Eilėraščius taip pat po truputį rašau, bet apie knygą galvoti anksti“, – savo planus dėstė Laurynas Katkus. 40 metų poetas, prozininkas, eseistas pernai išleido savo pirmąjį romaną „Judantys šešėliai“ („Tyto alba“), o užpernai – esė rinkinį „Sklepas“ (LRS leidykla). Rašytojas atsakė į lrytas.lt klausimus.
– Kada ir kodėl pradėjote rašyti?
– Pirmiausia pradėjau dainuoti. Pas tėvus kažkur turėtų būti kasetė, kurioje įrašyta trimečio ar keturmečio daina apie lietuvaičius, nešančius karalaitę. Jie joja, joja ir nujoja – į Paryžių. Taigi jau pirmajame kūrinyje matyti mano vakarietiška orientacija.
Vėliau ėmiausi prozos. To priežastis buvo tėvo rašomoji mašinėlė, kuria jis spausdindavo muzikos recenzijas. Ji man labai patiko, todėl nutariau parašyti romaną – mokslinės fantastikos. Deja, technika daugiau kliudė nei padėjo: kol surinkdavau žodį, pamiršdavau, kas toliau. Per kelias blėstančio užsidegimo dienas pristuksenau kaip genys gal pusę puslapio. Prisimenu sakinį „jie prisiekė kovoti iki paskutinio kraujo ir biokuro lašo“.
O rimtesni rašymai prasidėjo paskutinėse mokyklos klasėse ir universitete.
– Kaip jūs, rašytojas, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje?
– Diskusijose apie visuomeninius dalykus vertinu ramų toną. Tačiau jį sunku išlaikyti stebint, kas paskutiniais metais dedasi mūsų viešojoj erdvėj. Kaip sakė Vaidas Jauniškis, „tiesiog stulbina, kaip smarkiai per dešimtmetį primityvioji žiniasklaida nudrenavo žmonių smegenis“. Šiurpoka matyti propagandines kampanijas prieš neįtinkančius, „kūrėjų“ – senus siužetus persiuvančių prodiuserių – pašlovinimus, visuotinį „sex sells“ (liet. seksas parduoda) pasikinkymą...
Nežinau, ar dar kurioje kitoje Europos Sąjungos šalyje žiniasklaidos priemonės, kurios skelbiasi informuojančios apie politiką ir visuomenę, tarp svarbiausių žinių nuolat įdeda ką nors apie „sproginėjančias seksualumo bombas“ (tuo jau turėtų susirūpinti krašto apsauga!). Išimtys tik kelios ir, deja, paraštinės.
Medijų ir komunikacijos amžiuje šitoks „auklėjimas“ stipriai veikia auditoriją, kuriai rašytojas ir jo darbas atrodo nelyginant NSO. Blogiausia, kad ją galima greitai sukurstyti, išprovokuoti pyktį ant nežinia kuo užsiimančių veltėdžių. Iš tikrųjų, kaip paaiškinti, kad rašytojo, menininko, mokslininko veikla yra kitokios prigimties; bet kad galų gale visuomenei jie atsilygina, ir dažnai su kaupu?
Antra vertus, nemanau, kad rašytojų bendruomenėje viskas nuostabu. Norėtųsi, kad „plunksnos brolijoje“ būtų daugiau pakantumo skirtingoms pozicijoms, mažiau saviniekos. Nelabai suprantu kolegų, kuriems apibūdinimas „literatūriškas“ yra kone keiksmažodis. „Gyvenimo“ kėlimas virš „literatūros“ baigiasi ne tik tuo, kad rašytojas nustoja kūręs, bet ir tuo, kad vertinant kitų darbą, svarbiausi pasidaro „gyvenimiški“ kriterijai – ar autorius „geras žmogus“, ar yra – ar buvo – pakankamai bohemiškas, ar neužsiima netinkamais dalykais... o juk visiškai nesvarbu, ar teksto autorius yra profesorius ar kūrikas, svarbiausia – pats tekstas.
Vis dėlto šitie dalykai nesiekia rašytojo gyvenimo esmės, kuri tokia pati kaip prieš daugelį metų. Man atrodo, kad būti rašytoju – be viso kito, o gal ir pirmiausia – tai nuolatos laukti išsipildymo. Išsipildymo, „kuris gali ateiti per sekundės vartelius“. Asmeninio, kalbinio, bet kažkuria prasme ir visuotinio. Laukti, kartą kitą sulaukti – bet tik iš dalies, bet vis tiek nenustoti vilties...
– Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
– Didžiuotis – per skambiai pasakyta. Bet man patinka paskutinė eilėraščių knyga „Už 7 gatvių“, iš kurios vis paskaitau per literatūros vakarus. Taip pat įdomios kai kurios esė iš „Sklepo“ – ankstesnės, studentaujant parašytos net labiau nei paskutinės. Pridursiu, kad man, kaip ir Kęstučiui Navakui, patinka ne tik kūriniai, bet ir „jų segmentai: sakiniai, metaforos, kartais net skyrybos ženklai“.
Apie „Judančius šešėlius“ kalbėti keblu, nes vasarą ir rudenį nemažai taisiau ir gludinau tekstą, ir dar matau jį atskiromis vietomis, lyg per didinamąjį stiklą. Bet didžiuojuosi – čia jau tinka šitas žodis – kad sugebėjau jį padoriai pabaigti. Keletas ankstesnių sumanymų įstrigo pusiaukelėje, ir technika čia jau nebuvo niekuo dėta.
– Ar rašote kasdien?
– Stengiuosi rašyti kasdien. Jei rašyti neišeina, tada peržiūriu, pataisau, kas jau parašyta – arba tiesiog šiaip susikaupiu, šį tą pergalvoju. Keliuosi brėkštant, leidžiuosi į savo sklepą ir sėdžiu iki pusryčių.
Norėčiau rašyti ir vėliau, tačiau labai retai tegaliu. Priežastis paprasta – turiu mažų vaikų ir privalau juos išlaikyti. Bandau tokiais trumpais „užbėgimais“ dirbti ne tik su eilėraščiais, bet ir su ilgesne proza ar esė – su permaininga sėkme.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Jei bendrai – išsilavinęs ir kritiškas, pasikliaujantis ne daugumos vertinimais, o savo nuovoka. Atpažįstantis banalybę, neužliūliuojamas retorikos ir aukštų žodžių, bet vertinantis netikėtą įvaizdį, užuominą, tono kaitą, sąmojų. Skaitantis knygas ne vien tam, kad „atsijungtų“, bet kad suvoktų savo gyvenimą, laiką, vertybes. Jaučiantis partnerystę, bendrumą, tam tikra prasme - lygiavertiškumą su rašytoju.
Konkretus gero skaitytojo pavyzdys galėtų būti vienas vaikystės pažįstamas, kuris perskaitė „Sklepą“ ir susiradęs mano adresą pakvietė susitikt ir pasikalbėt apie jį sudominusius dalykus.
– Kas yra gera knyga?
– Tai tokia knyga, kuri yra meistriška ne vien kalbos ir vaizdo lygmenyse, bet ir turi filosofinę intrigą. Kuri netuščiažodžiauja ir išlaiko dėmesį nuo pirmo iki paskutinio žodžio. Kuri visą laiką kalba apie tą patį, bet vis truputį kitaip. Virpanti, skambanti vienovė įvairovėje. Skaitydamas tą junti labai stipriai, visu kūnu.
Turbūt paskutinį kartą tokia tobulybės nuojauta buvo apėmusi skaitant J.Coetzee romaną „Maiklo K gyvenimas ir laikai“.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Toks jungtinis personažas iš „Lobių salos“ Džimo ir „Paslaptingosios salos“ jaunuolio, D‘Artanjanas (kurį vaizduodavausi panašų į Alainą Deloną); vėl jungtinis personažas – Ostapas Šveikas; K. iš Franzo Kafkos „Proceso“; Jurgio Kunčino „Tūlos“ pasakotojas. Kristus – tačiau jis, nors iš literatūros, nėra personažas.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus? Kodėl?
– Matyt, išvardytieji personažai atliepia tam tikrus mano bruožus – ar troškimą turėti tokius bruožus. Toks troškimas stipriausias vaikystėje ir paauglystėje, todėl tiek herojų – iš anuometinių skaitinių.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašęs aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Tokį norą stipriau ar silpniau pajuntu perskaitęs kiekvieną knygą, kuri sužavi. Bet šiuo metu labiausiai norėčiau būti parašęs ir sukomponavęs kompozitoriaus Gustavo Mahlerio „Klajojančio pameistrio dainas“...
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Juozo Erlicko „Viršūnės ir kelnės“, Rimvydo Stankevičiaus „Diktantai sielai“.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Nuėjau pasitikrinti: Mariaus Ivaškevičiaus „Artimas“, Lutzo Seilerio „40 Kilometer Nacht“; Mošės Kulbako „Vilnius“.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Mano draugas švedų rašytojas Carlas Johannas Valgrenas pasakojo Visbio diskotekoje sutikęs vyruką, kuris, išgirdęs, kad Carlas Johannas yra rašytojas, prisipažino gyvenime neskaitęs nė vieno romano. Patark, nuo ko pradėti, klausė jis. Neprisimenu, ką Valgrenas jam pasiūlė, bet moralas galėtų būti toks: knygų neskaičiusiam žmogui galima pasakoti apie jo laukiančias pukias knygas.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Kompiuteryje turiu nemažai skenuotų ar parsisiųsdintų literatūros istorijos ir kritikos darbų. Patogu, ypač keliaujant. Bet skaityklės neturiu ir artimiausiu laiku nesiruošiu pirkti.
Liūdėčiau, jei elektroninės knygos visiškai išstumtų popierines. Jos išsaugo ne tik tekstą, bet ir dedikacijas, pastabas, įsigijimo aplinkybes (mėgstu užsirašyti, kada ir kaip knyga atsidūrė mano rankose – po kurio laiko būna labai įdomu paskaityti). Tačiau tikiu, kad taip neatsitiks. Tam tikros rūšys greičiausiai išnyks (jau beveik pranyko popieriniai žodynai), bet iš esmės popierius ir skaitmena turėtų rasti būdą sugyventi, kaip anksčiau susibendravo knygos ir spauda, spauda ir radijas, ir t. t.
– Kokią knygą ruošiatės rašyti arba rašote šiuo metu?
– Kai rudenį pildžiau paraišką menininko stipendijai, parašiau, kad noriu sukurti trumposios prozos knygą. Turiu kelias baigtas ir beveik baigtas istorijas apie studentiškus laikus. Taip pat galvoje klostosi pasakojimas apie dabarties ir praeities ryšius, šiek tiek panašiai kaip „Judančiuose šešėliuose“ – tik praeitis šiuo atveju yra tarybiniai laikai.
Eilėraščius taip pat po truputį rašau, bet apie knygą galvoti anksti.
Svarbiausi biografijos faktai
* L. Katkus (gimė 1972 m. rugpjūčio 3 d. Vilniuje) – poetas ir vertėjas. Vilniaus universitete studijavo lietuvių filologiją, Vilniaus ir Leipcigo universitetuose – visuotinę literatūrą. Dirbo radijuje, leidykloje.
* 1998 m. debiutavo eilėraščių knyga „Balsai, rašteliai“. Eilėraščių vertimai spausdinti amerikiečių, vokiečių, slovėnų, lenkų, latvių ir kt. literatūrinėje spaudoje. 2001 m. pasirodė angliška L. Katkaus poezijos vertimų knyga, 2003 m. – vokiška. Antroji eilėraščių knyga lietuvių kalba „Nardymo pamokos“ išleista 2003 m. 2009 m. išleido eilėraščių knygą „Už 7 gatvių“, 2011 m. pasirodė esė rinkinys „Sklepas ir kitos esė“, o pernai – romanas „Judantys šešėliai“.
* Iš vokiečių k. išvertė Hildegardo Müllerio knygelę vaikams Katino sūris (1998), Peterio Handkes romaną „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“ (2000), Heinerio Müllerio pjesę „Kvartetas“ (išsp. Metuose, 2001, 8/9), R. M. Rilkes, Gottfriedo Benno (1886–1956) ir kt. poetų eilėraščių, iš anglų – Peterio Burke'o pažintinę knygą „Renesansas“ (1992), Susan Sontag esė „Apie fotografiją“ (2000), W. B. Yeatso, Jerome'o Rothenbergo (išsp. rinktinėje „Dibukas“, 2001) eilėraščių.
* Rašytojas gyvena ir dirba Vilniuje.
