Išsklaidyti po tolimiausius imperijos užkampius, vos atsiradus galimybei, daugelis grįžo į Lietuvą. Nemaža jų dalis kūrėsi Vilniuje, kur 1918 m. buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės aktas. Kovojant dėl Lietuvos ateities, remiant lietuvių bendruomenę karo ir suiručių metais, globojant, auklėjant ir mokslinant be tėvų likusius vaikus, tuo metu ypatingas vaidmuo teko tautos švietėjams kunigams-patriotams.
Vienas jų buvo kunigas Pranas Bieliauskas, palikęs didelį rankraštį – ilgus metus rašytą dienoraštį. Apie tai pasakojama knygoje „Kun. Pranas Bieliauskas. Vilniaus dienoraštis. 1915– 1919“ (2009). Dabar pateikiama antroji P. Bieliausko dienoraščių dalis, neįkainojamos vertės istorinis dokumentas, apimantis didelį istorijos tarpsnį –1920–1957 metus.
1883 m. gimęs Jiezno parapijos Slabados kaime, Pranas Bieliauskas 1911 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją ir buvo paskirtas Vilniaus Katedros vikaru. Apdovanotas daugybe talentų, šalia ganytojiškos veiklos jis visą gyvenimą ant savo tvirtų pečių nešė dar ir didelį visuomeninių darbų bei pareigų krūvį.
1914–1918 m. jis buvo Nukentėjusiems nuo karo šelpti draugijos centro komiteto sekretorius, Lietuvių labdaros draugijos pirmininkas, globojo Vilniaus lietuvių bendrabučių ir prieglaudų moksleivius, nuo 1913 m. vadovavo Šv. Zitos lietuvių tarnaičių draugijos Vilniaus skyriui, buvo vienas iš „Ryto“ draugijos steigėjų, dalyvavo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto veikloje, dėstė tikybą lietuvių dviklasėje mokykloje, buvo Lietuvių mokslo draugijos narys, visą gyvenimą domėjosi etnografija, istorija, kaupė numizmatikos pavyzdžius, užrašė daugiau nei 3000 lietuviškų dainų su melodijomis, rinko įvairius liaudies pasakojimus, pasakas, ateities kartoms išsaugojo neįkainojamus Vilniaus krašto folkloro pavyzdžius, o 1936 m. išleido tautosakos rinkinį „Varguolių dainos“.
Tarp ryškiausių kunigo Prano Bieliausko gabumų buvo muziko talentas, jis turėjo nepaprastai gražų ir galingą bosą. Kaip prisimena vilnietis Izidorius Šimelionis, „mus žavėjo kunigo Pr. Bieliausko asmenybė. Tai tikras ąžuolas-galiūnas mūsų okupuoto krašto Vilniaus padangėje.
Jo nuostabus balsas žavėjo visus Vilniaus Arkikatedros lankytojus“. Lietuvių sambūriuose jis kiek įstengdamas kėlė lietuviškos religinės muzikos profesionalumą, mokė lietuviškų bažnytinių giesmių. Neturint įsitvirtinusių religinės muzikos tradicijų, dominuojant bažnyčioje lenkų kalbai, pasiekti vieningo giedojimo lietuvių kalba nebuvo paprasta.
Štai 1916 m. Šv. Mikalojaus bažnyčios parapijos namų salėje Pranas Bieliauskas mokė lietuvius vieningai, o ne kiekvienam savaip giedoti giesmes „Tavo apgynimo šaukiamės“ ir „Marijos giesmę“. 1940 m. tapęs Aušros Vartų bažnyčios rektoriumi, rūpinosi tinkamu lietuviškų maldų ir giesmių skambėjimu.
Kaip rašoma kunigo biografijoje, 1942 m. vyskupui Mečislovui Reiniui paskyrus jį Šv. Teresės bažnyčios (Aušros Vartų) klebonu, Pranas Bieliauskas tapo ir Vilniaus kunigų seminarijos bažnytinio giedojimo profesorium bei choro vadovu.
Visas kunigo Prano Bieliausko Dievui ir bažnyčiai pašvęstas gyvenimas kartu buvo jo nuolatinė kova su lietuvių tautos engėjais carinės Rusijos, pilsudskinės Lenkijos, vokiečių okupacijos, sovietinės bolševikų valdžios metais. Jis, kaip ir daugelis jo likimo draugų vilniečių, nepatyrė ramaus gyvenimo, nematė šviesesnių dienų, beveik negyveno (vos kelis mėnesius) laisvoje Tėvynėje. Tikėjimo broliai lenkai ne kartą kalbėjo: nors lietuviai ir katalikai, bet tautine prasme lenkams labiau tinkami bolševikai...
Už lietuvių interesų gynimą Vilniuje, „Lenkijos teritorijoje“, 1927 m. kunigas net ir Lukiškių kalėjime pabuvojo... Lenkų vienuoliai karmelitai, su kuriais jam teko dalytis patalpomis prie Šv. Teresės bažnyčios, skundė ir persekiojo kunigą „litvomaną“, priešinosi Lietuvos sostinėje po 1939 m. jo aukojamoms lietuviškoms pamaldoms. Tačiau dėl reto grožio balso net ir lietuvį „nedraugą“ Vilniaus vyskupas Romualdas Jalbžykovskis laikė Praną Bieliauską Arkikatedros vikaru ligi pat 1940 metų.
Vilniečio kunigo daliai, jo nugyventam amžiui teko vien karai, okupacijos, nelaimės, ašaros, draudimai, suvaržymai, persekiojimai, tremtys ir, kaip likimo atlygis, visų tų sunkumų užgrūdinta drąsi, tauri, Viešpaties valia giliai tikinti asmenybė. Ne kartą, pasitelkus išmintį, diplomatinius sugebėjimus, jam teko reguliuoti tautinius, religinius, kultūrinius santykius su kitataučiais, „reikalo labui“ pergudrauti įvairaus plauko okupantus, plėšikus, Vilniaus „valdytojus“.
Ne kartą, nepaisant lenkų administracijos, vokiečių gestapo, lenkų AK pogrindžio ir raudonųjų saugumiečių grasinimų ir persekiojimų, kunigas gelbėjo Lietuvos patriotus, pokario metais rėmė partizanus, kalinius, ištremtuosius...
Nepaprasti kunigo biografijos momentai dar laukia tinkamo išryškinimo ir įvertinimo. Štai karo pabaigoje apsigyvenęs bute prie Aušros Vartų koplyčios, kunigas buvo garsaus vilniečio žurnalisto Vinco Uždavinio kaimynas. Kai Uždavinį 1944 m. sovietai areštavo, o vėliau išvežė į Vorkutos lagerius, kunigas rūpinosi dviejų nepilnamečių tremtinio vaikų Saulės ir Sakalo likimu.
Jo materialiai remiama ir laiminama našlaičių globėja, trapi moteris, Vilniaus krašto mokytoja Jadvyga Kardelytė Kviecinskienė atliko žygdarbį – surado Vorkutos lageriuose nuo išsekimo bemirštantį vaikų tėvą, nuvežė jam maisto, išgelbėjo nuo mirties...
1947 m. vyskupas M. Reinys paprašė Bieliauską eiti ir Šv. Mikalojaus bažnyčios klebono pareigas. Saugumas gaudė kiekvieną kunigo žodį, klausė jo pamokslų, sekė kiekvieną žingsnį. Bet kunigas rasdavo būdų pasakyti ne vien vilties ir paguodos žodį, bet ir perduoti kokią žinią ar perteikti padrąsinančią patriotinę mintį...
Vieną rudens dieną jis paragino susirinkusius pasimelsti už Sibire mirusio Vilniaus didvyrio Prano Žižmaro sielą. Po to jam teko akis į akį susidurti su „organų“ atstovais... Ir taip buvo kiekvieną kartą, vos jam užsiminus apie žuvusius tikėjimo brolius... 1949 m. buvo išsiųstas į Valkininkus. Mirė 1957 m. gruodžio 21 d., palaidotas Valkininkų bažnyčios šventoriuje.
Dailininko Vlado Drėmos 1936 m. tapytame Prano Bieliausko portrete (nutapyti tą portretą jaunam dailininkui užsakė kunigas Kristupas Čibiras), aukšta, tvirta Prano Bieliausko figūra vaizduojama ant Tauro kalno, tarp prieglaudos vaikų. (Tą prieglaudą, kurioje vaikystėje gyveno ir pats Vladas Drėma, kunigas dažnai lankydavo.)
Už kunigo nugaros matyti spalvinga panorama – Vilniaus kalvos, toliai, gatvės, namai, bažnyčios. Tikro vilniečio portretas mylimojo Vilniaus fone... Apie savo jausmus šiam miestui, kuriam, kaip ir Dievui, Pranas Bieliauskas aukojo savo darbus, mintis ir maldas, dienoraščio autorius kalba šiais žodžiais:
„O, Vilniau, kiek dėl tavęs naktų nemiegota, kiek ašarų išlieta, kiek jaunų vyrų gyvybę dėl tavęs padėjo! Į tave mūsų akys pražiūrėtos, rankos ištiestos su malda širdy. Kas skausmo širdies neturėjo dėl kovų už Vilnių, tas menkas lietuvis!“
