Iš vokiečių kalbos vertė Rimvydas Užukukis.
Knygos apie karą įgyja nuolatinį skaitytoją. Iš jų nenudailinta tikrove ir autentiškumu išsiskiria „Hermano Geringo“ divizijos parašiutininkų tankistų fuzilierių 2-ojo bataliono kario, vyresniojo leitenanto Karlo Knoblaucho knyga „Pabaigai artėjant“.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje rašytas dienoraštis apie paskutiniąsias kovas Rytų Prūsijoje tapo atsiminimų knyga.
Po tarnybos 95-ojoje pėstininkų divizijoje K. Knoblauchas tampa Liuftvafės oro žvalgu. Sužeistas Rytų fronte oro mūšyje virš Viazmos, patenka į karo lauko ligoninę. Po kiek laiko tikindamas, jog yra pasveikęs, nors blogai matė viena akimi, pasiprašė į tolesnę tarnybą kariuomenėje.
Mūšiai Rytų Prūsijoje skyrėsi nuo ankstesniųjų, nes sovietų kariuomenei peržengus tuometinės Vokietijos valstybės sieną, kova tapo lemiama – ne dėl fiurerio, o dėl vokiečių tautos išlikimo.
Pasiaukojamos, sekinančios kovos, atiduotos paskutinės jėgos gelbstint senukus, vaikus ir moteris nuo visa griaunančio, naikinančio, nuožmaus priešo, tapo žiauria kasdienybe. Juk bent kiek sustabdytas milžiniško dydžio Raudonosios armijos puolimas gelbėjo šimtus ir tūkstančius taikių civilių nuo baisios, nenumaldomos lemties.
Rytų Prūsijoje karys patyrė neįtikėtinų išgyvenimų. Buvo akimirkų, kai, rodos, jau nėra vilties likti gyvam, bet netikėtai šalia atsiradęs, tave išgelbsti ginklo draugas...
Kovodamas garsiojoje „Hermano Geringo“ divizijoje parašiutininkų tankistų fuzilierių pulke, K. Knoblauchas susitiko su užsigrūdinusiais kariais kapitonu A. Volfu, majoru Šveimu, 1944 m. liepą gelbėjusiu Vilniaus įgulą parašiutininkų jėgerių pulko vadu pulkininku leitenantu G. Širmeriu, tad teko apgalvotais veiksmais įgyti jo vadovaujamų karių pasitikėjimą.
„...Spalio 21 d....pulkininkas leitenantas Širmeris pasisveikino paspausdamas mums rankas: „Sveiki atvykę į pulką!... Daugiau klausimų yra?
Aš turėjau: „Pone pulkininke leitenante, mes visiškai beginkliai, išskyrus 7,65 kalibro pistoletus. Kur galėtume gauti automatus?
Širmeris pralinksmėjo: „Atrodo, esate visiški naujokai šioje draugijoje. Jeigu norite geriau apsiginkluoti, jums teks pasižiūrėti ten, lauke. Tarp žuvusiųjų tikrai rasite tinkamų ginklų. „Kas savimi čia nesirūpina – niekada nepasensta!“ Vadas vėl paspaudė mums rankas. Galėjome eiti.
Aš žvelgiau į Planertą, jis į mane. Neatrodėme esantys pakilios nuotaikos. Štai toks klimatas buvo parašiutininkų kariuomenėje.
Velniava! Tikra velniava!“
Knygos autorių lydi sėkmė, nors sužeistas, drauge su kitais sužeistais kariais jam pavyksta išvengti Rytų Prūsijos „katilo“ ir pasitraukti per vandens apsemtą Aistmarių ledą.
„Vasario 3 d. ...Priešais mane stovėjo jefreitorius: „Kaimo komendantas atvėrė Jums kelią per Aistmares. Dar privalu pasakyti: Neringą turite pasiekti prieš patekant saulei. Jeigu nesuspėsite, pateksite į rusų apšaudymą!“
„Mums 15 kilometrų kelio! Po sunkaus žygio iš Frauenburgo. Žengiau pirmą žingsnį į šaltą vandenį. Buvo iki kelių. „Ar išlaikys ledas? – to niekas nepaklausė!... Ant ledo gulėjo palaikai tų, kurie prieš mus mėgino įveikti Aistmares gelbėdamiesi nuo rusų.“
K. Knoblauchui tenka klajoti Rytų Prūsijos karo keliais, kovoti su žiauriu, nežinančiu pasigailėjimo nepaprastai gausiu priešu. Pagaliau pavyksta pasiekti Vokietiją, kur ir sulaukia karo pabaigos.
K. Knoblauchas yra parašęs tris knygas apie kovas Antrajame pasauliniame kare – „Nuo Metco iki Maskvos“, „95-osios pėstininkų divizijos kova ir baigtis“ bei „Pabaigai artėjant“.
Po karo K. Knoblauchas gyveno Vokietijoje, Ronenberge.
Daugumą knygoje autoriaus vokiečių kalba vartojamų Mažosios Lietuvos vietovardžių leidėjai pateikia ir originaliai lietuviškai.
