Prieš beveik pusšimtį metų išleistas „Portnojaus skundas“ taip ir liko pats skandalingiausias Ph. Rotho romanas. Autorius buvo kaltinamas ne tik seksualiniu ištvirkimu, bet ir prieš savo tautą nukreiptu patologiniu antisemitizmu. Dorovingi kritikai šią knygą niekinamai vadino „masturbacijos romanu“, o žydų ortodoksai – „komunistuojančio gojaus skiedalais“.
P. Rotho kūrinį iš anglų kalbos vertė Marius Burokas.
Lrytas.lt savo skaitytojams šio romano ištrauką.
Gal dėl visko kaltas omaras. Taip lengvai ir paprastai pažeidęs vieną tabu, suteikiau pasitikėjimo savo gličiajai, savižudiškajai, dionisiškajai prigimties pusei. Gavau paprastą pamoką: nori pažeisti įstatymą? Pirmyn, pažeidinėk! Nereikia virpint kinkų, drebėti, sakyti, kad neįmanoma, neįsivaizduojama: tereikia imti ir daryti!
Ką daugiau, klausiu jūsų, ką daugiau reiškia visi mitybos draudimai ir taisyklės, jei ne bandymą priversti mažus žydukus suvokti, kad juos visą gyvenimą engs? Praktikuokis, mielasis, praktikuokis! Susilaikymas ir savęs slopinimas, žinia, ant medžių neauga – norint per keletą metų sukurti suvaržytą, užguitą žmogišką būtybę, reikia darbštaus dėmesingo vaiko, kantrybės ir susikaupimo.
O kam dar, jūsų manymu, reikalingi du indų rinkiniai? Kam reikalingas košerinis muilas ir košerinė druska? Kam dar, jei ne triskart per dieną priminti, jog gyvenimas – vien apribojimai ir draudimai, šimtai tūkstančių smulkių taisyklių, nustatytų paties Kieno gi Dar; taisyklių, kurioms paklūsti nedvejodamas, kad ir kaip kvailai jos skambėtų (ir paklusdamas tampi apdovanotas Jo malone), arba peržengi jas – paprastai pasipiktinusio sveiko proto labui. Neišvengiamai peržengi, juk net vaikas nenori atrodyti visiškas mulkis ir besmegenis.
Taip, peržengi, tik, regis (kaip tikina mane tėvas), taip paprastai neišsisuksi, nes per Jom kipūrą1 Jis į didžiąją knygą surašo vardus žydų, gyvensiančių iki ateinančio rugsėjo (šis vaizdas stipriai įsirėžė sąmonėje) ir štai: tavo vardo ten nėra! Tai kas dabar mulkis, ką? Ir, pasirodo, nėra jokio skirtumo (šitai suvokiau nuo pradžių, toks jau tas Viską valdančio Dievo supratimas), kokiai taisyklei nusižengei – svarbiai ar smulkiai. Jam nervus gadina pats nusižengimas. Tu manai – vos truputėlį pasiaikštijau, ir tiek. Anaiptol! Tokių kaprizų Jis pakęsti negali ir niekada jų nepamiršta, kai apimtas pykčio (o gal net kunkuliuodamas iš įtūžio ir skausmo plėšiama galva, kaip mano tėvas, viduriams užkietėjus) ima braukyti iš knygos vardus.
Kai pareiga, disciplina ir paklusnumas įdiegti, – ak, štai, štai ta žinia, per kiekvienas Velykas gaunama su mamos keptais matzoh brei2 – visa kita tampa aišku. „Pasišventimas! Pasiaukojimas!“ – šaukia košerinis bekraujis kepsnys, šeimos valgomas pietums. Savitvarda, nuosaikumas, bausmės – štai žmogaus gyvenimo raktas, tvirtina begalinės mitybos taisyklės.
Tegul gojai3 suleidžia dantis į kiekvieną šliaužiojantį ir kriuksintį nuodėmingos žemės padarą, mes savo žmogiškumo neteršim. Tegul jie (jei žinote, ką turiu omeny) kemša pilvą viskuo, kas juda, ir nekreipia dėmesio, koks šlykštus, apgailėtinas, bjaurus, bukas ar shmutzig4 jo ryjamas gyvis. Tegul jie punta ungurius ir varles, krabus, kiaules ir omarus, tegul ryja maitvanagius, beždžionių mėsą ir skunkus, jei jiems patinka – toks maistas kuo puikiausiai tinka tai lėkštai ir bukai žmonių veislei, užsiimančiai girtuoklystėm, skyrybom ir kumštynėm. Tie silpnapročiai atmatų rijikai tiek ir tesugeba – puikuotis, įžeidinėti, šaipytis ir, anksčiau ar vėliau, smogti.
Ak, taip, jie dar moka pasiėmę šautuvą vaikščioti po mišką, tikri genijai, ir žudyti nekaltus elnius, tykiai rupšnojančius žolę, uogytes ir ničnieko neskriaudžiančius. Jūs, kvaili gojai! Tuščiom šovininėm ir dvokiantys alum jūs grįžtate namo. Prie automobilių stogų prisirišę nušautus gyvūnus (dar neseniai jie buvo gyvi), kad visi sutikti vairuotojai matytų, kokie stiprūs esat, tikri vyrai. Grįžę namo imate tuos elnius, – nei jums, nei kam nors kitam nepadariusius nė menkiausios žalos, – imate, pjaustote gabalais ir verdat katiluose.
Jums maža ėdesio šiam pasauly, būtinai reikia suryti ir elnią! Jie viską supustų, viską, ką tik pasiekia jų didelės gojiškos letenos! Ir, žinote, koks logiškas sekmuo: jie padarytų bet ką. Elniai ėda, kas priklauso elniams, žydai valgo, kas priklauso žydams, tik gojai šlamščia ką nori! Vandens gyviai, žolėdžiai gyvūnai, ropliai, angelai, šventi padarai – tiems gojams nusispjaut! Ką nori, tą pasiima, nusišikt jiems ant kitų nuomonės (ir ant gėrio, ir ant užuojautos). Taip, viskas surašyta istorijos knygose, viskas, ką jie padarė, mūsų šlovingieji kaimynai, valdantys pasaulį ir nieko nenutuokiantys apie žmogiškas ribas ir draudimus.
...taip bylojo košerinės taisyklės. Taip jos bylojo man, vaikui, auklėjamam ir globojamam Sofi ir Džeko P.; to mokiausi ir Niuarko mokykloje – klasėje buvo tik du vaikai krikščionys, gyvenantys rajono pakraštyje, namuose, į kuriuos niekada nebuvau įkėlęs kojos... taip bylojo košerinės taisyklės. Ar galėjau drįsti abejoti jų teisingumu?
Bet pažiūrėkit į Aleksą, asmenį, kuriam skirtas kiekvienas šio pasakojimo skiemuo – jam penkiolika, vieną vakarą jis paragavo omaro, o po valandos jau traukia lauk bybį ir tiesiog autobuse taikosi juo į šiksą. Jo pranašesnės žydiškos smegenys tikriausiai sudarytos vien iš matzoh brei5!
Nėr ką ir sakyti, mūsų namuose toks padaras niekada nebuvo verdamas – turiu omenyje omarą. Ir šiksa6 niekada nesilankė. Galima numanyti, kokios būklės ji išlėktų iš mamos virtuvės. Mūsų valytoja, savaime suprantama, šiksa, bet juodaodė, todėl nesiskaito.
Cha cha. Šiksa namuose niekada nesilankė, bet ketinu ją atsivesti, tą ir norėjau pasakyti. Tiesa, prisimenu vieną šiksą, tėvas ją buvo atsivedęs namo pietauti: liekną, įsitempusią, drovią, tykią, kupiną pagarbos pernokusią bendradarbę kasininkę, vardu Anė MakKaferti.
Daktare, nejau jis ją dulkino? Negaliu patikėti! Man tik dabar atėjo į galvą. Nejau tėtė tykomis ją dulkino? Vis dar pamenu, kaip ji sėdi greta manęs ant sofos ir nervingai aiškina, kaip tarti savo vardą, patikslina, kad jis baigiasi raide „ė“, o tai ne visada šiam vardui būdinga, ir taip toliau... jos rankos liaunos, baltos, liesos ir strazdanotos (airiškos rankos, pagalvoju); žvilgčioju pro jas į baltos palaidinukės iškirptę ir matau – ten slepiasi gražios ir stangrios krūtys. Vogčiomis žvairuoju ir į kojas. Man aštuoneri ar devyneri, bet kojos tokios stulbinančios, kad negaliu nuo jų atitraukti akių. Tokias kojas retai pamatai, o pamatęs nustembi, kaip gamta įsigudrino jomis apdovanoti perblyškusią senmergę surauktu veidu... Su tokiomis kojomis – aišku, jis ją tratino. Argi ne?
O namo atsivedė „paragauti tikro žydiško maisto“. Keletą savaičių tauškė apie naują šiksą kasininkę („Negraži, apsileidusi moteris, – aiškino tėvas. – Rengiasi shmattas7.“), kuri kamuoja jį, – tokia buvo įkyriai mums dėstoma istorija, – prašymais paragauti žydiško maisto nuo pat pirmos darbo „Boston & Northeastern“ dienos. Pagaliau mamai trūko kantrybė:
– Tai atsivesk ją į svečius. Jeigu ji taip nori, aš tokią galimybę suteiksiu.
Ar nustebo tėvas? Kas žino.
Na, bet žydiškais patiekalais ją primaitino dosniai. Niekada gyvenime negirdėjau, kad per vakarą tiek kartų būtų buvęs ištartas žodis „žydiškas“. O aš, leiskite jums priminti, tą žodį girdžiu dažnai.
– Štai tikros žydiškos kapotos kepenys, Ane. Ar esi kada anksčiau valgiusi tikrų žydiškų kapotų kepenų? Na, žmona puikiai jas ruošia. Valgyk su duona. Tai tikra žydiška ruginė duona su grūdeliais. Taip, Ane, puiku. Argi ne puikiai jai sekasi, Sofi? Taip, imk gabalėlį tikros žydiškos ruginės duonos, o dabar šakute paimk gabalėlį tikrų žydiškų kepenų...
Taip tęsėsi iki deserto.
– Taip, Ane, želė taip pat košerinė, žinoma, ji turi tokia būti. O ne ne ne, kava geriama be grietinėlės, po mėsos negalima, cha cha, Aleksai, matei, ką ketino padaryti Anė?
Tauzyk tauzyk, mielas tėtuši. Tik dabar, po dvidešimt penkerių metų (gal įrodymų būtų atsiradę ir anksčiau, bet negalėjau įsivaizduoti tėvo, pažeidžiančio žydiškų namų taisykles... nors pažeidimai mane žavi ir traukia) publikai kilo klausimų: kodėl atsivedei namo tą šiksą? Ar tavo tolesnis gyvenimas būtų virtęs kančia, jei ji nebūtų paragavusi žydiškos želė? Ar nebegalėjai ilgiau tverti, neišpažinęs savo žydiškos kaltės? Negalėjai gyventi, neatskleidęs žmonai nusikaltimo? Kad ji galėtų kaltinti, ūdyti, žeminti, bausti ir taip išsunkti iš tavęs visus draudžiamus geismus?
Taip, mano tėvas – tikras žydas nutrūktgalvis, kurgi ne. Žinomas sindromas. Na, kas nors, išsiaiškinkit ir nubauskit mane! Padariau siaubingiausią dalyką, kokį galima įsivaizduoti – paėmiau tai, kas man nepriklausė! Pasirinkau malonumus, o ne pareigą artimiesiems! Na, maldauju, čiupkite mane, pasodinkit už grotų, kol, neduok Dieve, neišsisukau nuo bausmės ir vėl nepadariau to, kas man taip patinka!
O mama? Ar padarė ji tėvui šią paslaugą? Ar sugebėjo Sofi prie dviejų papų pridėti dvi kojas ir suskaičiuoti iki keturių? Man, regis, prireikė dvidešimt penkerių metų šiam neįtikėtinam uždaviniui išspręsti. Ne, tikriausiai perdedu. Mano tėvas... ir šiksa? Negali būti. Tai – už jo suvokimo ribų. Mano tikras tėvas dulkino šiksą?! Kankinamas prisipažinčiau, kad dulkino mamą... bet šiksą? Jau greičiau įsivaizduočiau jį apiplėšiantį degalinę.
1 Viena svarbiausių žydų religinių švenčių, Atpirkimo diena.
2 Macais, keptais su kiaušiniais (tokie paprastai valgomi pusryčiams).
3 Goy – nežydas (jidiš).
4 Purvinas (vok., jidiš).
5 Macai, kepti su kiaušiniais (tokie paprastai valgomi pusryčiams).
6 Shikse – moteris ne žydė (jidiš).
7 Skudurais (jidiš).
Philip Roth. Portnojaus skundas. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. K.: Kitos knygos, 2012.
