Tad ir jos kūrybą, be abejo, veikia scenos menų magija ir kasdienybė. Teatro pėdsakų skaitytojai randa ir D. Zelčiūtės poezijoje, ir jos vieninteliame romane „Gastrolės“ ir, žinoma, su scenos menu tiesiogiai susijusiuose tekstuose. D. Zelčiūtė lrytas.lt skaitytojams atvėrė duris į savo pasaulį.
– Kada ir kodėl pradėjote rašyti?
– Jei patikėčiau, kad šis klausimas bent ką gali dominti, tikrai nustebčiau. Na, gal bičiulius, pažįstamus, artimuosius, tačiau pastarieji ir taip daug ką žino ar bent nujaučia. Tuomet turbūt turėčiau patikėti, kad mano biografija galėtų būti literatūros istorijos dalimi. Ir tai kiek graudu, juokinga. Nors kita vertus šito niekas dar nežino...
O jeigu vis dėlto dabar rašyčiau jums taip, kaip mėginama parašyti „amžinybei“, tai atsakyčiau, jog save rašančią prisimenu dešimties ir vienuolikos metų. Aš labai bijojau gyvenimo. Šitai tai jau tikrai. Saugi jaučiausi tiktai namuose, su tėvais ir seserimi, prie vandens – jūros ar Nemuno, kur gyvenome Kaune, VI forte, dar – įsitaisiusi gudobelėj ir žiūrėdama į dangų pro medžių šakas. Ir visuomet – teatre, kur mane vesdavosi aktoriai tėvai.
Mokyklos, kiemo, apskritai – kažkieno „kito“, „svetimo“ sumanytos realybės pasaulis man buvo sklidinas nenusakomos agresijos, brutalumo, iškreiptos teisybės. Kai mano baimės, nuojautų ir netikrumo indas (o vėliau ir – meilės, ilgesio) persipildydavo, reikėdavo išraiškos. Augau tarp knygų ir spektaklių tekstų, dramų. Literatūra buvo guodėja, kaip ir muzika. Tikresnė, tikriausia realybė.
Rašiau eilėraščius, dainas, bet niekada neįsivaizdavau, kad iš to gali kas nors išeiti. Esu dėkinga tėvams, laiku įžvelgusiems mano polinkius ir teisingai nukreipusiems, dėkinga teatrui, kai kuriems labai man reikšmingiems žmonėms iš teatro, kurie patikėjo manimi, kai buvau dar vaikas – dvylikos ar trylikos. Tai vedė į priekį, skatino.
Žinoma, tasai augimo kelias naivus ir su visokiais apsijuokimais, mėginimais sekti tai vienu, tai kitu. Bet savy, giliai viduje girdėjau ir tęvą savo balselį, kurį pasidarė gaila praleisti pro ausis. Sunkiausia įtikėti rašant, kad tavo, nors ir pati menkiausia patirtis, ir yra reikšminga todėl, kad ji tavo, o ne kieno nors kito. Juoba užrašyta. Ir kai pasaulyje, regis, jau viskas pasakyta.
– Kaip jūs, rašytoja, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje?
– Dažnesniais atvejais aš toje visuomenėje apskritai „nesijaučiu“... Tačiau meluočiau sakydama, kad buvimas rašančiąja man nesuteikia tikrumo ir džiaugsmo. Buvo įstabių akimirkų, kai galėjau gyventi visus metus atsidėdama vien kūrybai, – valstybė skyrė stipendiją. Iš pradžių jaučiausi kaip apgavikė ar kažkokia imitatorė, – gauni tikrą algą, t. y. 1300 litų kas mėnesį, ir per tuos metus įsipareigoji parašyti tikrą kūrinį. Labai keistas jausmas. Keistas, nes ką gi gali žadėti kūrybos procese? Kokios čia garantijos, jei vos ne kasdien patiri kiaurą nusivylimą savimi. Bet ir išdidus...
Šiaip jau įvyko daug stebuklų: būtent eilėraščių rašymas man leido „atrasti“ Šveicariją. Su poetais Gintaru Grajausku ir Birute Mar skridome ten skaityti eilių, mus lydėjo puikus vertėjas Cornelius Hellis. Tai buvo seniai... Jausmas, tasai pirmapradis džiaugsmas, kad štai mano kūryba išversta į kitą kalbą, su niekuo nesulyginamas.
Nuo to karto Šveicarija tapo mano vilčių šalimi. Joje jaučiuosi esanti labiau aš ir labiau žmogus. (Be abejo, tasai apstulbimas ilgainiui apsitrynė ir tapo tarsi norma. O gaila...) Šitas džiaugsmas atėjo per kūrybą, atėjo kaip patvirtinimas, kad gal ir galiu ramiau miegoti, nes tai „mano batai“ ir „mano rogės“. Nors kelių eilėraščių ir prozos eilučių vertę parodys, žinoma, laikas. Jeigu parodys.
Šiais laikais būti rašytoja reiškia turėti prabangą ir laisvę apmąstyti save ir pasaulį ir drąsiausiu atveju – savo kūryba jį perkurti. Ne tik atspindėti, ne tik reflektuoti, bet perkurti. Net juodžiausiais, sunkiausiais žodžių junginiais teigti, o ne neigti žmogų. Žinoma, manau, kad šie tikslai ko gero gali būti taikytini visiems laikams ir visose visuomenėse.
Kūrybos tikslas – pažinti žmogų. Pirmiausia – per save. Pažinti ir tik, – ne auklėti, ne moralizuoti, ne teisti. Atverti. O poezijos galimybės yra beribės, manau, didžiausios iš visų literatūros rūšių ir gal net iš visų menų. Op – jau ir kitame laike atsidūriau ir dar jus nusivedžiau, op – ir sujungiau, kas nejungiama, op – ir jau po vandeniu, po žemėmis, virš pasaulio. Op – ir ramybės vandenynas, kurį ne kas kitas, o pats sukūrei. Sau, o ir visiems, – briskime, bent minutėlę – kitur, saugiau, kitaip pabūkime.
Dar vienas dalykas: šiais laikais būti rašytoja, vadinasi, nežinoti, kaip ir už ką išleisti vaiką į mokslus. Bet... gal ką nors parašysiu.
– Kokiu savo kūriniu labiausiai didžiuojatės?
– Norėčiau juokauti: jeigu vaikas motinai yra kūrinys, tai labiausiai didžiuojuosi dukra Joana. O kalbant apie rašytinius darbus, mažiausiai priekaištų turiu savo romanui „Gastrolės“. Džiaugiuosi, kad pavyko sudaryti prisiminimų knygą apie rašytoją Jurgą Ivanauskaitę, – šis darbas buvo labai sunkus ir ne sykį maniau, kad neįveiksiu.
Džiaugiuosi visomis savo knygomis, jei jose yra bent keli deginantys, svaiginantys ar stiprūs eilėraščiai. O paskirų eilėraščių vardyti turbūt neverta. Didžiuojuosi, kai skaitydama savo eilėraščius, neišgirstu juose netikrų intonacijų ir net ir po ilgo meto jie man dar tebėra gyvi. Tačiau tai labai subjektyvu, juk kur kas svarbiau, kad jie būtų gyvi kitiems.
Labai didžiuojuosi galimybe būti teatre ir rašyti apie teatro kūrėjus, – tai šiuo metu ir darau.
– Ar rašote kasdien? Kokiu paros metu jums geriausiai sekasi rašyti? Ar rašydama klausotės muzikos?
– Anksčiau, kai buvau jaunesnė, baisiai nustebdavau, kai ateidavo „nerašymo periodas“. Jausdavausi taip, lyg patys artimiausieji mane būtų apleidę ir palikę vieną negyvenamoje saloje. Ir pasaulis tapdavo nebe tas, ir meilė nebegaisruodavo. Šviesios atminties kunigas ir poetas Ričardas Mikutavičius yra suraminęs: „Nebijok tylos ir pauzės, būtent tada ir augama, nokstama“.
Rašau šuorais. Tai poezija. Paprastai poezijos knyga atsiranda per kelis mėnesius, ir dažniausiai – visa. Tuomet rašau, būnu eilėraščiuose visur ir visu įmanomu laiku. Rytą, dieną, naktį. Keliuosi, užrašau.
Tačiau argi rašymas vyksta tik tuomet, kai žmogus užrašo tekstą? Daug labiau tada, kai jis gyvena patį gyvenimą, kai šis rašantįjį varto, mėto ir vėto, kai mėgina uždaužt negyvai, o va pastarasis nepasiduoda, išsigelbėja, užrašęs pirmą strofos eilutę ar pirmą apsakymo, romano sakinį. Nes tuomet ir įvyksta atsitraukimas, be kurio kūryba neįmanoma.
Prozos tekstas turi persmelkti ir susargdinti ilgesniam laikui. Šlovinu ryto tylą. Blaiviausią akistatą pačiam su savimi ir su gyvenimu.
Ar rašydama klausausi muzikos? Taip, dabar rašydama atsakymus klausausi mano mylimos Svetlanos Surganovos. Tačiau rašydama poeziją ar prozinį tekstą, klausausi savęs. Na, manau, kad privalau tada klausytis to, kas man diktuojama.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Kažkada, imdama interviu iš režisieriaus Oskaro Koršunovo, klausiau, kas labiausiai jį siejo su rašytoja ir dailininke Jurga Ivanauskaite, kokios gijos. Oskaras atsakęs, kad labiausiai jie atliepė vienas kitą ilgėdamiesi adekvačios skaitytojo ir žiūrovo reakcijos. Ilgėdamiesi, kad jų kūryba būtų adekvačiai suprasta, kad būtų perskaitytos ir įžvelgtos tos prasmės, kurias ir buvo norėta išreikšti.
Galiu šiam ilgesiui tik paantrinti, – adekvatumo – to ilgiuosi labiausiai. Kartais skaitai recenziją apie savo knygą, vienas sakinys, antras... Jau užkabina (jokiu būdu ne todėl, kad girtų ar žavėtųsi), ir staiga – bac... Tarsi ir ne apie tave. Tai itin ryšku, kai skaitai studentų darbus, publikuojamus kultūriniuose leidiniuose.
Kita vertus, mano skaitytojas yra idealus jau vien todėl, kad skaito, ką parašau. Idealus skaitytojas pasitiki tavimi, t. y. manimi. Saviškis.
– Kas yra gera knyga?
– Be abejo, tai labai asmeniška. Juk knyga, kuri labai gera man ar vos ne gyvybę gelbstinti, galbūt nieko nesako, tarkime, mano vyrui Jurgiui Gimberiui. Ir – atvirkščiai. Gera knyga man tokia, kuri, nepaisant atskleisto viso žmogiškosios prigimties baisumo, kaip ir nepaisant viso pritrenkiamo pasaulio grožio, mane palieka gyvą, suteikia viltį, norą kilti, užaugina sparnus, tegu kad ir per didelį skausmą.
Toji, kur aš susitikusi pačią save – atspėtą ir įvardytą, neišsižadėčiau nei šio gyvenimo, nei šio pasaulio, o priešingai, tebenorėčiau gyventi. Tačiau – gyventi kitaip.
Gera knyga tai pirmiausia turinti ypatingą savo kalbą, savo kalbos struktūrą. Juk kalba yra mąstymas. Gera knyga man – tai visiškai kitas alsavimas, nei pažįstu, ir vis dėlto – patrauklus, įtraukiantis į savo paslaptingą erdvę. Arba – sukrečianti paprastumu. O juk tame „paprastume“ visi 10 Dievo įsakymų. Ko gero tai ir yra visa geros literatūros paslaptis, – joje gailimasi ir pasigailima klystančio žmogaus. O formos gali būti pačios įvairiausios. Kaip ir žanrai...
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Visų išvardinti, manau, neįmanoma. Gal keletą: Karlsonas, Feliksas Žertva (J. Gimberio), Raskolnikovas, Hamletas, Klaudijus, Ofelija, Gertrūda, Miranda ir Prosperas (Williamo Shakespeare'o „Audra“). Dar iš vaikystės knygų: Zoja (iš knygos „Apysaka apie Zoją ir Šurą“, kad ir kaip būtų juokinga).
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus?
– Balandėlė iš J. Gimberio kūrybos.
- Kodėl?
- Todėl, kad svaigina vien personažo vardas – La Paloma, Balandėlė...
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašiusi aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Aš turbūt tada norėčiau būti ne aš. Galvoju, gal Aleksandros Marininos detektyvai, nes detektyvai ir skaitomi, ir juos rašant galima išgyventi, kai leidžiama dideliais tiražais. Čia, žinoma, juokauju.
Suprantu, kad tada turėčiau būti ne savimi.
Norėčiau parašyti tokią knygą, kuri nuramintų ir prajuokintų vienišą, savimi nebetikintį, nuliūdusį, nusidedantį...
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Visuomet garsiai juokiuosi skaitydama J. Gimberį. Visas jo knygas. Jis ateina iš kito kambario ir klausia: „Kurią vietą skaitai?“
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Lovoj neskaitau. Skaitau ir džiaugiuosi Aldonos Ruseckaitės knyga – Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai „Šešėlis JMM“. Nuolat ant rašomojo stalo – knyga apie Oskaro Koršunovo teatrą „OKT: Būti čia“. Dar – rugsėjo mėnesio leidinys „Magnificat“.
– Gal galite išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
– Negaliu. Priežastis – tokių knygų gerokai daugiau nei 10. „Pačios pačiausios“ juk kasmet papildo sąrašą. Gal paminėsiu autorius, kurie vienu ar kitu laiku mane tiesiog išgelbėjo nuo dvasinio subliuškimo: W.Shakespeare'as, Antonas Čechovas, Fiodoras Dostojevskis, Thorntonas Wilderis,Gabrielis Garcia Marquezas, Federico Garcia Lorca, Ray Bradbury, Astrid Lindgren. Dar – Katalikų pasaulio leidinys – Jaques'o Philippe'o „Širdies ramybės ieškant“. Su šiuo leidinėliu nesiskiriu.
Ką paminėti iš lietuvių rašytojų? Tokia užduotis – nesąmonė. Kritiniu momentu gyventi padėjo J. Ivanauskaitės knyga „Kelionė į Šambalą“. Dar galiu išvardinti seseris poetes ir prozininkes, į kurių kūrybą nyru, kai prarandu kasdienybėje pusiausvyrą. Nuo pat vaikystės labiausiai gal glaudžiuosi prie Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių.
O Dieve, o tai kaip su broliais poetais ir prozininkais? Gal laikas liautis vardijus...
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Galima kalbėti su skaitančiu tik laikraštį ar kalendoriaus lapelius ar nenorintį nieko skaityti. Juk žmogiškumas ir išmintis matuojami tikrai ne knygomis. Galbūt tas žmogus kalbasi su paukščiais? Štai apie tai – norėčiau pakalbėti.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Labai smagu kelionėje, kai išvyksti ilgesniam laikui. Bet neturiu, tik matau lėktuvuose, dažniausiai skaito hieroglifus. Gal kas padovanos?
Pagrindiniai biografijos faktai
* D.Zelčiūtė gimė 1959 balandžio 30 d. Kaune. Vilniaus universitete Kauno humanitariniame fakultete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Mokytojavo, dirbo televizijoje, kultūrinėje spaudoje. Gyvena Kaune. Vyras – rašytojas Jurgis Gimberis.
* Rašytoja debiutavo 1991 m. eilėraščių knyga „Akligatvio erdvė“. Už knygą „Lapkričio pratimėliai“ 2004 m. poetei buvo paskirta S. Nėries premija, o poezijos rinktinė „Atgal į vandenį“ 2005 m. buvo apdovanota J. Lindės-Dobilo premija. Iš viso išleido 9 eilėraščių knygas. 2009 m. pasirodė pirmasis jos romanas „Gastrolės“, 2011 m. - pokalbių su žinomais teatralais rinkinys „Po repeticijos“.
