Daugelis JAV bibliotekų atsisakė šios knygos dėl joje aprašomų masturbacijos scenų. Romaną išleidusi leidykla buvo apkaltinta „pornografijos platinimu“ ir priversta dvejus metus bylinėtis.
Į Australiją, kurios valdžia uždraudė platinti romaną, „Portnojaus skundą“ teko gabenti nelegaliai slaptame laivo triume. Tačiau visi draudimai tik didino knygos populiarumą. Per pirmąsias 10 savaičių buvo parduota beveik pusė milijono egzempliorių.
Knygoje aprašomas neva tikras psichinis sutrikimas, psichiatro O. Spielvogelio pavadintas „Portnojaus negalavimu“, kuriam būdinga nuolatinė etinių impulsų sankirta su nepaprastais, dažnai iškreiptais lytiniais troškimais. Religingoje žydų šeimoje užaugusiam knygos herojui labai patinka „šiksos“ – ne žydų tautybės merginos, tačiau mylėtis su jomis žydui negalima!
Iš čia ir kyla visos neurozės, atvedusios nelaimėlį ant psichoanalitiko kušetės ir privertusios prapliupti pajuokos, ironijos bei sarkazmo kupinu srautu.
Kai kurias knygos atsiradimo kontroversijas Ph. Rothas paaiškino 1969 m. „The New York Times“ žurnalistui George'ui Plimptonui duotame interviu.
– Papasakokite apie „Portnojaus skundo“ priešistorę. Ar ilgai puoselėjote knygos idėją?
– Kai kurios romano idėjos kirbėjo galvoje nuo tada, kai tik pradėjau rašyti. Ypač stilius ir pasakojimo maniera. Knyga prasideda „minčių lietumi“ – įvairios apimties ir formos užrašais, kurie tarpusavyje susiję tik asociacijomis, o ne chronologija. Visada žavėjausi proza, kurioje šnekamosios kalbos stilius, intonacija, ritmas, spontaniškumas ir laisvumas persipina su literatūrinės retorikos ironija, preciziškumu bei dviprasmybėmis. Žinoma, nesu vienintelis, norintis taip rašyti, bet tai idealas, kurio siekiau šioje knygoje.
– Tačiau šis įnoringas seksualinės išpažinties romanas yra savitas literatūrinis sumanymas?
– Sumanymas lyginant su kalbėsena nieko nereiškia. Norėjau, kad mintys apie seksą, kaltę, vaikystę, apie žydus vyrus ir jų ne žydes moteris būtų tiesiog kitokios. Žinoma, minčių romanams turi kiekvienas – metropolitenas užgrūstas žmonėmis, kurių galvos kupinos neužrašytų minčių. Ir aš dažnai būnu vienas iš jų.
– Šioje knygoje atvirai kalbama intymiomis seksualinėmis temomis, dažnai vartojamos nešvankybės. Kaip manote, ar knyga tinkama šiems laikams?
– Literatūriniame žurnale „The Paris Review“ 1958 metais buvo publikuotas trumpas mano apsakymas „Epšteinas“, kurio intymios seksualinės scenos kai kuriems žmonėms pasirodė šlykščios. Daugelis meno žmonių jau senokai gyvena „šiandieninio klimato“ zonoje, tuo tarpu žiniasklaida ir visuomenė tik dabar juos prisivijo.
Juk nešvankybių vartojimas ir seksualinės temos literatūroje prasidėjo nuo J. Joyce‘o, H. Millerio ir D. H. Lawrence'o.
Ir apskritai nemanau, kad nors vienas amerikietis rašytojas buvo varžomas laikmečio, o dabar staiga atsipalaidavo vien dėl to, kad šis vadinamas „palaidu šeštuoju dešimtmečiu“. Man literatūrinis skonis ir taktas darė didesnę įtaką nei publikos papročiai.
– Bet argi nerašote publikai? Nerašote, kad būtumėt skaitomas?
– Rašyti, kad būtum skaitomas, ir rašyti publikai yra du skirtingi dalykai. Jei publika vadiname konkretų skaitytojų ratą, kurį apibūdintume išsilavinimu, politinėmis bei religinėmis pažiūromis ar netgi literatūrinius skoniu, tai mano atsakymas – ne. Rašydamas niekada negalvoju apie kažkokią žmonių grupę, su kuria norėčiau bendrauti. Jei rašytojas tvirtina, kad rašo publikai, jis turi omenyje ne specifinių interesų grupę, kurios pažiūroms pritaria ar prieštarauja, o tuos idealius skaitytojus, kurių supratimas jam yra svarbus.
Pavyzdžiui, prieš dvejus metus išleistoje mano knygoje „Kai ji buvo gera“ nešvankybių nėra, o „Portnojaus skundas“ kupinas nešvankių žodžių ir scenų. Kodėl? Gal aš per tuos kelis metus tapau pasileidėliu? Bet juk akivaizdu, kad toks buvau ir penktajame dešimtmetyje, kai rašiau „Epšteiną“. Taigi atsakymas – ne, o priežastis, kodėl kai kuriuose romanuose nėra nešvankybių, yra tokia, kad jos ten visiškai netinka.
– Taigi norite pasakyti, kad „Portnojaus skundui“ buvo būtinos intymios seksualinės scenos ir nešvankybės?
– Taip, nešvankybės ir seksas buvo būtini. Knyga kupina nešvankių žodžių ne dėl to, kad „taip kalba žmonės“. Žinoma, yra žmonių, kalbančių kaip Portnojus – atvirai apie nenugalimą apsėdimą ir nuodėmes kalbantis žmogus. Tačiau jis nešvankus dėl to, kad nori būti išgelbėtas. Tai keistas, gal net beprotiškas būdas siekti išsigelbėjimo. Romane nagrinėjama jo aistros ir sąžinės kovos problema. Portnojaus skausmas kyla iš atsisakymo būti suvaržytu tais tabu, kurie žemina ir palaužia jo vyriškumą.
Taigi aš nesistengiau būti tikroviškas, bet norėjau, kad nešvankybės taptų įprasta tema. Turėtumėt tai atsiminti, kai skaitysit romano pabaigą, kur žydaitė su pasišlykštėjimu klausia Portnojaus: „Pasakyk man, prašau, kodėl tau visada reikia vartoti žodį „dulkintis“?“ Kodėl jam to reikia? Apie tai ir visa knyga.
– Knygos humorui turėjo įtakos Lenny Bruce'as ar kuris kitas komikas?
– Nelabai. Daugiau įtakos turėjo Franzas Kafka ir jo šmaikštus kūrinukas „Metamorfozė“. Su Lenny'iu Bruce'u kalbėjausi vienintelį kartą – advokato kabinete, taigi tas pokalbis nebuvo smagus. Jo pokštuose žavi socialinių visuomenės problemų bei ekstravagantiškų fantazijų sujungimas į vieną kūną.
– Ką galėtumėt pasakyti apie F. Kafkos įtaką?
– Nesakau, kad parašiau ar bandžiau parašyti knygą pagal jo kūrinį. Tuo metu, kai pradėjau žaisti mintimis, kurios vėliau išaugo į „Portnojaus skundą“, Pensilvanijos universitete daug kalbėjau apie F. Kafką. Tada skaitytą kursą galėjau vadinti „Kaltės ir persekiojimo studijomis“, nes jame buvo nagrinėjama ne tik „Metamorfozė“, bet ir „Nusikaltimas ir bausmė“, „Mirtis Venecijoje“, „Ana Karenina“...
Mano paties romanai buvo ne mažiau niūrūs. Skaitydamas ir studijuodamas šias tamsias knygas, norėjau atrasti kitą savojo talento pusę. Taigi po keleto įtemptų metų nagrinėjant slegiančią literatūrą degiau noru parašyti ką nors nerūpestingo, šmaikštaus ir šiek tiek nepadoraus.
Parengė Simona Geniušaitė
