenori, kad aš pas tave ateičiau, tuomet pati ateik pas mane. Mano numeris – 666“. Tai parašęs „Naberius“ atsijungė.

„Mažvaikis satanistas!“ – niršau bandydama save įtikinti, kad tikriausiai už to mane erzinusio kvailio nugaros visąlaik stovėjo ir krizeno mano brolis. Tačiau kuo ilgiau apie tai galvojau, tuo aiškiau darėsi, jog tai netiesa. Apie raudoną žvakę, paslėptą mano bendrabučio kambario spintos viršutinėje lentynoje, galėjo žinoti tik tas, kuris pats ją ten padėjo. Arba matė, kaip padėjo kažkas kitas. Mano keistasis pašnekovas turėjo būti kažkur čia pat.

Miegas neėmė. Varčiausi lovoje dvi valandas, kas dešimt minučių pasikeldama pažiūrėti į ant stalo šviečiantį kompiuterio ekraną. Bet „Naberius“ daugiau nebeprisijungė. „Kokia aš kvaila!” – bariau pati save, bet neįstengiau galvoti apie nieką kitą, tik apie tą keistą internetinį pokalbį. Labai galimas dalykas, kad šeštajame aukšte iš tiesų yra kambarys 666, kuriame ir gyvena mano paslaptingasis pašnekovas. Kas jis? Gal iš mūsų miesto? Mokyklą baigęs kartu su manim ar ankstesniais metais?

Užuolaidų buvau neužtraukusi. Pro langą plieskė ryški pilnatis, priversdama daiktus kambaryje, su kuriuo dar nespėjau apsiprasti, apsigaubti tamsiais bauginamais šešėliais. Buvo nejauku, netgi, sakyčiau, labai nejauku. Pradėjau gailėtis, kad atvažiavau ne rugsėjo pirmosios išvakarėse, o visa diena anksčiau. Pati to nenorėdama klausiausi kiekvieno krebždesio. Žmonių bendrabutyje buvo. Kažkur, gal kitame aukšte, kažkas nusijuokė. Bet buvo pilna ir keistų, nežinia iš kur sklindančių garsų.

Staiga visai šalia išgirdau aiškų, duslų ritmišką bildėjimą. Su siaubu pašokusi prieblandoje pamačiau, kaip per stalą, lyg kažkieno pastūmėta, lėtai ritasi raudonoji žvakė. Priartėjusi prie stalo krašto, ji sustojo. Balkone supliaukšėjo paukščio sparnai. Į mane pro lango stiklą žvelgė žaižaruojančios akys. Tas baisus žvilgsnis pervėrė kiaurai. Surikusi čiupau chalatą ir išbėgau į koridorių.

Rankos ir kojos drebėjo, pylė šaltas prakaitas. Nežinojau, į kurią pusę eiti. Supratau tik viena – į tą apsėstą kambarį grįžti nė už ką nenoriu. Nusprendžiau ryte administratoriaus paprašyti skirti man kitą. Bet prieš akis laukė dar visa naktis. Na, pusė nakties.

Gailėjausi, kad išbėgdama nespėjau iš po pagalvės pagriebti mobiliojo telefono – pasikalbėjusi su broliu ar Irma, tikriausiai būčiau pasijutusi ramiau. Bet grįžti pasiimti nedrįsau. Atrodė, jaučiu pro mano kambario durų apačią paskui mane net į koridorių atslenkantį kaustantį siaubą. Tuos šešėlius nuo daiktų. Bėgdama nuo jų sparčiu žingsniu pasukau į kitą pusę. Ten kur koridoriaus gale įkyriai blykčiojo ir zvimbė sugedusi lempa.

Ištiesta ranka pati paspaudė lifto iškvietimo mygtuką. Šachta subildėjo, ir prieš mane triukšmingai atsivėrė apspardytos durys. Įlipusi automatiškai paspaudžiau šeštąjį aukštą. Pačiai atrodė keista, kad taip elgiuosi. Bet aš norėjau patikrinti, ar tikrai egzistuoja kambarys su tuo šėtonišku numeriu. Jeigu egzistuoja – tai reiškia, jog šiame bendrabutyje turiu bent jau vieną pažįstamą, nors dabar ir nežinau, kas jis toks. Tačiau vien nuo tos minties jaučiausi šiek tiek ramiau.

Kambarys 666 buvo pačiame šeštojo aukšto koridoriaus gale. Radau jį, nors koridoriuje nedegė nė viena lempa. Durys nesiskyrė nuo visų kitų, bet priėjusi arčiau pajutau kai ką neįprasto ir intriguojančio. Kvapą. Tai buvo panašu į smilkalus. Už tų durų, logiškai mąstant, turėjo būti gyvas žmogus, kuris mane pažįsta ir gyvena šiame bendrabutyje seniau už mane, netgi yra buvęs kambaryje, kuris dabar yra paskirtas man. Greičiausiai tai kažkas iš mano miesto, baigęs mokyklą metais ar dvejais anksčiau.

Durys kaip tyčia buvo neuždarytos, tik privertos. Pro siaurą plyšį ant grindų krito siauras sidabrinės šviesos ruoželis. Man verkiant reikėjo, kad kas nors išsklaidytų mano baimę, nuramintų, o galbūt net ir pasijuoktų iš kvailų mano nuogąstavimų. Verkiant reikėjo pasikalbėti su gyvu žmogumi, kad pasijusčiau ne tokia vieniša šiame svetimame ir tamsiame pasaulyje. Dvejojau, belstis ar pasinaudojus proga, kad durys neuždarytos, kyštelėti nosį ir pirma apsidairyti, o tada jau arba belstis, arba dėti į kojas. Antrasis variantas man atrodė protingesnis, todėl sulaikiusi kvėpavimą, kad manęs neišgirstų, atsargiai pirštais prisiliečiau prie baltais aliejiniais dažais nuteptos durų lentos.

Dėti į kojas neįstengiau, nes jos sulinko per kelius. Nuo to menko, vos juntamo prisilietimo kambario durys prieš mane atsilapojo visu gražumu. Už jų nebuvo daugiau durų, vedančių į skirtingus bloko kambarius. Priešais švietė langas, tarsi keturkampis indas, sklidinas per kraštus besiveržiančios sidabrinės mėnesienos, o jame sustingęs stovėjo žmogiškas siluetas.

To vaikino tikrai nepažinojau, mačiau pirmą kartą, bet – o dangau – jis buvo tiesiog tobulas! Juodi lygūs ant pečių krintantys plaukai, šviesi matinė oda, ryškūs išlinkę antakiai, tamsios šiek tiek įkypos akys, tiesi nosis, griežto kontūro lūpos, smulkus smailėjantis smakras... Niekada nieko panašaus nebuvau regėjusi. Viską užmiršusi, kaip apžavėta žiūrėjau į aukštą ir liekną figūrą, mąslų skulptūrišką profilį, žvelgiantį kažkur gilyn į tamsą, mėnesienoje žvilgančius ant pečių krintančius plaukus, susiliejančius su lygiai taip pat žvilgančiu juodu marškinių šilku. Atsipeikėjau tik tada, kai tas vaikinas staigiai pasuko galvą ir pažvelgė tiesiai į mane, tarsi būtų žinojęs, kad aš ten esu. Jo žėrinčiose akyse atpažinau mane išgąsdinusio paukščio žvilgsnį. Reikėjo bėgti kuo toliau, bet suakmenėjusios kojos neklausė. Privalėjau ką nors pasakyti.

– Atsiprašau, sumaišiau duris, – teisinausi, neįstengdama pajudėti iš vietos.

Vaikinas, atrodo, pastebėjo, kas man darosi. Jo lūpose atsirado kiek pašaipi šypsena, ir jis žengė artyn, nenuleisdamas nuo manęs savo gręžiančių akių. Man atėmė žadą nuo jo artumo. Širdis daužėsi, spengė ausyse. Drebėjau visu kūnu.

– Nesumaišei, – tarė jis, suėmęs mane už alkūnės, ir timptelėjo į vidų. – Užeik, Almina.

Nuo alkūnės, kur tas vaikinas prisilietė, man po visą kūną pasklido valią paralyžiuojantys elektros impulsai. Jis žinojo mano vardą. Man už nugaros trakštelėjo užrakinamų durų spyna.

– Aš atėjau, nes... – užsikirtau, nežinodama, nuo ko pradėti, bet vaikinas mane nutraukė.

– Nes aš liepiau tau ateiti, – šypsojosi jis, o akys vėrė iki pat sielos gelmių, ir aš supratau, kad nuo jo neįmanoma nieko nuslėpti.

Rankos neskubėdamos atrišo mano chalato diržą, ir jis nuslydo man nuo pečių. Likau su naktiniais marškiniais, ant kurių puikavosi vaikiškas piešinys su peliuko Mikio mergina. Tobulas nepažįstamasis be ceremonijų lietė mano pečius ir krūtinę, o aš neturėjau jėgų jam pasipriešinti. Jo smilkalais kvepiantys švelnūs plaukai prisilietė man prie skruosto, o lūpos lėtai palietė manąsias. Apsvaiginta jo užburiančio žvilgsnio neprieštaravau, ir kai jis nutraukęs per galvą numetė į šalį mano naktinius, ir kai lengvai kilstelėjęs pasiguldė mane ant lovos tarp šilkinių pagalvių. Šalia lovos stovinčiame narve pradėjo garsiai čirkšti kanarėlė, ir gražuolis nusivilkęs užmetė ant narvo savo juodus marškinius.

Ant jo krūtinės blykčiojo nemažas sidabrinis amuletas, primenantis pentagramą, kokią turėjo mano brolis, – tik įmantresnę, su daugybe papildomų kažką reiškiančių ženklų. Aš buvau visiškoje to vaikino valdžioje, ir man tai be proto patiko. Jo plaukai pažiro man ant akių. Supratau, kad jis buvo velniškai teisus rašydamas, jog šią naktį būsiu su juo. O kartu supratau ir tai, jog noriu su juo būti amžinai. Na, bent jau visą gyvenimą.

Atsibudau apie pietus nuo ryškios saulės, plieskiančios tiesiai man į veidą. Aš ir vėl buvau savo kambaryje, nors aiškiai prisiminiau, kad išvargusi po sukrečiančios aistringos nakties, nubloškusios mane į neiškopiamą, viską ryjančią liepsnų bedugnę, virš mano galvos milžinišku pagreičiu įsukusią žvaigždėmis nusėtą dangų, užmigau prisiglaudusi prie to vaikino krūtinės. Kad tai nebuvo sapnas, liudijo dar neišsisklaidžiusi dangiška palaima ir nestiprus maudimas kiekviename kūno raumenėlyje. Aš buvau nuoga, o mano naktiniai marškiniai ir chalatas buvo tvarkingai sudėti šalia ant lovos. Ir raudonoji žvakė vėl gulėjo stalo viduryje, nors vakar pati savo akimis mačiau, kaip ji atriedėjo iki krašto.

Užsimečiau chalatą ir išėjau į dušą. Koridoriuje sutiktos merginos žiūrėjo į mane su smalsia pašaipa. Netgi pagalvojau, kad man ant kaktos parašyta, jog šiąnakt permiegojau su visiškai nepažįstamu vaikinu, pati nuėjusi į jo kambarį. Buvo gėda dėl tokio savo poelgio ir gaila šitokiu kvailu būdu prarastos nekaltybės. Aš nežinojau, ar tas vaikinas norės ir toliau su manimi bendrauti. Mes juk net beveik nepasikalbėjome. Nežinojau, ką jis pagalvojo apie mane, kai aš taip lengvai jam atsidaviau. Aš nežinojau apie jį nieko. Netgi jo tikrojo vardo. Vis dėlto buvau įsimylėjusi iki ausų ir supratau, kad negalėsiu be jo gyventi.

Duše pažvelgusi į virš murzinų kriauklių pakabintą rūdžių išėstą veidrodį nustėrau. Tapo aišku, kodėl tos merginos koridoriuje iš manęs kikeno. Ant mano veido krauju buvo nupieštas didžiulis apverstas kryžius. Viena linija ėjo nuo kaktos per nosį iki smakro apačios, o kita – per lūpas nuo vieno skruosto iki kito. Atrodė kraupiai. Tai buvo pasityčiojimas... To vaikino akyse aš buvau nieko neverta šiukšlė. Jis tenorėjo manimi pasinaudoti ir pasišaipyti...

Ašaros liejosi upeliais, bet drungnas rūdimis atsiduodantis vanduo jas plovė, vos spėjusias pasirodyti. Na žinoma, kaip aš galėjau tikėtis, kad toks neeilinio grožio vaikinas nuoširdžiai susidomėtų manimi – nei gražia, nei įdomia, nei madinga provincijos mergina? Ar aš turiu galimybę kaip nors ištaisyti šią padėtį? Viską būčiau atidavusi, kad tik tas gražuolis dar kartą su manim susitiktų. Kad jis pats mane susirastų, kad pasakytų, jog pasiilgo, jog mane myli, jog nori su manim būti amžinai... Paklusdama mano svajonėms, fantazija piešė vaizdą, kaip „Naberius“ prisijungia prie „Mirc'o“, bet pamatęs, kad manęs nėra, išeina. Paskubomis nusišluosčiusi nulėkiau atgal į savo kambarį.