Kartu su seserimi Sara Poisson (Rasa Čergeliene) ji išleido išties neįprastą romaną „Šabaš“. Jame sudėti per keturiolika mėnesių parašyti 88 veikėjų seserų laiškai, kurie dažniausiai sujungia Londoną ir Mažeikių rajono Žiogaičių kaimą. Mari Poisson lrytas.lt skaitytojams pravėrė duris į savo gyvenimą.
– Kada ir kodėl pradėjote rašyti?
– Pradėjau rašyti, kai dar nemokėjau rašyti. Pirmą savo eilėraštį sudėjau tiesiog galvoje, ankstyvą vasaros rytą, tupėdama pasienyje saulėtojoje namo pusėje. Jį paskui padeklamavau savo pirmajai mokytojai, kuri gyveno tame pačiame name. Atsimenu, ji labai nustebo. Kelis kartus perklausė, ar tikrai pati sugalvojau. Tada paėmė už rankos ir nuvedė pas mamą – liepė padeklamuoti jai... tik kas iš to... kas iš to...
Trumpai pasakysiu, kad tas tupėjimas ankstyvą vasaros rytą saulėtojoje namo pusėje užsitraukus ant kojų suknelę buvo pats mėgstamiausias mano užsiėmimas, kai man buvo gal aštuoneri ar devyneri... Tupėdavau ir kažkas man nuolat plūdo į galvą... Lyg vaizdai, lyg muzika, lyg žodžiai... Nieko nesupratau, žinoma. Viena man buvo aišku – taip tupėti yra tiesiog palaimų palaima...
Mamai tas labai nepatiko. Jai atrodė, kad atsikėlus anksti rytą reikia tuojau eiti praustis šaltu vandeniu ir kibti į darbą. Sakysim, ravėti daržą, ar bent jau tvarkyti namus, o ne atsitūpti ir tupėti valandų valandas užsitraukus ant kelių suknelę. Dėl šio mamos nepakantumo nieko neveikimui, labai anksti, dar vaikystėje, apsisprendžiau išeiti iš namų ir niekada negrįžti kad ir kaip blogai man pasaulyje būtų. Taip ir padariau, – vos tik baigiau vidurinę.
Tačiau niekas dėl to nepasikeitė. Jokie mano literatūriniai laimėjimai tėvų nedžiugino. Dirbk ką nors, sakydavo... Net ir dabar, kai aš jau užauginau savo pačios vaikus ir galiu sau leisti vien tik rašyti, mamai atrodo, kad rašymas nėra darbas, kad reikia ką nors dirbti... Visą gyvenimą jaučiausi kalta dėl to, bandydavau teisintis... Dabar jau nebeturiu laiko pasiteisinimams. Tiesiog... va, taip...
– Kaip jūs, rašytoja, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje?
– Visuomenėje visada jaučiausi labai blogai. Todėl aš ir nesu visuomenėje. Man nereikia visuomenės. Ji man trukdo, ji mane spaudžia dirbti visus tuos absoliučiai beprasmiškus darbus, visas tas nesąmones... Lygiai kaip mama...
Manau, kad šiais laikais būti rašytoja reiškia būti tuo filosofiniu akmeniu, kurio taip akylai ieškojo alchemikai. O būti filosofiniu akmeniu reiškia traukti prie savęs alchemikus, ne visuomenę.
– Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
– Visada labiausiai didžiuojuosi paskutiniuoju, nes jis man pačiai įrodo, jog vis dar esu gyva ir mąstau. „Cogito, ergo sum“ („mąstau, vadinasi, egzistuoju“), kaip sakė Rene Descartes.
– Ar rašote kasdien?
– Rašau kasdien. Rašau kada man užeina... Nepaisau nei savaitgalių, nei darbo dienų, nei paros laiko. Dažnai rašau naktimis ir džiaugiuosi rašydama... Naktį visuomenė, kuri šiaip jau dienomis dirba visokius nemėgiamus darbus dėl išgyvenimo, miega, nugrimzdusi į savo tolimus sapnų pasaulius, todėl minčių erdvė švari, tyra, neužteršta priekaištais, dejonėmis, bruzdesiu ir neviltimi, neviltimi, neviltimi...
Rašau daug valandų... tikrai daug... tačiau nevienodai... Kartais vieną, kartais tris, kartais keturias, kartais septynias, kartais devynias... Kaip man išeina, taip ir darau, nesuku dėl to galvos, tačiau vis tiek skaičiuoju puslapius – savo malonumui... Trys ranka prirašyti puslapiai man reiškia vieną valandą. Rašau ranka, todėl galiu rašyti bet kur ir bet kada. Tačiau puikiai moku rašyti ir kompiuteriu...
Ne... niekada nesiklausau muzikos rašydama... Ji mane įtakotų... Idealu yra rašyti lovoje, nakį, absoliučioje tylumoje... Tada tik niekas manęs nebara, neerzina, nevaržo, neskubina ir nevaro dirbti... Ir niekas prie manęs nelimpa su savo nuolatiniais rūpesčiais, skundais ir reikalais... Ak, Dieve... tada tik aš nesijaučiu beesanti vergijoje...
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Idealus yra tas skaitytojas, kuris mokosi iš mano knygų.
– Kas yra gera knyga?
– Gera yra ta knyga, iš kurios galiu kažką išmokti, nes ji atveria kanalus į kito rašytojo ar specialisto atrastus minčių ir idėjų pasaulius, kurių iki šiol nežinojau, nesupratau ar tiesiog nepastebėjau...
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Man patinka Alisa iš anglų autoriaus Charles Lutwidge Dodgson, pasirašiusio slapyvardžiu Lewisas Carrolas, pasakos „Alisa stebuklų šalyje“, parašytos 1865 metais.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus? Kodėl?
– Stengiuosi supanašėti su dviem moterimis, kurias pažinau iš knygų, bet kurios buvo savo laiku gyvos ir tikros. Tai aktorė Marlene Dietrich ir Anglijos karalienė Elizabeth I. Kadangi man nepatinka Marlene Dietrich gyvenimo pabaigos scenarijus, dabar kopijuoju Karalienės Elizabeth I scenarijų. Tai yra, mokausi kalbėti. Įdomiai kalbėti man tapo daug svarbiau nei įdomiai rašyti.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašiusi aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Miguelio de Cervanteso „Don Kichotą“
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Tomo Sharpe'o „Porthouse Blue“. Nepaprastai smagus romanas apie visokiausias intrigas ir labai intensyvų bendravimą, verdantį uždaroje aukštuomenėje. Tikrai verčianti garsiai juoktis knyga.
Dar juokiausi ir verkiau skaitydama Louis-Ferdinand Celine'o knygą „North“. Joje pusiau išprotėjęs daktaras paskutiniaisiais karo metais keliauja iš Pryžiaus į Berlyną tiesog per ugnį, o tada į Pomeraniją... Neteisingi apsisprendimai jį varo į kitus neteisingus apsisprendimus... Humoras žiaurokas, pramaišiui su grauduliu ir gailesčiu...
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Dabar skaitau Leonido Donskio „Mažoji Europa. Esteto žemėlapis“. Šalia lovos laikau Johno Grosso sudarytą „The Oxford Book of Essays“, „Angela Carter‘s Book of Fairy Tales“ ir Tracy Borman knygą „Elizabeth‘s Women. The Hidden Story of the Virgin Queen“.
– Gal galite išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
1. Joseph Conrad „Nostromo“
2. Gabriel Garcia Marquez „One Hundred Years of Solitude“
3. J. K.Rowling „Harry Potter and the Philosopher‘s Stone“
4. Jane Robinson „Bluestockings“
5. Kahil Gibran „The Prophet“
6. Charles Dickens „Great Expectations“
7. Sappho „If Not, Winter“ (vertė Anne Carsin)
8. Thomas Mann „Tonio Kroger‘
9. Dan Brown „The Da Vinci Code“
10. Clarissa Pinkola Estes „Women Who Run With The Wolves“
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
- Oscaro Wilde'o „Doriano Grėjaus portretas“.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Manau, kad jos tiesiog egzistuoja... Mano viena knyga, „A True Girl“, yra išleista ir elektroniniu būdu... Nežinau, ką galvoti, todėl kol kas negalvoju nieko, bet negalvoju pozityviai... Važiuodama metro dažnai matau, kad žmonės skaito elektronines knygas. Mane tai žavi. Paslaptingumu... Niekada neatspėsi, kokią knygą skaito ir kuriame puslapyje jau yra...
Pagrindiniai biografijos faktai
* Mari Poisson (tikrasis vardas - Marija Jurgelevičienė (Lukoševičiūtė) – poetė, rašytoja, fotografė. M. Jurgelevičienė gimė 1948 m. rugsėjo 22 dieną Šilalės rajone, Dirgėlų kaime. 1966 m. baigė Šilalės raj. Kaltinėnų vidurinę mokyklą. 1972 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos muzikos fakultetą, kur įsigijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.
* Jos gyvenimas – tarsi bumerangas: darbas mokykloje keitė darbą bibliotekoje. Tik baigusi institutą M. Jurgelevičienė ėmė mokytojauti iš pradžių Šiaulių IX vidurinėje mokykloje, po to – Suaugusiųjų aklųjų vidurinės mokyklos Šiaulių skyriuje, III vakarinėje vidurinėje, Šilėnų aštuonmetėje, vėliau grįžo į Suaugusiųjų aklųjų vidurinės mokyklos Šiaulių skyrių. Po septynerių metų tapo Šiaulių Viešosios bibliotekos vyr. Bibliotekininke.
* Dirbdama bibliotekoje pirmąkart debiutavo respublikinėje spaudoje. 1981 m. žurnale „Nemunas” pasirodo pirmasis M. Jurgelevičienės eilėraštis „Paslaptis“. Metus padirbėjusi Baldų gamybos susivienijimo „Venta” juridinio skyriaus juriskonsulte, grįžo prie darbo prie knygų, t. y. vėl tapo Šiaulių m. centrinės bibliotekos vyr. Bibliotekininke.
* 1987 m. leidykla „Vaga” išleido pirmąją M. Jurgelevičienės poezijos knygą „Dvišalis eismas“, kuri mūsų lyriką praturtino panoramiškais sąmonės srauto eilėraščiais. Už šią knygą 1988 m. įteikta Zigmo Gėlės premija.
* 1989 m. M. Jurgelevičienė grįžo prie mėgstamo pedagoginio darbo Suaugusiųjų aklųjų vidurinėje mokykloje Šiaulių skyriuje – dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1991 m. jai buvo pasiūlyta redaguoti dviračių ir variklių gamyklos „Vairas” savaitraštį „Vairas”. Kiek padirbusi ten, M. Jurgelevičienė įsidarbino Šiaulių Pedagoginio instituto (dabar Šiaulių universitetas) Lietuvių literatūros katedros asistente, ėmė mokyti studentus kūrybinio rašymo pagal savo pačios sukurtą programą. Čia dirbdama M. Jurgelevičienė padėjo atsiskleisti ne vienam jaunam tik pradedančiam rašytojui ar poetui. Metus padirbėjusi G. Kekio įmonėje „Kino studija” režisiere, M. Jurgelevičienė grįžo prie ankstesnės veiklos – rašymo.
* 1999 m. rašytoja išleido antrąją savo poezijos knygą „Plėviasparnis“. Po šios knygos M. Jurgelevičienė įstojo į Lietuvos rašytojų sąjungą ir įkūrė humanitarinę studiją panašiu pavadinimu „Plėviasparniai”. Ji tapo vadybininke ir kūrybinio rašymo mokytoja. Jos iniciatyva internete pasirodė tinklapis „Plėviasparniai”. Humanitarinėje studijoje ji mokė rašymo meno Šiaulių bendruomenę.
* 2004 m. M. Jurgelevičienė slapyvardžiu Mari Poisson išleido savo trečiąją knygą – novelių romaną „Tikra mergaitė. 100 marginalinių novelių“.
* Prieš šešerius metu M. Jurgelevičienė išvyko gyventi į Londoną.
