„Rašyti, kaip ir dauguma, pradėjau vaikystėje. Atsimenu, kad apie rašymą, kaip profesiją, susimąsčiau skaitydama Astridos Lindgren knygą „Ronja plėšiko duktė“. Tada ėmiau galvoti, kaip atsiranda kūrinys, kitaip sakant, pirmąkart sąmoningai susimąsčiau apie estetinius pamatus.
O ir dar anksčiau, pramokusi rašto, piešdavau ir rašydavau ant sulankstytų lapų, imituodama knygas arba žurnalus. Žinau, taip darė daugelis. Kodėl? Seniau man nepatiko ši mintis, bet vis labiau artėju prie įtikėjimo, kad kiekvienas kūrinys – tai šiek tiek sąskaitų suvedinėjimas. Be abejo, skirtingai rafinuotas“, – atsiminimais dalijosi G. Kazlauskaitė.
– Kaip jūs, kaip rašytoja, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje?
– Nesu poetė iš Dievo malonės, kuriai kas nors (įgimta vidinė klausa, talentas?) „diktuotų“ eilutes. Esu pati save susikonstravusi literatė. Saugiau jaučiuosi, kai tapatinuosi su kritika. Kritikais juk paprastai tampa tie, kurie patys labai sunkiai priima kritiką savo atžvilgiu. Tai, žinoma, nereiškia, kad jie visai nesavikritiški. Anaiptol, kaip tik savikritiškumas ir neleido jiems tapti rašytojais.
Būtų gerai, Ramūnai, kad svetainėje lrytas.lt pasibaigus ciklui „Plunksnos brolija“ sugalvotumėte klausimų nebe rašytojams, o kritikams. Toks ciklas netgi galėtų vadintis „Stalinių lempų seserija“, kadangi dauguma apklausiamųjų būtų moterys.
Tiesa, buvimo rašytoja galutinai atsisakiusi nesu, retkarčiais pasvajoju, ką grožinio norėčiau parašyti. Vis dėlto rašymas yra prabanga, kurią ne kiekviena gali sau leisti – bet visai ne dėl laiko ar kapitalo trūkumo. Teisus buvo Jurgis Kunčinas, kažkur ištaręs – kaip gyvename, taip ir rašome. Įtariu, čia apie vidinę dimensiją, o ne apie socialines sąlygas.
– Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
– Šis klausimas labai įdomus, jį atidžiai seku po Rimvydo Stankevičiaus pasisakymo, esą eilėraščiais, kaip ir vaikais, didžiuotis nereikėtų. Vieni jam pritaria (pvz., Indrė Valantinaitė), kiti – ne (pvz., Gytis Norvilas, nebijantis labiau negu knygomis didžiuotis savo dukromis).
Turbūt esu už didžiavimąsi, spėju, jis gali praversti autoriaus savivertei. Bet pati tokio dalyko, kuriuo didžiuočiausi, parašusi dar nesu. Tačiau bent jau įsivaizduoju, kaip jis galėtų būti parašytas. Beje, nepatikėjau, kad R. Stankevičius taip jau visai savo eilėraščiais ir nesididžiuoja, man atrodo, tai tiesiog kukli laikysena.
– Ar rašote kasdien? Ar rašydama klausotės muzikos?
– Muzikos nesiklausau beveik išvis, ne tik rašydama. Kaip čia mandagiau išsireiškus... Tai pernelyg masinis pomėgis, kad būtų man būdingas. Rašau tada, kai galvoje susikaupia tai, ką noriu pasakyti. Paprastai tai būna publicistinis tekstas apie konkrečius kultūros įvykius.
Jokių specifinių įpročių neturiu. Eilėraščius rašau ypač retai – turbūt tik būdama šviežiai įsimylėjusi, kai visa kas atrodo kaip nauja pradžia. Greičiausiai tai ir vadinama įkvėpimu. Pastaruoju metu dažniausiai patiriu tuštumą, neturėjimą ką pasakyti.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Anksčiau man visai patiko „neidealūs“ skaitytojai, paliekantys šmaikščius, dažniausiai negatyvius komentarus. Dabar apskritai jais nesidomiu, turbūt tai arogancija.
– Kas yra gera knyga?
– Ta, kurią verta skaityti antrą kartą. Dar vienas kriterijus – ta, po kurios pasikeiti. Ji tarsi atveria langą galvoje, įleisdama gryno oro.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Mano simpatijos banalios – dėl to, kad jie patinka kone visiems, kurie tik yra su jais susidūrę. Tolstojaus kunigaikštytė Bolkonskaja, Dostojevskio Kolia Krasotkinas, Prousto Albertina, Bulgakovo Meistras (nors būtų ir daugiau iš to paties konteksto), Thomo Manno Ašenbachas, Camus Merso, Salingerio Simoras, Maxo Frischo Faberis, Škėmos Izaokas, Šeiniaus Olesis.
Bet mėgstamiausiais turbūt tampa ne tie, kurie meniškiausiai sukurti, o tie, su kuriais labiausiai tapatiniesi. Sunku būtų minėti personažus iš Antikos literatūros ar po to sekusių epochų, nors jie irgi savaip artimi, daug kartų apmąstyti. Tiesiog jie per toli, per toli laike, nepatiriu jų dramų taip emocingai.
Tikriausiai krenta į akis – nepaminėjau jokio moters sukurto personažo (labiau yra paveikusios poetės, ne beletristės). Norėčiau jas išskirti: vis dar jaučiuosi Szymborskos moterimi iš eilėraščio „Vietnamas“, nors tai ne personažas, o įvaizdis. Taip pat imponuoja Patricios Duncker romano „Haliucinuojantis Foucault“ veikėja Germanistė. Ir Oskaras Pastioras iš Hertos Müller „Amo sūpuoklių“.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus? Kodėl?
- Tikriausiai kvailutė Onulė iš Martinaičio eilėraščio, kuri, radusi raudoną siūlą, apsiverkia.
Bet aš šiek tiek koreguočiau klausimą: labiausiai norėčiau būti panaši į Volandą iš „Meistro ir Margaritos“. Kartais netgi kalbu jo frazėmis. Tik (ak, kokia perversija!) dėl to kaltas ne vien Bulgakovo romanas, bet ir Koršunovo spektaklis.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašiusi aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Elias Canetti „Išgelbėtas liežuvis“.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Herkaus Kunčiaus „Lietuvis Vilniuje“.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
- Palyginti su tokiais bibliofilais, kaip, tarkim, Marius Burokas, skaitau gėdingai mažai. Šalia lovos guli žurnalas „Metai“ ir laikraštis „Šiaurės Atėnai“.
Įdomus faktas: perskaičius juos nebereikia pirkti kai kurių knygų, nes jose – beveik tie patys tekstai. Ši tendencija man gal ir nelabai patinka, mat visuomet norisi knygos-naujienos, knygos-įvykio. Tačiau ji suprantama ir turi ne vien ekonominę prasmę (autoriai gauna dvigubus honorarus). Fragmento publikacija dažniausiai reikalinga kaip psichologinė motyvacija – pamatyti savo tekstą tarsi atitrauktai ir sulaukti palaikymo.
– Gal galite išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
– Nemėgstu tokio pobūdžio sąrašų. Galbūt ir norėtųsi vardinti, jeigu būčiau pati viena jas atradusi, o jų autorių pavardės daugeliui nieko nesakytų. Tačiau tokiame mano sąraše nebūtų nieko neįprasto – ta pati klasika, tie patys visiems žinomi modernistai...
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
- ...Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Suprantama, tai negalioja užsieniečiams, bet su jais beveik ir nebendrauju.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Technologijoms esu pernelyg abejinga, kad patirčiau tokius kilnius jausmus kaip pyktis ar priešiškumas.
* * *
Pagrindiniai biografijos faktai
* G. Kazlauskaitė (g. 1980) – poetė, eseistė. 2007 m. baigė lietuvių literatūrą Vilniaus universitete, yra Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė. Bendradarbiavo su įvairiais kultūros leidiniais, internetiniu dienraščiu Bernardinai.lt, „Verslo žiniomis“, „Mažąja studija“. Dirbo Lietuvos televizijoje ir savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“.
* 2001 m. debiutavo prozos knyga „Sudie, mokykla“ (dvi apysakos, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). 2002 m. eilėraščiai anglų kalba pristatyti Frankfurto knygų mugei skirtame almanache „Six young Lithuanian poets“. 2008 m. – poezijos knyga „Heterų dainos“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), už ją skirta Jaunojo jotvingio premija. 2009 m. – knyga „Postilės“ (Biblijos komentarai; kartu su kunigu Julium Sasnausku). 2012 m. – leidinio “Cœurs ébouillantés“ („Nuplikytom širdim“) bendraautorė (septyniolikos lietuvių poečių vertimai į prancūzų kalbą).
