Gyvąja amerikiečių literatūros legenda vadinamas rašytojas Philipas Rothas per penkis dešimtmečius trukusį kūrybos laikotarpį parašė 32 knygas, kurios pelnė net 24 prestižinius apdovanojimus – Nacionalinę knygų, Nacionalinę kritikų, Pulitzerio, Bukerio ir kitas premijas.
Literatūros kritikų ir skaitytojų pripažinimą pelnė kandžiai juokinga amerikietiško gyvenimo būdo kritika ir savita Amerikos žydų tapatybės analizė.
Prieš beveik pusšimtį metų išleistas „Portnojaus skundas“ taip ir liko pats skandalingiausias Ph. Rotho romanas. Autorius buvo kaltinamas ne tik seksualiniu ištvirkimu, bet ir prieš savo tautą nukreiptu patologiniu antisemitizmu. Dorovingi kritikai šią knygą niekinamai vadino „masturbacijos romanu“, o žydų ortodoksai – „komunistuojančio gojaus skiedalais“.
Pagrindinis knygos (anti)herojus – religingoje žydų šeimoje užaugęs jaunas, gražus ir respektabilus Naujojo Džersio žmogaus teisių komisijos darbuotojas – iš tikrųjų yra dėl sekso pamišęs ir nuolatinio kaltės jausmo kamuojamas neurotikas. Jam labai patinka „šiksos“ – ne žydų tautybės merginos, tačiau mylėtis su jomis žydui negalima! Iš čia ir kyla visos neurozės, atvedusios nelaimėlį ant psichoanalitiko kušetės ir privertusios prapliupti pajuokos, ironijos bei sarkazmo kupinu srautu.
Romanas, kaip ir pats jo herojus, – dvilypis. Tai ir psichologiškai gili tradicijų suvaržyto žmogaus tragedija, ir be galo šmaikšti Amerikos žydų gyvenimo parodija. Jam puikiai tinka ir bendresnis apibrėžimas: tai ironiškas perspėjimas bet kuriai žmonių bendruomenei, statančiai akliną atskirties sieną tarp „savų“ ir „svetimų“.
