Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis.
Dailininkas Jokūbas Jacovskis.
Bet net negyva ir numesta oda išsaugo pėdsakus, bylojančius apie tai, kokia ji buvo. Net dabar ji gali daug ką papasakoti ir slėpti ne vieną paslaptį.
Aišku, jei moki ieškoti.
Simon Beckett (Saimonas Beketas; g. 1968 m.) – britų autorius, iš kuklaus muzikanto ir reporterio virtęs detektyvų rašytoju ir iškart tapęs labai populiarus. „Mirties chemija” („Tyto alba“, 2011), pirmasis jo detektyvas iš serijos apie Deividą Hanterį, užkariavo visą Europą, serija išversta į beveik 30 kalbų, o pagrindinis veikėjas kriminalistas atrodo tarsi nužengęs iš filmo „CSI Niujorkas”. „Mirusiųjų šnabždesiai“ – trečioji serijos knyga.
Iš tiesų Deividas Hanteris tenorėjo truputėlio ramybės. Todėl, kai buvęs dėstytojas Tomas Libermanas jį pakvietė į JAV, Tenesio valstijoje įsikūrusį garsųjį Lavonų ūkį, jis noriai išvyko, tikėdamasis atitrūkti nuo savo problemų ir daugiau laiko skirti profesiniam tobulėjmui.
Tačiau netrukus paaiškėja, kad kūnų irimą tiriančiame institute jo laukia sunki užduotis: Libermanas prašo pagalbos, tiriant stipriai suirusį aukos kūną. Prasideda problemos: mirties priežastis neaiški, mirties laiko neįmanoma nustatyti, ant lavono odos randami keisti pirštų atspaudai.
Neįmanoma identifikuoti net nužudytojo asmenybės. Nei lavonas, nei nusikaltimo vieta neatrodo taip, kaip turėtų. Bet to, atsiranda daugiau aukų.
Libermanas ir Hanteris ima suprasti, kad žudikas juos mausto, siekdamas jam vienam težinomo tikslo. Tačiau jie net neįtaria, kad patys atsidūrė mirtiname pavojuje...
„Mirusiųjų šnabždesiai“ – įtampos ir šiurpių nuojautų kupinas detektyvas, įtaigumu ir siužeto posūkiais nenusileidžiantis S. Becketto detektyvams „Mirties chemija“ ir „Įrašyta kauluose“.
