Vincentas Ravalecas (g. 1962) – naujosios kartos prancūzų rašytojas, gimęs ir užaugęs hipių epochoje, alsavo savo laikmečio laisvės ir nonkonformizmo idėjomis, todėl greitai metė akademines studijas. Darbininkiškos profesijos, atsitiktiniai darbai nuo staliaus ir režisieriaus pagalbininko tapo rašytojo gyvenimo universitetais, pagimdžiusiais drąsų ir kritišką romaną „Padugnės giesmė“, it aštrus skalpelis skrodžiantį devintojo dešimtmečio visuomenę. Šis kūrinys atnešė autoriui pripažinimą ir tapo bestseleriu.
Gastonas, Paryžiaus priemiesčių „gavrošas”, sutinka ir iškart įsimyli žavią laisvo elgesio nepilnametę Mari Pjerą. Gastonas nebegali be jos gyventi, bet savo meilę reikia įrodyti.– užsidirbti daug pinigų ir iškilti visuomenėje. Kaip tai padaryti? Imtis nelegalaus verslo, tapti vagimi, sukčiumi, nusikaltėliu?
Siekdamas savo tikslo Gastonas įsuka nelegalų verslą ir išsinuomoja prabangų biurą Paryžiaus centre. Jaunuoliams atsiveria „auksinės“ 9-ojo dešimtmečio Paryžiaus grietinėlės gyvenimas – prabangūs vakarėliai, susitikimai su klestinčiais verslininkais, leidėjais, nudistų pliažai, snobizmas ir begalinė tuštybė. Ir, rodos, niekad nesibaigsianti gyvenimo šventė. Tačiau svaiginamas „padugnės“ skrydis į tariamas gyvenimo aukštumas baigiasi tuo, kuo ir turėjo baigtis...
„Padugnės giesmė“ 1995 m. apdovanota prestižine Prix de Flore premija. 1998 m. pagal šį romaną autorius pastatė to paties pavadinimo filmą, rodytą Kanų kino festivalyje.
1994 m. prancūzų kalba pasirodęs romanas – pirmoji V. Ravaleco sumanytos grandiozinės trilogijos „Dievo pirštas baltame danguje“ dalis. 1996 m. jis parašė antrąją trilogijos dalį – priešapokaliptinį romaną „Vendė“, kuriame pasakojama apie mergaitę Vendę ir tokiu pat vardu pavadintą slaptųjų Dievo tarnybų agentą – į žudiką įsikūnijusį angelą. Trilogiją užbaigė apokaliptinis 1999 m. romanas „Nostalgija juodajai magijai“, piešiantis niūrų pasaulio pabaigos vaizdą: Paryžius užlietas vandenyno, po Noterdamo katedra žiojėja gilūs urvai, o greta Eifelio bokšto apsigyveno gigantiškas aštuonkojis...
„Norėjau nupiešti prie antrojo tūkstantmečio pabaigos priartėjusios žmonijos paveikslą. Paveikslas išėjo ne itin linksmas. Pinigų troškulio apimtos žmonijos čiuptuvai apraizgė ne tik Eifelio bokštą, bet ir visą planetą. Į visuomenės paviršių iškilusios padugnės daro baisius dalykus“, – aiškina trilogijos sumanymą V. Ravalecas.
