Reikia susivokti, kur eiti toliau. Nieko baisaus nenutiks, jei daugiau nebeparašysiu nė eilutės. Sakau tai visiškai nuoširdžiai“, – svarstė 35 metų poetas Gytis Norvilas, sutikęs atsakyti į lrytas.lt klausimus.
– Kada ir kodėl pradėjote rašyti?
– Rašyti pradėjau gal 10 klasėje. Na, tai buvo bandymai, paauglystė... Iki to laiko apie rašymą nebuvau nė pagalvojęs, nebuvo polinkio nei rašyti, nei groti lumzdeliu ar šokti šokius, dainuoti choruose... Iš visur pabėgau. Kažkas toje 10 klasėje apsivertė. Ir skaityti knygas tik tada pradėjau. Iki to – švelniai tariant, su knygomis santykiai buvo diplomatiški... O pirmasis eilėraštis buvo parašytas kaime gulint ant grūdų maišų, vasarą. Pats tada nesupratau, ką darau. O rašyti, kaip dabar matau, reikia dėl neturėjimo kur pasidėti, dėl įtampų, dėl poreikio per kalbą šį tą išsiaiškinti.
– Kaip jūs, kaip rašytojas, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje?
– O kaip joje galima jaustis? Normaliai, niekaip, idiotiškai, visaip... Koks ryte atsikeli, toks ir vaikštai. Šiaip ar taip, bandai išlikti, suprasti tą visą skruzdėlyną, kaip jis gyvena, kaip juda, žaidimo principus.
Tas nūdienos sociumas yra velniškai įdomus, greitai keičiasi. Pervartų laikas. Esam socialūs gyvuliai, tad reikia priimt tą visumą tokią, kokia yra ir bandyti ją keisti.
Kaip menininkas, šiaip ar taip, esi šiokioje tokioje opozicijoje, susipriešini, bandai į viską žiūrėti iš šalies... Bet tai irgi tik žaidimas, žaislai. Žaisti reikia.
O šiais laikais būti rašytoju reiškia: per metus išleisti po knygą, trintis kūrybos namuose, važinėti po festivalius ir muges, lankyti kūrybinio rašymo kursus, arba ne – geriau juos vesti... ir būti susitvarkius dantis, kad galėtum šypsotis fotografams. Nesu rašytojas, mano dantys kiek gelstelėję...
– Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
– Nebūsiu originalus – dviem vaikais... Tai geriausi parašyti eilėraščiai... O savo trimis išleistais eilėraščių rinkiniais tiesiog džiaugiuosi. Džiaugiuos, kad jie mane ištiko. Yra juose gerų eilėraščių.
– Ar rašote kasdien? Kokiu paros metu jums geriausiai sekasi rašyti? Ar rašydamas klausotės muzikos?
– Ne, tikrai nerašau kasdien, nors praktiškai dirbu su kalba kiekvieną dieną. Poezija nėra proza – ji laki, nereikalauja kasdienio vergavimo, laki laiko atžvilgiu... Ji ištinka. Paskui, žinoma, prie tekstų reikia padirbėti ir panašiai. Esė žanras – vėlgi turi savo specifiką... Dabar paprastai geriausiai tekstas sulimpa rašant ryte, ikipiet, kol smegenys neapsivėlusios marazmu, kuomet nesi išsitaškęs... O verčiant poeziją, prozą – būtinas griežtas režimas, disciplina... Versdamas knygą per dieną stengiuos išsėdėti 5-6 val. Važiuodamas troleibusu ar šiaip kad or kur būčiau, visada turiu bloknotą ir pieštuką – dažnai šį tą užsirašau.
Muzika – geras narkotikas, stiprus dalykas, paveikus... Klausant tam tikros muzikos – netgi lengviau pasiekti „raštingą“ būseną, įeiti į tam tikrą erdvę. Tad kartais klausausi, bet nepiknaudžiauju. O versdamas – visada...
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Negalvoju apie skaitytoją. Blogai, bet negalvoju... Gerbti reikia tą žmonių rūšį. Ji verta pagarbos. O skaitytoją įsivaizduoju kritišką, nepaklusnų, bet atidų... Nyksta ta rūšis. Nors kas ten žino.
– Kas yra gera knyga?
– Padedanti išgyventi, varanti pleištą, priverčianti mąstyt, nepatogi, ji turi judinti akmenis, neduoti miegoti... Skaitymas dėl neva pramogos, malonumo, laiko praleidimo, skaitymas dėl skaitymo? Šito aš nesuprantu.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Pabūsiu nekuklus: dabar Vėžlys Lionginas iš neseniai parašytos knygos vaikams, kurios niekas nenori leisti. Matyt, labai prastai parašiau. Gal tas vėžlys knygos pavidalu išvys šviesą anksčiau nei ateis pasaulio pabaiga.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus? Kodėl?
– Turbūt tas, kuris su akiniais ir neprimato... Na, gal dar dviratį mina...
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašęs aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Na, sąlygiškai tegul tai bus Henry Millerio „Ožiaragio ątograža“. Puiki knyga. Na, yra gyvas galas kai kurių autorių knygų skyrių, atskirų puslapių, kuriuos norėčiau pavogti.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Gal tai Herkaus Kunčiaus „Pijoko chrestomatija“...
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Franzo Kafkos „Dienoraščiai“, Roberto Bolano „Tolima žvaigždė“, Alfonso Andriuškevičiaus „Rašymas dūmais“, Zbigniewo Herberto poezijos rinktinė... Tiesa, kuo toliau, tuo sunkiau berandu, kas užkabintų ir nuvestų iki paskutinio puslapio... Ir taip gal jau kokie penkeri metai... Paprastai įveikiu 30 puslapių ir metu per petį. Nežinau, gal išpaikau... Dažnusyk pagalvoju, jog su knyga gaištu ir bandau save apgauti... Kartais daug geriau žiūrėti į vieną tašką, pasibastyti ar pjauti lentą...
– Gal galite išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
– Nežinau, ar prasminga sudarinėti tokį dešimtuką, vis tiek ką nors praleisiu... Na, nebent dėl sportinio intereso. Gal išvardinsiu autorius, kurie tam tikrais laikotarpiais buvo reikšmingi, buvo ramsčiai: Witoldas Gombroviczius, Ričardas Gavelis, Jeanas Paulis Sartre'as, Louisas Ferdinandas Celine'as, J. M. Coetzee's, Paulas Bowlesas, Thomas Bernhardas, Samuelis Beckettas, Friedrichas Dürrenmattas, Miloradas Pavičius, Johnas Barthas, Aldous Huxley...
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– O man tie žmonės ir įdomiausi, kurie neskaitę... Juose paprastai daugiau gyvybės ir vitališkumo. Dažnai jie būna perskaitę gyvą galą gyvenimo tekstų... Ir nekaišo kas antrame sakinyje ciceronų ar žižekų citatų... Prisiskaitėliai paprastai meluoja ir nieko neišmano. Esu sutikęs nemažai tokių marazmatikų. Nelaimingi žmonės.
Apskritai – neverta daryti kulto iš skaitymo ir knygų. Tai apversta barbarybės forma... Skaitymas negali būti tikslas, tik priemonė. Viena iš „erdvės“ plėtimo priemonių... Šiandien kartais tas frustruotas klykavimas, kad niekas nieko neskaito etc., man juokingas.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Tai viena iš knygos formų, tik tiek... Tai tik pavidalas, skūra, nieko daugiau. Visos turi teisę egzistuoti, taip ir bus... Būgštavimams, kad išnyks popierinė knyga, nėra jokio pagrindo. Nors man asmeniškai popierinė artimesnė. Ant jų mėgstu pieštuku paišyti, braukyti, žymėtis...
Pagindiniai biografijos faktai
* Poetas, vertėjas G. Norvilas gimė 1976 12 24 Jonavoje. Baigė Jonavos 5-ąją vidurinę mokyklą. 1999 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą.
*Dirbo Lietuvos ypatingajame archyve. Nuo 2011-ųjų dirba savaitraštyje „Literatūra ir menas“.
* Išleido tris eilėraščių rinkinius: „Akmen-skeltės“ (2002); „Skėrių pusryčiai“ (2006); „Išlydžių zonos“ (2012).
* Iš vokiečių kalbos išvertė Federicos de Cesco apysaką „Toli nuo Tibeto“ (išleido „Gimtasis žodis“, 2007); Rolando Muellerio istorinį romaną „Marko Polo kelionės nuotykiai“ („Gimtasis žodis“, 2008); Thomaso Kluppo romaną „Paradiso“ („Gimtasis žodis“, 2010). Yra išvertęs indėnų poezijos, tuvių šamanistinių tekstų.
