Vilniaus universiteto istorikai A. Švedas ir L. Kaminskaitė–Jančorienė pristato knygą apie unikalų Lietuvos kūrėją, režisierių Almantą Grikevičių (1935–2011). Šiam režisieriui rūpėjo skaudūs bei sudėtingi lietuvių tautos ir valstybės likimo klausimui, kuriuos menininkas sprendė savo filmuose, pasitelkdamas modernią kino kalbą.
1966 metais sukurtas A. Grikevičiaus filmas „Jausmai“ – kino kritikų išrinktas geriausiu lietuvišku filmu. Jis iki šiol lieka nepralenkta kinematografo viršūne ir bene pačiu pagaviausiu filmu, kuriame sprendžiamas žmogaus (iš)likimo ir (ne)prisitaikymo karo bei okupacijos metais klausimas.
Kitas režisieriaus filmas, 1980 metais sukurtas „Faktas“, buvo apdovanotas XXXIV Kanų kino festivalyje. Prizas už geriausią antrojo plano moters vaidmens atlikimą aktorei J. Solovei.
Kūrėjas A. Grikevičius yra vienas iš dviejų senosios, sovietmečiu aktyviai dirbusios režisierių kartos, nepriklausomoje Lietuvoje įvertintas Nacionaline premija (2009 metais).
Knyga „Epizodai paskutiniam filmui. Režisierius Almantas Grikevičius“ sugrąžina į visuomenės sąvivoką itin ryškios asmenybės paveikslą, atskleidžia unikalių faktų bei pateikia vertingų apibendrinimų apie lietuviškojo kino pasaulį.
„Epizodai paskutiniam filmui“ sudaryti iš dešimties dalių. Pirmoje – devintoje dalyse pateiktos ištraukos iš 2010 metais vykusių pokalbių su režisieriumi, kuriuose jis apmąstė savo gyvenimo ir kūrybinį kelią. Dešimta dalis sudaryta iš įvairios dokumentinės medžiagos, kuri A. Grikevičiaus pasakojimą papildo naujais prasminiais akcentais ir kuria šio pasakojimo kontekstą.
„Epizodai paskutiniam filmui“ visuomenei bus pristatyti Vilniaus knygų mugėje.
Portalas lrytas.lt pristato ištraukas iš istorikų A. Švedo ir L. Kaminskaitės-Jančorienės knygos „Epizodai paskutiniam filmui. Režisierius Almantas Grikevičiu“.
* * *
Pirmą kartą atėjus rusams, tėvas įsidarbino Kauno geležinkelio stotyje, kuri karo metais buvo iš dalies sugriauta. Šioje stotyje, vandens pilname rūsyje, jis ir dirbo. Sąlygos buvo tikrai prastos. Pamenu, kaip kartais jam pietums nešdavau sumuštinių. Dirbdamas čia tėvas galutinai susigadino sveikatą. Tuberkuliozę jis buvo pasigavęs dar Smetonos laikais, o dabar ji atsinaujino.
Susirgęs jis visai nuo manęs nutolo. Bijodamas mane užkrėsti, nebeįsileisdavo į kambarį, kuriame užsidaręs praleido paskutinius porą savo gyvenimo metų. Mano tėvas buvo labai valingas žmogus. Jeigu jis būtų likęs gyvas – nebūčiau režisierius. Jis su manimi niekada nekalbėjo apie teatrą, o vienintelės mizanscenos, kurias yra suvaidinęs, buvo tuomet, kai man, dar visai mažam, dovanodavo dovanėles. Apie jo gyvenimo etapą, susijusį su menu, nežinojau nieko. Tačiau vieną labai šaltą žiemos dieną, už lango spaudžiant maždaug 30 laipsnių šalčiui ir kaukiant baisiam vėjui, tėvas man pasakė: „Būsi režisierius – aš tave nušausiu!“ Beje, tada nuo tėvo neatsiliko ir mama: „O jei tapsi mokytoju – aš tave nugalabysiu savom rankom!“
* * *
Kai grįžau į Vilnių [1956], aplandžiojau kiekvieną šio miesto kertelę, apžiūrėjau kiekvieną kiemą. Tuo metu dar buvo likę gana daug po karo neišvalytų griuvėsių. Juos taip pat apžiūrėjau. Kad ir kur eidavau, jausdavau visur esančias vėles, su kuriomis, regis, galėdavau pasikalbėti. Vilnius buvo toks gyvas ir įdomus miestas! Dar žaizdotas po karo. Nieko nestebindavo tai, kad, pavyzdžiui, koks nors žmogus, valydamas lango stiklą Maksimo Gorkio (dab. Didžiojoje) gatvėje, išgriūdavo su patrešusiais lango rėmais į lauką ir užsimušdavo. Daug kas tuomet Vilniuje, po kurį vaikštinėdavau, buvo apgriuvę arba vos vos laikėsi. O kiek žudynių ir nusikaltimų buvo jame! Vaikštinėdamas po to meto miestą ir matydamas visa tai po studijų čia pasijutau savas.
* * *
Apie Herkų Mantą galvojau nuo pat jaunystės. Dar nežinodamas, kad pasirinksiu režisieriaus kelią, perskaičiau knygą apie šį žmogų bei sukilimą ir likau sužavėtas. Man patiko prūsų kova su vokiečiais. Be to, ir asmeniniame Herkaus Manto gyvenime buvo daug įtampos ir kovos. Jis – prūsas, jo žmona – vokietė. Prūsų sukilimo vadą išauklėjo vokiečių riteris, kurį jis vėliau turi nužudyti. Visame tame yra daug menui labai svarbių ir artimų dalykų.
[1971] Maskva filmo apie Herkų Mantą scenarijui leidimą davė dėl poros dalykų, tačiau pagrindinis buvo tas, kad filmas nukreiptas prieš vokiečius. Juk viena svarbiausių minčių jame – kad vokiečiai sunaikino prūsų tautą.
Pats dalyvavau rašant scenarijų. O viskas prasidėjo nuo štai tokių dalykų. Grušo drama yra teatrui skirtas kūrinys, kur viskas labai teatrališka – ryškūs Manto ir jo moters portretai, viskas paremta ir sprendžiama dialogais. O kine turi būti daug veiksmo, todėl mes norėjome parodyti kautynes. Man pačiam rūpėjo tam tikri tikėjimo ir tautiškumo dalykai, taip pat sukilime dalyvavusio jaunimo problema. Dar kitais žodžiais tariant, mums rūpėjo ne tik pasakoti dviejų žmonių meilės istoriją, bet ir paliesti kitus dalykus, papasakoti ir apie kitas meilės formas. Na, kad ir apie meilę Tėvynei.
Šaltenis nuvažiavo pas Juozą Grušą ir gavo leidimą rašyti kino scenarijų. Vėliau nuvykome į Druskininkus, kur šiek tiek padirbėjome su tekstu. Tuo metu Saulius skyrėsi su Aušra Sluckaite ir jo patirtys tikriausiai taip pat nulėmė scenarijuje atsiradusius tam tikrus dramatinius akcentus. Tačiau ne tai svarbiausia. Noriu pasakyti, kad imdamasis šio filmo labai norėjau viską padaryti taip, kad jis atitiktų šiuos laikus.
Kaip buvo galima tai padaryti? Šis klausimas skamba dar aštriau ir aktualiau žinant, kad mano tikslo visiškai nepavyko pasiekti! Esu įsitikinęs, kad dabar būtų galima šį filmą kurti dar kartą.
Tačiau grįžkime prie mano noro, kad filmas atitiktų šiuos laikus. Kai ėmėmės „Herkaus Manto“, Paryžiaus Sorbonos universitete vyko studentų maištai. Tai buvo jaunimo revoliucija prieš senius Europoje. Ji beveik nugalėjo, nes daugelyje šalių po tų įvykių į valdžią atėjo labai jauni žmones. Taip staiga supratau, kad reikėtų kurti filmą Lietuvoje be barzdotu vaidilų ir kitokių senių. Įsiskaitęs į Manto istoriją, supratau, kad jis mirė būdamas dar visai jaunas. Tą patį galima pasakyti ir apie jo „chebrą“, su kuria jis pradėjo sukilimą. Taigi, man Mantas asocijavosi su Napoleonu, kurio kareiviai buvo 16–17 metų vaikinukai, gimę tam, kad muštųsi, ir dėl to jie nugalėjo visas to meto kariuomenes. Norėjau sukurti filmą apie jaunimo jėgą, troškulį, kitokią meilės sampratą. Toks filmas galėjo būti pavyzdys ne tik Lietuvai. Tikėjausi, kad jeigu toks Mantas būtų sukurtas ir jį pamatytų Vakarų žmonės, jie, be jokios abejonės, atpažintų save ir tai, kaip jie kovojo dėl savo teisių per Paryžiaus revoliuciją. Tačiau tokio filmo nebuvo galima kurti vien dėl to, kad tuo metu nebūčiau surinkęs jaunų ir talentingų aktorių. Jokiu būdu! Todėl filmui reikėjo ieškoti aktorių ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje.
Norėjau, kad filmas būtų pilnas jaunos energijos! Siekiau parodyti, kaip ta jauna energija griovė visus kryžiuočių planus ir stipriausią Europos armiją. Tie jaunuoliai kovojo net 11 metų, kol Mantas buvo išduotas. Išduotas, suimtas ir pakartas. Tokia buvo šio jauno vyro mirtis.
Štai tokias mintis su Sauliumi Šalteniu norėjome atskleisti rašydami filmo scenarijų. Idėja buvo graži, bet...
Dabar ją būtų galima įgyvendinti, nes jaunų gražių aktorių Lietuvos teatruose pilna. Kita vertus...
