K. Saja yra parašęs per tris dešimtis įvairaus žanro – pjesių, apsakymų, pasakų – knygų. Naujausioje – pernai pasirodžiusiame „Skudurėlių take“ („Ptero ofsetas“) – rašytojas nėrė į praeitį. Ši knyga artima memuarams, nors čia pamąstymų daugiau nei biografinių faktų, kuriuos autorius pateikė kaip tarpusavyje susietas noveles. K. Saja sutiko atsakyti į lrytas.lt klausimus.
– Kaip jūs, rašytojas, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje?
– Kiekvienas savo tautai ir valstybei neabejingas lietuvis, o juo labiau rašytojas, šiais laikais turėtų labai nerimauti dėl savo tėvynės ateities.
Aš labai nerimauju.
– Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
– Didžiuojuosi anuometiniais sovietmečiu sukurtais savo darbais, kurie nepakluso bolševikiniam socrealizmui. Iki šiol džiaugiuosi, kad mano knygos buvo skaitomos, o pjesės vaidinamos pilnose žiūrovų salėse.
– Ar rašote kasdien? Kokiu paros metu jums geriausiai sekasi rašyti? Kiek valandų per parą rašote? Ar rašydamas klausotės muzikos?
– Kasdien nuo ryto iki vakaro stengiuos nerašyti, bet koks kitas darbas atrodo prasmingesnis. Gera, nemoderni muzika netrukdo.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Kaip tą, kuris suprasdavo ir dabar galbūt supranta, ką aš norėjau pasakyti.
– Kas yra gera knyga?
– Knyga, kuri pasotina mano smalsumą, praturtina žinojimą ir suteikia vilties.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Tie, kurie gyvena gerose knygose. (Žr. ankstesnį atsakymą.)
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus? Kodėl?
– Tikriausiai tas, kurį aš pats sukūriau apie save neminėdamas savo pavardės ir nesistengdamas nuslėpti tam tikro savo ribotumo.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašęs aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Tokių knygų buvo labai daug. Jos skatino mane pamėginti įsisprausti tarp jų. Geriausia buvo daina, kurią kadaise sukūrė mūsų tauta: „Žemė kėlė žolę, žolė kėlė rasą“ ir t.t.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Garsiai juokiausi ne skaitydamas, o žiūrėdamas per televiziją „Misterį Byną“, o kai netyčia įsijungdavau Lietuvos televizijos kanalų humoro laidas, norėjosi verkti.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Šalia lovos knygos nesimėto. Ką tik pavėluotai perskaičiau Witoldo Gombrovicziaus „Apsėstuosius“. Pats esu apsėstas Senekos „Laiškų Lucilijui“. Abi knygos nelinksmos, bet naudingos tam, kuris mokosi „išeiti“.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Viešpatie, kaip gali šiuolaikinis raštingas žmogus būti toks nevėkšla, kaip tie „Klausimėlio“ laidos respondentai! Vienintelės, bet kokios knygos skaitytojas veikiausiai nuo jų ne kažkiek tesiskirtų.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Kol kas jos man neįdomios. Nežinočiau, kaip, kur kurią nors vietą pabraukti, padėti šauktuką arba klaustuką...
– Kokią knygą ruošiatės rašyti arba rašote šiuo metu? Apie ką ji?
– Nerašau apie tai, kad jaunam metas šokti, dainuoti ir mokytis gyventi, o senam – pasakas sekti, keiksnoti valdžią ir mokytis mirti.
Pagrindiniai biografijos faktai
* Būsimasis rašytojas, dramaturgas, prozininkas, įvairių kultūros leidinių straipsnių autorius, visuomenės veikėjas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras K. Saja gimė 1932 m. birželio 27 d. Skėrių kaime (Pasvalio raj.), neturtingų tėvų ūkyje. Tėvams anksti mirus persikėlė gyventi pas dėdienę į Kauną. Ten praleidęs tik metus, buvo išvežtas į Plungės rajone esantį Vaištarų kaimą.
* 1943 m. baigė Paukštakių pradžios mokyklą. 1949 m. įstojo į Klaipėdos Žemės ūkio technikumą, kurį baigė 1952 m. Norėdamas tapti architektu, K.Saja buvo įstojęs į Kauno politechnikos institutą, tačiau jo nebaigė, grįžo į Klaipėdą. Čia jis ketino mokytis Mokytojų institute, Lietuvių kalbos ir literatūros skyriuje, tačiau jį priėmė tik į Gamtos ir geografijos skyrių, kurį rašytojas baigė 1954 m. Tuo metu parašė savo pirmąją pjesę „Lažybos“, kuri 1954 m. buvo pastatyta Klaipėdos dramos teatre, o 1955 m. Pernu dramos teatre Estijoje.
* K. Saja išvyko į Vilnių, kur nepateko į Vilniaus universitetą, tačiau įstojo į Pedagoginio universiteto filologijos studijas. Studijuodamas Vilniuje parašė apsakymų knygelę „Klumpės“ ir su ja atėjo į vaikų literatūrą. Tuo pat metu 1957 m. sulaukė ir dviejų savo premjerų: Akademinis dramos teatras pastatė komediją „Silva studentauja“, o Klaipėdos dramos teatras – „Septynias ožkenas“. 1958 m. rašytojas baigė studijas. Tuo metu jo pjesės buvo aktyviai statomos teatruose – „Pirmoji drama“, „Nerimas“, „Saulė ir stulpas“, „Jo ekselencija Vabalas“, „Gaidžio pentinai“.
* Už savo kūrybą buvo apdovanotas premijomis: 1972 m. respublikine premija už apysaką vaikams „Ei, slėpkitės“; 1977 m. Žemaitės premija už apsakymų knygą „Po to, kai jie pavirto medžiais“; 1987 m. J. Grušo premija už dramą „Žemaičių piemuo“; 1989 m. K. Kubilinsko premija už apysaką „Gvidono apsiaustas“; 1989 m. M.Valančiaus premija už pjesę „Žemaičių piemuo“.
