Ši 28 metų poetė – dviejų knygų autorė. Už pernai pasirodžiusią antrąją eilėraščių knygą „Apie meilę ir kitus žvėris“ I. Valantinaitė neseniai vykusiame festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“ pelnė Jaunojo jotvingio premiją. Rašytoja atsakė į portalo lrytas.lt klausimus.
– Ar paprasta būti rašytoja?
– Kažkaip natūraliai esi tas, kas esi. Nei kokių nors ypatingų privilegijų, nei nesklandumų. Tiesa, rašantys žmonės pastabesni, linkę analizuoti, o kartais tai nemenkai apsunkina gyvenimą.
Rašytoja būnu tik tomis retomis minutėmis, kai pagauna įkvėpimas, tada sėdu ir fiksuoju visa, kas eina į mane. Net tada, kai tik nešiojuosi mintis, kai pasąmonėje dėliojasi viena eilutė prie kitos, pinasi siužetas, net tada negalvoju, kad va, esu rašytoja.
– Kokiu savo kūriniu labiausiai didžiuojiesi?
– Nesididžiuoju, nebent džiaugiuosi. Dažniausiai paskutiniuoju arba, būna, kad jau po valandos ir pati nesupranti, kaip čia tau pavyko taip sugalvoti. Čia ir yra tikrasis įkvėpimas, o ne koks nors išmąstytas, „išspaustas“ reikalas.
– Ar rašai kasdien?
– Rašau retai ir chaotiškai, tad pastovūs rašymo įpročiai nesisuformavę. Rašyti man – šventė. Pastebėjau, kad kelyje, paskaitose, o dabar dar ir spaudos konferencijų metu mintyse gana vaisingai „nukrypstu“.
Vienas iš įkvėpimo šaltinių – ir muzika. Vis dėlto kartais gana svarbi tampa vieta – yra eilėraščių, kuriuos sukurti galėjau tik sėdėdama savo mergautiniame kambaryje. Ilgą laiką nešiojausi, kol pavyko ištaikyti ramų vakarą ir nuvykus į Kauną prisėsti. Pastebėjau, kad nerašau, kol neprisijaukinu naujos vietos.
– Kaip įsivaizduoji idealų skaitytoją?
– Idealus skaitytojas – jautrus, intelektualus ir gyvenimo grožiu besimėgaujantis asmuo, kuris gebėtų sau leisti tą prabangą po darbų ir kitų šurmulių skaityti poeziją.
– Kas yra gera knyga?
– Tokia, kurią skaitant „matai filmą“, įtraukiantį taip, kad net užvertus paskutinį puslapį vis norisi cituoti ir visam likusiam pasauliui rekomenduoti.
– Kokie tavo mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– O, jų tikrai nemažai. Pirmiausia prisimenu būtent Michailo Bulgakovo Begemotą ir Margaritą. Dar Fiodoro Dostojevskio kunigaikštį Myškiną. Mėgstu daugiabriaunius veikėjus, kurie net ir elgdamiesi neteisingai kelia simpatiją, supratimą. Kitaip tariant, kai esi to veikėjo pusėje, „sergi“ už jį, kad ir ką jis padarytų. Vaikystėje nepatiktdavo pasakos, kuriose nebūdavo raganų ir kitokių „belzebubų“.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į tave?
– Greičiausiai būčiau koks Pepės Ilgakojinės ir Hanso Christiano Anderseno Undinėlės mišinys. Mėgstu prisigalvoti įvairiausių žaidimų, kad praskaidrinčiau kasdienybę, ir kartais pasiduodu tam manyje nuo vaikystės įsikūrusiam naiviam tikėjimui stebuklais.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašiusi aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumei taip pasakyti?
– Na, būna, kad ypač kokį Wislawos Szymborskos eilėraštį skaitydama žaviuosi jos gebėjimu į eilutę sutalpinti pasaulį. Jeigu parašyčiau tokią rinktinę kaip jos, galėčiau tą pat akimirką ir numirti.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga tave taip pralinksmino, kad net garsiai juokeisi?
– Svečiuodamasi pas bičiulius užtikau besimėtančią, regis, 1990 metų leidimo žydiškų anekdotų rinktinę.
– Kokios knygos guli šalia tavo lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitai?
– Visa krūva. Dažniausiai šitame bokšte ilgėliau užsibūna poezijos knygos: Donaldo Kajoko „Kurčiam asiliukui“, Patti Smith „Woolgathering“, vis skaitoma Bruno K. Öijerio rinktinė „Kol nuodai veikia“ ir Arthuro Rimbaud „Sezonas pragare. Nušvitimai“. Iš prozos esu įstrigusi Marcelio Prousto „Dingusioje Albertinoje“. Neseniai baigiau lengvai „susiskaitantį“ Vladimiro Nabokovo romaną „Žvelk į arlekinus“.
– Gal gali išvardyti 10 knygų, kurios tau paliko didžiausią įspūdį?
– Tai būtų M. Bulgakovo, F. Dostojevskio, Antono Čechovo, Julio Cortazaro, Oskaro Milašiaus, W. Szymborskos, H. Ch. Anderseno kūriniai. Žinoma, dar daugelio nepaminėjau... Pasaulyje labai daug įstabių literatūros kūrinių.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... jokios knygos?
– Perskaitytos arba neperskaitytos knygos tikrai nebūtų priežastis su kuo nors nekalbėti. Prisipažinsiu, paauglystėje sirgau šiokiomis tokiomis intelektinio ar estetinio snobizmo apraiškomis, bet ilgainiui atsikračiau šio įpročio.
Greičiau jau vengiu bendravimo su piktavaliais burbekliais ir egoistiškos natūros žmonėmis.
– Ką manai apie elektronines knygas?
– Jeigu jau jos taip sparčiai populiarėja, vadinasi, yra ir poreikis, ir skaitytojas, tačiau man niekas neatstos malonumo apsilankyti knygyne, popieriaus kvapo, puslapių šiugždėjimo ir susiglaudusių nugarėlių lentynoje vaizdo.
– Kokią knygą ruošiesi rašyti?
– Bent jau iki šiol niekad neprisėdau „rašyti knygos“. Tiesiog ilgainiui parašyti pavieniai kūriniai savaime sugula, suteka į vientisą būvį. Tereikia pajusti.
Pagrindiniai biografijos faktai
* I. Valantinaitė gimė 1984 m. balandžio 5 d. Kaune. Ji – ne tik poetė, bet ir dainininkė, dainavusi roko operose „Ugnies medžioklė su varovais“, „Saulės žemė“.
* Vilniaus universitete studijavo kultūros vadybą. Mokėsi ir Vilniaus dailės akademijoje.
* 2006 m. I. Valantinaitei laimėjus pirmosios knygos konkursą pasirodė jos eilėraščių rinkinys „Žuvim ir lelijom“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Tais pačiais metais festivalio „Poezijos Pavasaris“ metu ji tapo naktinių skaitymo konkurso „Eilėraščiai per naktį“ nugalėtoja.
* Neseniai vykusiame festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“ I. Valantinaitė pelnė Jaunojo jotvingio premiją už 2011 m. išleistą eilėraščių rinkinį „Apie meilę ir kitus žvėris“.
* Pastaruoju metu rengia kultūrines laidas interneto televizijai.
