51 metų rašytojas lrytas.lt skaitytojams atskleidė, kad dar šiemet turėtų pasirodyti dvikalbė jo ir lenkų poetės Barbaros Gruszkos-Zych meilės eilėraščių rinktinė „Dviese apie meilę“. Poetas artimiausiu metu taip pat nori parengti dar dvi savo knygas – naujų eilėraščių rinkinį ir savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ spausdinamų savo esė rinkinį.
– Juliau, o kada apskritai pradėjote rašyti – vaikystėje, paauglystėje?
– Paauglystėje. Priežastis buvo banali: paaugliškas susižavėjimas. Kaži kada ir man buvo 15 metų. Spėju, norėjosi „užšaldyti“ patirtį eilėraščiuose, nors poezija iki tol nebuvo mano dėmesio objektas. Ar pavyko, galima būtų vertinti iš skirtingų perspektyvų skirtingais instrumentais. Kad ir kaip būtų, vertinu tai kaip rimtesnės savivokos pradžią.
– Visuomenė per tuos dešimtmečius pasikeitė. Kokia jūsų, kaip rašytojo, jausena šiuolaikinėje visuomenėje?
– Jaučiuosi neišskirtinai. Nemanau, kad medkirtys ar melžėja yra menkesnės figūros nei, tarkim, kompozitorius ar rašytojas. Išskirtinė gali (ir turi) būti kūryba, ne autoriai, nors kai kurie mūsų autoriai aiškiai jaučiasi pranokstantys savo kūrinius. Nepamirškime Rolando Barthes‘o – autorius yra miręs ir, jei kas bėra gyvas, tai tik skaitytojas, ieškantis tekstų.
Būti rašytoju – tai mėginti atsakyti į klausimą, kodėl aš rašau? Kokios prasmės ir kam ieškau? Žinoma, į šiuos klausimus privalu atsakyt gal net ne autoriui, kuris, matyt, jaučia malonumą rašydamas, o jo pasąmonei, fiksuojančiai ir valdančiai autoriaus sielą.
– Kokiu savo kūriniu labiausiai didžiuojatės?
– Sakyčiau, tokiu senoku trieiliu: „sapnavau keistą sapną/kad numiręs įlipau į obelį ir purčiau/kol žemėn nukrito širdis. Didžiavimąsi uždarau į stiklo karstą ir palieku kitiems ekstravertiškiems didžiavyriams.
– Ar rašote kasdien?
– Taip, kasdien. Tačiau tik elektroninius laiškus, kurių taip pat nemažai gaunu. Jokių ypatingų rašymo įpročių neturiu, nors pastaruoju metu mėgstu rašyti ankstyvais rytais. Arba skaidriom popietėm, kai galiu klausytis kokio Vivaldi, grupės „Splin“, Sauliaus Mykolaičio, Aleksandro Rozembaumo, Bulato Okudžavos ar Veronikos Dolinos. Esu rusų kultūros žmogus. Nors, žinia, ne vien.
– Gal galėtumėte pabandyti įsivaizduoti idealų skaitytoją?
– Neįsivaizduoju ir nenorėčiau tokio turėti. Provokatyvus, jautrus, išsilavinęs, jaučiantis ironišką santykį su savimi ir pasauliu, bet ne placdarminis visažinis chamas – toks galėtų būti mano skaitytojas. Pageidautina, neturintis sąryšio su bet kokios galios siekiančiais subjektais, kurių daugėja valandomis, nepriklausomai nuo rinkimų ar kitokių politinių pratybų.
Manipuliacija, demagogija, greitas „atlygis“ – instrumentai, kuriuos koncentruota forma netrukus pirksime maksimose. Galimas daiktas, valdžia vėl, kaip ir prieš 20 metų, turės „runkeliams“ amžinai uždarytas ypatingos kokybės anų koncentratų krautuvėles. Pagal sąrašą ir partinio nusipelnymo lygį.
– Jūsų manymu, kokia knyga yra gera?
– Galiu pasakyti, kad jų vis rečiau pasitaiko netyčia. Turi eiti į medžioklę. Nesvarbu, ar tai internetas, ar knygynas. Kartais kyla nešvanki mintis, kad visas knygas jau skaičiau arba turiu. Kadangi esu mirtingas, pasilieku teisę klysti.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Būsiu senamadiškas: dėdė Vania man atrodo universumas, veikiantis visuose istoriniuose laikmečiuose ir žmogiškose erdvėse. Ir jo dvynys Hamletas, tiesa, penkiais šimtais metų vyresnis.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus?
– Manau, kad pats esu ir personažas, ir literatūra.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašęs aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Jei klausimas nukreiptas poezijos rinkinių link, nelengvai atsakyčiau (nebent atmintis pasufleruotų Eugenio Montale, Konstantinos Kavafį, Georgą Traklį, Paul Celaną). Nuostabus, tobulos muzikinės formos Juozo Glinskio keturių dalių farsas „Baltos lelijos ant nemirusio kūdikio kapo“. Naujoji rusų proza – Liudmila Ulickaja, Tatjana Tolstaja, Liudmila Petruševskaja. Dar – Friedricho Durrenmatto, Maxo Frischo pjesės. Ir dar Richardas Brautiganas – abu jo romanai.
Prisipažinsiu, šiuo metu esu labiau paniręs į mokslo ar negrožines knygas. Viena tokių – švedės Karin Jahannisson „Melancholijos erdvės: apie baimę, nuobodį ir pažeidžiamumą“, istoriniu pjūviu populiarizuojanti melancholijos reiškinį.
Paminėčiau ir dar kelias iš kitų teritorijų – Chriso Townsend‘o paruoštą monografiją „Francesca Woodman“, Ramintos Jurėnaitės monografiją „Alfonsas Būdvytis (1949-2003)“ ir neišėjusią, net neruošiamą Gintauto Trimako retrospektyvinę, kurios labai laukiu, net esu susikūręs raiškią jos viziją (centre turėtų būti Gintauto „vonių“ periodas).
Dar laukčiau Agnės Narušytės kelių knygų – ir tų, kurių ji nerengia – vieną jų sudarytų kalėdiniai tekstai, kasmet rašyti ir teberašomi septyndieniui, kitą – įvairūs jos straipsniai, pasklidę periodikoje, trečią – tekstai, skirti kultūrinėms Europos Sąjungos sostinėms.
Žinia, leidybai dabar sunkūs laikai: dabar kone visos leidyklos skaičiuoja kaip tie legendiniai penki ar šeši kurmiai savo auksinius skatikus – „apsimoka leisti“/„neapsimoka“. Gal tik Gedimino Baranausko „Kitos knygos“ elgiasi kiek kitaip, nors be tų kurmių, nors ir mažesnės kompanijos, vis vien neišsiverčia.
Neužtenka knygas tik leisti, reikia ir talentingai mokėti jas platinti. Na, Kitas Vyskupas (taip vadintinas „Kitų knygų“ leidėjas Gediminas Baranauskas, kad atskirtume jį nuo bendrapavardžio vyskupo Antano Baranausko), neblogai, sakyčiau, net tobulokai išmano šį amatą (ar meną).
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– „Pasaulis pagal Barą“. Ten esama epizodų, eilučių, iš kurių ir be specialios technikos galima išspausti vitamino D.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Lilian Feder „Madness in Literature“, „Vietos karta: atvaizdas, atmintis ir fikcija Baltijos šalyse“ (sudarė Vytautas Michelkevičius), Philipo Toshio Sudo „Zen Sex“, Victoro Burgino „Some Cities“, Christopherio Norriso „Deconstruction: Theory and practice“. Visų neminėsiu, nes gali pasidingoti, kad surašiau savo būsimo doktorato bibliografiją.
– Ar galite išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
– Na, knygų būta daug. Įspūdžių – irgi. Bet pamėginsiu: Broniaus Radzevičiaus „Link debesijos“, Tomo Venclovos „Kalbos ženklas“, Vytauto Bložės „Žemės gėlės“, Haroldo Pinterio „Complete Works“, Alfonso Nykos-Niliūno „Vyno stebuklas“, „Žiemos teologija“, Osipo Mandelštamo „Poezija“, Anos Achmatovos „Poezija“, Sarah'os Kane „Complete Plays“.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Apie viską, net ir apie orą. Kartais žmogus, persiskaitęs knygų, pameta protą ir sėdasi į demiurgo vietą. Apie tai labai neseniai ir puikiai yra rašius Audronė Urbonaitė.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Labai gerai manau. Elektroninė erdvė, ačiū visiems Viešpačiams, kol kas nepriklauso springstančiam ir riaugėjančiam kapitalizmui. Gauti retą knygą, kurią koks nors akademinis žmogus nuskenavo ir įmetė į tinklą, yra didelis malonumas, ir ne vien sekmadienį.
Svarbiausi biografijos faktai
* J. Keleras (gimė 1961 m. kovo 3 d. Vilniuje) – poetas, fotografas, dramaturgas. Baigė Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą (dabartinę Vilniaus konservatoriją), vėliau Vilniaus universiteto Filologijos fakultete lietuvių kalbą ir literatūrą.
* Baigęs studijas, dirbo redaktoriumi Lietuvos kino studijoje ir Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros asistentu. 1989 m. priimtas į Ilinojaus valstybinį universitetą (UIC) Čikagoje, JAV, kur 1992 m. jam buvo suteiktas laisvųjų menų magistro laipsnis. 1992-1995 m. dirbo redaktoriumi bei vertėju „Lumen/Logos“ leidykloje, Vilniuje. Niujorke dirbo Tėvų Pranciškonų leisto savaitraščio „Darbininkas“ vyr. redaktoriumi (1995–2001). Šiuo metus gyvena ir dirba Vilniuje.
* Rengia fotografijos parodas, leidžia poezijos knygas. 2007 m. J. Kelero pjesė „A-B“ antrajame Nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ buvo pripažinta viena geriausių. 1995 m. išleista knyga „Sauja medaus“ pelnė Lietuvių rašytojų draugijos premiją už geriausią metų poezijos knygą. Eilėraščiai versti į rusų, slovakų, vengrų, bulgarų, anglų, švedų, lenkų, latvių, gruzinų, čekų, slovakų kalbas.
* Bibliografija: „Žiemos valtys“ (eilėraščiai), „Vaga“, 1988; „Baltas kalėdaitis“ (eilėraščiai), Ateities literatūros fondas, 1990; „Sauja medaus“ (eilėraščiai), LRS leidykla, 1995; „XL eilėraščiai = XL poems“, LRS leidykla, 1998; „Sniegas, benamis, krentantis“ (eilėraščiai, fotografijos), „Apostrofa“, 2007, „Pažadink“ (eilėraščiai), „Naujoji Romuva“, 2008; „58 sapnai ir kitos vienaveiksmės pjesės“, LRS leidykla, 2009; „Tai tu“ (eilėraščiai), „Kitos knygos“, 2010; „Karalaitė murzė“ (pasaka), LRS leidykla, 2011, „66 istorijos“, „Kitos knygos“, 2012.
