Nuostabus gimties stebuklas. Jų buvo du – dabar Girstautei 14, Vėjai – 13 metų. Mergaitės – didžiausias mano džiaugsmas ir paspirtis.
Verkiau iš džiaugsmo ir išleidusi knygą. Pirmoji – „Vilniaus šventovės”, neseniai – ir antroji knyga – romanas „Karūna be karaliaus”.
Leidyklos „Tyto alba” darbuotojai norėjo padaryti man staigmeną, tad išleidimo datos nesakė. Kartą atsitiktinai užėjau į leidyklą ir išgirdau: „Palauk, šį tą tau turime.” Gavau dažais dar kvepiančią savo knygą. Apėmė nenusakomas jausmas – norėjosi švęsti, dalytis džiaugsmu su visais.
Romaną „Karūna be karaliaus” rašiau su pertraukomis septynerius metus. Patiko žaisti su istorija, ieškoti paslapčių.
Vilnius slepia dar daug neatskleistų dalykų. Tiesa, po užrakintus rūsius nelandžiojau, nors labai norėčiau. O ko negaliu padaryti tikrame gyvenime, perkeliu į knygos puslapius. Ten – lobiai, amžių slėptuvės, tuneliai ir slapti rūsiai, taip pat sekliai, pavojai, susišaudymai.
Ilgą laiką nemaniau, kad tai spausdinsiu. Šeimos padrąsinta nusiunčiau leidyklai rankraštį ir viskas ėmė suktis pašėlusiu greičiu – redagavimas, išleidimas, pristatymas, naujų planų kūrimas.
Nespėjau net susivokti. Išgirdau daug gražių atsiliepimų apie knygą tiek iš draugų, tiek ir iš nepažįstamų žmonių. Tai džiugina, suteikia pasitikėjimo, skatina rašyti toliau. Ar bus tęsinys? Taip. Knygos herojai pareikalavo dar trupučio nuotykių. Kodėl gi ne, jei man smagu rašyti, o kitiems – skaityti?
Iš tiesų niekada nemaniau, kad būsiu rašytoja. Net ir dabar taip savęs nevadinu, gal tik juokais. Visada maniau, kad rašytojai – išskirtiniai žmonės, gimę su laurų vainiku ar plunksna rankoje. O aš gimiau ir augau kaip visi.
Užaugau Vilniuje pedagogės ir inžinieriaus šeimoje. Turiu jaunesnę seserį. Didžiąją gyvenimo dalį gyvenau sostinės Žvėryno rajone, kieme, kuriame visi visus pažįsta.
Vasaras leisdavau pas senelius Kėdainiuose. Iš vaikystės atsinešiau požiūrį į šeimą ir darbą, meilę knygoms ir kelionėms. Knygas mėgau nuo mažumės, skaičiau jau darželyje.
Vienu metu skaitymas buvo įgavęs pavojingą mastą, nes atėjusi į Žvėryno biblioteką nerasdavau neskaitytos knygos. Anksti prarijau klasikus, bet mėgstamiausias žanras visada buvo istoriniai romanai ir detektyvai. Ir dabar, paėmusi į rankas naują knygą, galiu nemiegoti visą naktį.
Meilė istorijai prasidėjo mokykloje. Pradėjau nuo Adolfo Šapokos raštų ir nesiliauju iki šiol, stengiuosi perskaityti viską, kas rašoma apie Lietuvos, Vilniaus istoriją.
Vilnius man - išskirtinis miestas. Šis miestas keičia gyventojų pasaulėžiūrą, suteikia laisvumo, tolerancijos, drąsos kurti. Iš bet kokių kelionių grįžus aplanko jausmas, kad čia, Vilniuje, gražiausia.
Kelionės – dar viena nuostabi patirtis, pažinimo, vaizduotės, grožio šaltinis. Labiausiai mėgstu miestus. Didelius ir mažus. Gera klaidžioti gatvėmis nežinant, kur išeisi, netikėtai užtikti ką nors gražaus, neįtraukto į kelionių vadovus.
Kiekvienas miestas turi savo nuotaiką, aurą, emocijas. O kitą kartą ten pat nuvykus smagu susirasti vietą, kur jau kartą sėdėjai, ir justi laiko tėkmę. Tarkime, Paryžiuje, Sitė saloje, turiu savo kaštoną, Londone – bažnyčios laiptelius netoli Oksfordo gatvės, o Romoje – mažą kavinukę.
Kelionių aistra dalijamės su vyru ir dukromis, kasmet stengiamės rasti laiko ir kartu aplankyti keletą dar nematytų vietų. Pernykštis atradimas buvo Lenkijos pajūris ir Gruzija.
Šiemet mėginsime grįžti į Italiją. Kelionėse tarsi pasitikriname vienas kitą – ar dar viskas gerai, ar sutariame, žiūrime viena kryptimi.
Esu optimistė. Tikiu, kad žmonės iš prigimties yra geri, tik reikia mokėti kalbėtis. O jeigu mano knyga kam nors praskaidrina dieną, paskatina domėtis Vilniumi, mūsų istorija – tikslas pasiektas.
