“Kada pradėjau rašyti? Tai veikiausiai nutiko taip seniai, kad pats rašymo pradžios momentas nusiskalbė, susigumulavo, suplyšo ir buvo atiduotas į kokią nors atminties parduotuvę iš antrų rankų, – savo, kaip rašytojos karjeros pradžią bandė prisiminti A. Kaziliūnaitė. – Tėvai pasakojo, kad dar nemokėdama rašyti diktuodavau rimuotus eilėraščius, kuriuos jie užrašydavo. Bet pati šio fakto tikrai nepajėgiu atsiminti.
Taigi ir pradžios priežastis lieka kažkur už neperregimos širmos. Savo atminties labirintuose pamesti pradžią tuo pat metu reiškia laimėti amžinybę – visi mes žinome, kad kažkada gimėme, bet neatsimename šios pradžios ir tai, bet ne tik tai, mums dovanoja nuojautą, kad buvome visada kiek tik save atmename ir netgi anksčiau – galbūt visada? Panašiai ir su rašymu – atrodo, kad rašiau ir rašau jau visą amžinybę.
– Kaip tu, kaip rašytoja, jautiesi šiuolaikinėje visuomenėje? Ką šiais laikais reiškia būti rašytoja?
– Ką reiškė būti rašytoju kitais laikais, galiu spręsti tik iš istorinių šaltinių bei vyresnių bičiulių pasakojimų. Ką reiškia būti rašytoju šiandien, taip pat galiu numanyti iš vienokių ar kitokių pasakojimų bei metapasakojimų, nes sunkiai gebu savo būvį visuomenės barščiuose reflektuoti kaip apskritai rašytojos būvį. Per daug jaučiu jame savęs ir per mažai rašytojos.
Kita vertus, jau pačių sąvokų „rašytojas“ ir „rašytoja“ istorinė skirtis mums sufleruoja, kad būti rašytoju ir rašytoja šiais laikais yra ne tas pat. Nes dabartinių laikų teikiamos galimybės šioms dviem grupėms skirtingai nušvinta jas lyginant su anų laikų galimybėmis.
Kalbant apie Europos literatūros istoriją būta įvairių etapų, tačiau vis dėlto dar palyginti neseniai moteris rašytoja, jeigu jai pasisekė kažkokiu būdu egzistuoti, negalėjo net savo „moterišku“ vardu pasirašyti leidžiamos knygos. Jau vien šiuo atžvilgiu rašytojoms šie laikai yra ypatingesni, palankesni, nei daugelis užmarštin nugarmėjusių amžių.
Kita vertus, atsiradus masinės kultūros formoms ir pastarosioms ėmus gožti „rimtąją kultūrą“, meno suvokimas visuomenėje palengva virto į tai kas vadinama pramoga. Meno vertingumo matu čia tapo prieinamumas, paprastumas, kūrinio teikiamas paviršinis malonumas. Veikiausiai iš visų literatūros žanrų poezija šiame kontekste atrodo absurdiškiausiai. Sakytume kaip dinozauras ant paspirtuko, tačiau masinė kultūra dinozaurus ant paspirtuko jau spėjo gerokai nuvalkioti, tad poezija atrodo dar labiau ne iš šios realybės negu dinozauras.
Veikiausiai tai kartais mane kaip poetę veikia trikdančiai, nes aš jaučiuosi neapibrėžtu visuomenės, kurioje gyvenu elementu – elementu, kuris toks svetimas šiai visuomenei, kad jam nesuteikiama jokia konotacija, net negatyvi. Mūsų visuomenėje prisistatant pasakyti, kad esi politikas, verslininkas, net koks dailininkas ar muzikantas, atrodo normalu, o štai prieš prisipažįstant, kad esi poetas, o tuo labiau poetė – reikia gerai pamąstyti.
– Koks tavo santykis su savo eilėraščiais? Kokiu savo kūriniu labiausiai didžiuojiesi?
– Su kiekvienu savo eilėraščiu turiu unikalų ir skirtingą santykį. Vienus iš jų laikau labiau tinkamais skaityti „tyliai“ vienumoje daug sykių permąstant, kitus manau esant parankesniais skaitymui publikai renginių metu dėl jų subtilaus skambesio ar mažiau koncentruotos minčių dozės (mat, mano manymu, kuo tirštesnis tekstas tuo daugiau kartų jis turi būti skaitomas, o renginio metu eilėraštį gali perskaityti tik vieną kartą klausytojams, kurie, galbūt, prieš tai nė karto nebuvo su juo susidūrę).
Jei klausytojas yra buvęs trijuose ar keturiuose renginiuose, kuriuose esu skaičiusi savo kūrybą, veikiausiai bus bent keli tekstai, kuriuos skaitysiu kelintą kartą, tačiau tikrai ne dėl to, kad jais labiau didžiuočiausi – paprasčiausiai jie labiau tinkami priimti renginio metu dėl laiko, teksto ir garso darnos vienakryptiškumo.
– Ar turi kokių nors rašymo įpročių, ritualų?
– Man patinka rašyti visiškoje tyloje, nes rašydama savo viduje aš jau girdžiu muziką, tad pašaliniai garsai ne padeda, o veikiau trukdo įsiklausyti į vidinę muziką. Tačiau kartais pasitaiko ir išimčių. Pavyzdžiui gal prieš porą ar trejetą metų pamenu su poete Ieva Gudmonaite prasmukome į „Vilnius Jazz“ festivalio uždarymą, kuriame grojo perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, tuo metu buvau padariusi ilgesnę kūrybinę pertraukėlę nei man įprasta ir visas susikaupęs minčių chaosas taip prasiveržė ir dailiai liejosi, kad aprašinėjau visus atvirukus bei lapelius, kurie tuo metu gulėjo mano rankinėje, nes mintis vijo mintį. Pamenu, bijojau, kad kuri ims ir užsimirš, jei nespėsiu užrašyti, kadangi jos buvo be galo greitos, tai net sušilau, nes labai greitai rašiau.
– Paklausiu apie skaitytojus. Pagal kai kurias apokaliptines teorijas, skaitytojų Lietuvoje mažėja taip sparčiai, kad tuoj liks tik vienas. Jis greičiausiai bus idealus. Kaip įsivaizduoji idealų skaitytoją?
– Visų pirma, jis turėtų būti drąsus. Manau drąsus skaitytojas turi būti ir tam, kad nepabijotų į rankas pasiimti iš kito žmogaus minčių numegzto drabužio, ir tam, kad nepabijotų pats jo pasimatuoti, tam, kad rašytojo kūrinyje rastų vietos ir sau bei savo pasaulėjautai, nebijotų interpretuoti. Rašytojas ir skaitytojas, manau, abu yra menininkai. Tikrasis skaitymas taip pat yra kūrimas, o tam, kad kurtum reikalinga drąsa.
– Skirtingai nei skaitytojų, leidžiamų knygų, atrodo, nemažėja. Tik bėda, kad tokių, kurias vadiname geromis, nėra itin daug. Kokias knygas tu vadini geromis?
– Man gera knyga – tai tokia, kurią skaitydamas jauti, kad gali nutikti bet kas, kad įmanoma kaip epizode iš filmo „Matrica“ mintimis lankstyti šaukštus ir pan. Ne, aš kalbu nebūtinai apie mokslinės fantastikos elementų turintį romaną, o apie literatūrą apskritai. Mano minėtoji būsena geroje knygoje ne aprašinėjama, pats geros knygos skaitymas atveria tokia būseną, kuri tave įkvepia kurti tiek paties skaitymo proceso metu, tiek nuo jo atsispyrus.
Ir sakydama „kurti“ turiu omenyje nebūtinai kitų knygų rašymą, kūryba šia prasme vadinu procesą, kuomet žmogus nusikreipia save į bet ką ir tuo pat metu nusikreipdamas geba išlaikyti kūrybinį santykį su tuo, į ką nusikreipia, jo nesuobjektindamas. Sekant šiuo žiūros tašku galime atitinkamai drąsų geros knygos skaitymą laikyti kūrybiškumą skatinančia treniruote ruošiantis kasdienėms ir ne tokioms kasdieniškoms gyvenimo varžyboms su savimi.
– Kokie tavo mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Kaip savo mėgstamiausius literatūrinius personažus galėčiau įvardinti kunigaikštį Miškiną iš Fiodoro Dostojevskio romano „Idiotas“ bei Johanno Wolfgango Goethe's dviejų dalių tragedijos „Faustas“ pagrindinį veikėją daktarą Faustą. Su pastaruoju personažu drauge augau – iš tėvų teko girdėti šią istoriją dar vaikystėje, jau tuomet Faustas man įkūnijo žinių troškimą, norą peržengti ribas ir tuo pat metu patį tikriausią žmogiškumą. J.W.Goethe's Faustas pavaizduotas taip talentingai ir stipriai, kad tiesiog neįmanoma likti jam abejingam.
O štai kunigaikštis Miškinas man pačiai atrodo viena paslaptingiausių, o tuo pat metu liūdniausių figūrų literatūroje. Tai absoliutaus svečio-prašalaičio visame kame simbolis, neabejotiną pasigėrėjimą kelianti figūra, kojomis nestovinti ant žemės, ne šios planetos gyventojas. Aš juos abu labai labai myliu.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į tave?
Don Kichotas. Kodėl? Kaip Don Kichotas, prisiskaitęs riterinių romanų, susiformuoja kilnumu grįstą riterišką garbės kodeksą, kuris visai „nepraktiškas“ šioje realybėje, taip, manau, mane dar labai ankstyvame amžiuje paveikė tėvų skaitomi kalnai įvairiausių pasakų bei kitos literatūros. Savyje dažnai jaučiu naivų troškimą ginti ir atstatyti teisingumą, kol galiausiai suvokiu, kad leidausi į kovą su vėjo malūnais.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašiusi aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtum taip pasakyti?
– Serbų rašytojo Milorad Pavičiaus knygą „Chazarų žodynas“. Šis keistas romanas, pasirodęs 1984 m., savyje talpina ne tik vieną unikaliausių fikcijų, stebuklingą pasakojimą apie iš tiesų egzistavusią chazarų tautą (istorijos vadovėlį ar žinyną primenantis dėstymo stilius užliūliuoja ir kartkartėmis net gali patikėti, kad: „Mano višta nededa auksinių kiaušinių, bet deda tai, ko nei jūs, nei aš, mielas pone, nesugebame dėti.
Ji deda dienas, savaites ir metus. Kiekvieną rytą ji padeda po penktadienį arba antradienį.“ ir t. t. ir pan.), bet ir nepaprasta savo struktūra – romanas parašytas tikrų tikriausia žodyno forma ir neturi nei pradžios nei pabaigos, o jį skaityti galima norima tvarka pasirenkant žodyno terminų paaiškinimus.
Šis romanas yra ypač tinkama medžiaga mano jau anksčiau minėtam skaitymo kaip kūrybos akto radimuisi bei kūrybingos erdvės steigimuisi. Šio romano struktūros idėjiniu pirmtaku galime laikyti kito mano mylimo ir nepaprastai gerbiamo rašytojo Jorge Luiso Borgeso nuostabų apsakymą „Tlön, Uqbar, Orbis Tertius“. Neperdėsiu pasakydama, kad norėčiau būti parašiusi ir visus šio rašytojo apsakymus, kuriuos man iki šiol teko skaityti, ypatingai apsakymą „Griuvėsių rate“.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga tave taip pralinksmino, kad net garsiai juokeisi?
– Na, šiuo metu kažkaip atsimenu tik vieną knygą, kurią skaitydama tikrai garsiai ir dažnai juokiausi, bet tai buvo jau senokai – kino režisieriaus Woody Alleno garsusis smulkiosios prozos rinkinys „Diagnozė: nepakaltinamumas“.
– Kokias knygas šiuo metu skaitai?
– Šiuo metu daugiausia dėmesio stengiuosi skirti mano dabartinėms studijoms reikalingai literatūrai. Deja, ne visada tai lengvai sekasi, nes reikia rasti laiko ir įsiskaityti į naujai pasirodančią grožinę literatūrą, mat įvairiems kultūriniams leidiniams rašau knygų apžvalgas.
Tačiau prie lovos šiuo metu guli Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centre dėstomos religijos mokslų magistrantūros antro kurso knygų rinkinukas-krūvelė – tarp kurių galima rasti Friedricho Nietzsche's „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, Soren Kierkegaardo „Baimė ir drebėjimas“ bei dėstytojos prof. Ritos Šerpytytės mokslinę monografiją „Nihilizmas ir Vakarų filosofija“.
– Gal gali išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
– Įspūdį man paliko tikrai daugiau nei dešimt knygų. Ir nežinau, ar šiuos įspūdžius būtų galima reitinguoti bei išskirti, visi šie įspūdžiai skirtingu metu veikiausiai nutiko įvairiai ir gana sunku iš laiko perspektyvos matuoti paliktų įspūdžių intensyvumą.
Tačiau jei reikėtų pasakyti, kurios knygos man iš tiesų labai svarbios, tai veikiausiai tektų paminėti Ovidijaus „Metamorfozes“, Milorado Pavičiaus „Chazarų žodyną“, Johanno Wolfgango Goethes „Faustą“, Juano Rulfo „Pedrą Paramą“, José Saramago „Evangeliją pagal Jėzų Kristų“, Carmen Laforet „Nada“, Sylvios Plath „Stiklo gaubtą“, Patricios Duncker „Haliucinuojantį Foucault“, Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“, taip pat Jorge Luiso Borgeso apsakymus. Tačiau atskirus dešimtukus veikiausiai tektų sudarinėti negrožinei literatūrai ir poezijai.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Manau, net ir su tais žmonėmis, kurie apskritai neskaitė jokios knygos ne tik galima, bet ir reikia kalbėtis, galbūt netgi papasakoti jiems, ką pats esi perskaitęs, gal tai juos paskatins paskaityti?
– Ką manai apie elektronines knygas?
– Manau, kad elektroninės knygos suteikia naujas galimybes, kurios yra tikrai teigiamos. Kuo toliau, tuo labiau išryškėja tai, kad elektroninės knygos suteikia galimybę rastis didesnei literatūriniai įvairovei – tai liudija procesai, pastaruoju metu vykstantys internetinėje erdvėje. Tiek elektroninės knygos, tiek elektroniniai muzikos albumai suteikia galimybę visiems norintiems žmonėms paskelbti savo kūrinius internete.
Snobai gali piktintis, kad dabar dėl informacijos gausos neįmanoma išsirinkti knygų, tačiau, manau, įvairovė yra labai gerai, o elektroninės knygos suteikia galimybę rastis kuo didesnei idėjų ir raiškos formų įvairovei, nes jos leidžia išvengti leidėjo – tarpininko tarp rašytojo ir skaitytojo – įsikišimo.
Tad elektroninė knyga – knyga be cenzūros, laisva knyga. O kalbos, kad jos išstums popierines knygas, man atrodo nebūtinai atitinkančios tiesą, nes kiek matome iš dabartinių reiškinių – rašytojų išplatintos internete elektroninės knygos, sulaukusios skaitytojų pritarimo, patenka į leidyklas ir yra išleidžiamos popieriniu formatu. Internete jas jau nemokamai skaitę žmonės noriai pastarąsias perka ir nešasi namo pavartyti.
Be to, elektroninės knygos yra labai patogus sprendimas keliaujant, nes fiziškai neužima vietos ir neapsunkina.
– Kokią knygą ruošiatės rašyti arba rašote šiuo metu? Apie ką ji?
– Šiuo metu po truputi rašau tekstus, kurie, tikiuosi, pateks į mano trečiąjį poezijos rinkinį. Apie ką jis? Sunku pasakyti. Koks jis? Irgi sunku pasakyti. Kas jis? Jau paprasčiau – pradinė knygos koncepcija, palengva vis labiau išpildoma ir išsipildanti, buvo parašyti knygą-sapną, sudarytą iš daugybės skirtingų sapnų.
Šis mano išsikeltas uždavinys evoliucionavo ir iki šiol yra tapsmo procese, tačiau kryptis buvo ir yra – knyga-sapnas, kurią sapnuoja eilėraščiai, eilėraščiai-sapnai, kuriuos sapnuoja žodžiai, žodžiai-sapnai, kuriuos sapnuoja raidės ir raidės-sapnai, nepririštos nė prie vieno sapnuojančiojo, raidės čia labai svarbios kaip sapnai sapnuojantys patys save.
Suprantu, visas šis apibūdinimas skamba sudėtingai, tačiau man rašant savo trečiąją knyga buvo labai įdomu ir veik būtina išjausti sapniškumą kaip santykį ir sapniškumą kaip santykį kalboje, mat po antrosios savo knygos jaučiausi atsidūrusi keistoje, siurrealistinę aklavietę primenančioje kūrybos fazėje, tad galėjau rinktis, ar joje pasilikti ir kepti vienas į kitą kaip du vandens lašai savo nusikreipimu panašius tekstus, ar tyčia eiti prieš tai, kaip tuo metu „rašėsi“.
Išeitis iš šių dviejų kraštutinumų pasibeldė netikėtai – pajutau, kad žiūra iš sapno ir per sapną leidžia man išsikapstyti iš aklavietės, kuri tuo metu grėsė. Taip galėjau judėti toliau ar bent man taip tuo metu atrodė.
