„Ištrupėjusios erdvės” (LRS leidykla) – dvyliktoji Nacionalinės premijos laureato A.Marčėno poezijos knyga, kurioje 51 metų poetas savo kasdienius išgyvenimus ir dabarties pasaulio būsenas įspraudė į japoniškų penkiaeilių – vadinamųjų tankų – formą.
A. Marčėnas, nors ir ne itin noriai, bet sutiko su „Lietuvos rytu” pasidalyti mintimis tiek apie savo gyvenimą ir kūrybą, tiek apie lietuvių poezijos padėtį dabarties pasaulyje.
– Aidai, kodėl poetai nemėgsta viešai kalbėti apie savo kūrybą? Juk šiais laikais jei pats nepasigirsi, taip ir liksi nepastebėtas. Gal jie patys nelabai supranta, ką rašo?
– Pasak poetės Daivos Čepauskaitės, eilėraščio kalba yra ta, kuria vienintele įmanoma pasakyti tai, ką nori, o visi tolesni aiškinimai veda į aklavietę.
Šiuo metu aš linkęs pritarti šiai minčiai. Juk eilėraščiu poetas kalba kitoniškai. Tai, kaip sakė rusų poetas Josifas Brodskis, aukščiausia kalbos forma.
Kita vertus, jei eilėraštis – geras, jo autorius apie savo kūrinį ne viską žino. Aišku, būtų gerai žinoti, ką parašei, bet nebūtina. Įvykęs eilėraštis pačiam poetui visada yra netikėtumas. Jį gali nustebinti tiek pats eilėraštis, tiek kokio literatūros kritiko įžvalga. Poezija vis dėlto – keistas gyvas padaras.
– Esu iš tų laimingų ar greičiau nelaimingų žmonių, kurie dar atsimena laikus, kai pasirodžius net ir eilėraščių knygai pasipildavo recenzijos, diskusijos, interviu.
Dabar nauja knyga – lyg ir nepakankamas pretekstas atkreipti dėmesį į poetą. Reikia premijos ar kokio sekso skandalo. Kaip čia yra – gal poezija pasidarė prastesnė, o gal pasaulis keičiasi, trupa?
– Pasaulis išties pasikeitė, akcentai persikėlė į kitus dalykus. Skirtingai nei anksčiau, dabar grafomanų daugiau ne poezijoje, o kine, fotografijoje – tuo užsiima kas tik netingi.
Kita vertus, Lietuvoje labai prasti literatūros kritikos reikalai. Eilėraščių knygų pasirodo. Ir net labai neprastų. Vertų dėmesio – bent septynios per metus. Kaip ir anksčiau.
Tik tiek, kad anais laikais eilėraščių knygos būdavo sužiūrimos, o dabar ne. Vienintelė Viktorija Daujotytė dar rašo apie poeziją. Tiesą sakant, jei ši literatūros tyrinėtoja nesuspėja atkreipti dėmesio į kokią nors eilėraščių knygą, ją galima laikyti dingusia.
Kiek perdedu, šiek tiek juokauju, bet šie juokai ir rimti, ir skaudūs. V.Daujotytė, galima sakyti, vykdo misiją. O literatūros pasaulio tikrai nepuošia situacija, kai lieka vienas misiją vykdantis kritikas.
Tiesa, kaip tik šiąnakt sapnavau iškalbingą vaizdą. Žinomas literatūros pasaulio žmogus, atsistatydindamas iš vieno kultūros leidinio redaktorių, perdavė vairą nuostabiai komandai ir naujai vadovei Degradėlei. Su tuo vardu ir pabudau. (Juokiasi.)
– Ši situacija, aišku nepasikeis, kol valstybės politika neįgis stuburo, o su kultūra susiję žmonės nepajus tokios asmeninės atsakomybės kaip V. Daujotytė.
Tu, regis, esi griežtai apsisprendęs rašyti ir leisti knygas. Štai neseniai pasirodė tavo nauja eilėraščių knyga „Ištrupėjusios erdvės”. Kokia jos atsiradimo istorija?
– Kaip pasakytų Gintaras Grajauskas, aš ją tiesiog parašiau. Kalbant rimčiau, po „Dievų taupyklės” man reikėjo vidinės disciplinos. Toje knygoje buvo daug džiazo, todėl truputį susigadinau profesionalaus atlikėjo techniką.
Man norėjosi grįžti prie griežtos formos ir įgyvendinti vieną iš neįmanomų jaunystės troškimų – parašyti rytietišką knygą.
Parašiau vieną gan humoristinę tanką Eugenijui Ališankai. Ji ilgokai gulėjo užmiršta. Tada vieną rytą parašiau kitą, kiek rimtesnę, skirtą Donatui Petrošiui. Jos dvi ir sukūrė visą šią populiaciją. Kaip triušiai. (Juokiasi.)
– Esi sakęs, kad kuo daugiau patirties, tuo geriau žinai, kaip nereikia rašyti poezijos, bet taip ir nesužinai, kaip ją reikėtų rašyti. Todėl su amžiumi lieka vis mažiau erdvės, kurioje gali kurti. Susidaro toks įspūdis, kad ta erdvė susitraukė iki penkių tankos eilučių. Ar neatsitiks taip, kad ateityje liks tik viena eilutė ar net vienas žodis?
– Vienas žodis gali virsti poezija, bet tuomet labai svarbūs kontekstai. Su vienu žodžiu išsiversti sunkoka. Iš dviejų galima daug poezijos sukurti. O iš trijų, Viešpatie, kiek! Vienaeiliai mane išties labai domina.
Tačiau šios knygos atveju sau kėliau visai kitas užduotis.
Supratau, kad viena didžiausių gyvenimo vertybių – žmonės, kuriuos sutikau šitame pasaulyje, kad nėra atsitiktinumų. Pabandžiau su jais kalbėtis, aiškintis, ką jie man reiškia.
Todėl „Ištrupėjusiose erdvėse” tiek daug dedikacijų tiek gyviesiems, tiek mirusiesiems, sankalbų su jais.
Kad ir kiek suksi, parašai tokią knygą, kaip tuo metu gyveni, kuo alsuoji. Kitaip neišeis. Jei rašai tikrą poeziją – nesvarbu, gerą ar prastą – negali nieko išgalvoti, planuoti, prisitaikyti svetimus, tavo gyvenimu nepatikrintus modelius. Čia tu esi kalbos tarnas ir elgsiesi taip, kaip jai reikia, būtina.
Nors ir pasirodysiu senamadiškas, vis dėlto esu įsitikinęs, kad tikra poezija yra bendradarbiavimo rezultatas, kuris nuo poeto priklauso kokiais dvidešimčia procentų.
Tikrą poezija lyginčiau su tikru roku. Tikri rokeriai dega, svaigsta, brązgina gitaromis kaip pavyksta, nebijo klysti. Tada ateina popsas ir pasinaudoja jų atradimais bei praradimais.
Tiek vieno, tiek kito dalyko gali būti ir viename tos pačios grupės albume.
Neslėpsiu, mano knygose taip pat yra tiek tikrų dalykų, tiek popso – to, kai aš žinau, kad rašau tanką, laikausi kažkokių taisyklių dėl taisyklių, kai ta aritmetika, taisyklės tampa už mane kūrybingesnės.
– Tavo poeziją filosofė Jūratė Baranova yra pavadinusi jaukia nyksmo meditacija. Man šiuo atveju įdomiausias yra žodis „jaukus”. Kaip tau pavyksta prisijaukinti tą gyvenimo trupėjimą?
– Man į žmones, į pasaulį, į būtį, į visą tą gyvenimo siaubą vis dėlto norisi žvelgti su šiltu jausmu, su šypsena – bent jau akyse, jei nepavyksta šypsotis lūpomis.
Gal čia padėtų banalus žodis „meilė”, bet ir jis nėra visai taiklus. Poezijai reikia šviesos.
– „Skaitytojas man nerūpi. Todėl jį ypač gerbiu” – pačioje „Ištrupėjusių erdvių” pradžioje yra ir tokie tavo žodžiai. Ką turėjai omenyje?
– Knygas leidžiu, vadinasi, skaitytoją, kuris jas skaitys, reikia gerbti. Kaipgi kitaip.
– Bet jeigu specialiai jam rašysi, išeis ne tikras rokas, o popsas?
– Tai jau tikrai taip.
– Nemažai lietuvių poetų perėjo prie prozos. Neslėpkime, ir dėl skaitytojų, ir dėl pinigų. Ar pats nesiruoši žengti į šoną nuo poezijos?
– Šiuo metu rengiuosi leisti prozinių tekstų knygą „Sakiniai”. Bet jos nepavadinčiau žengimu į šoną nuo poezijos.
Tai greičiau žingsnis į neišvengiamybę. Ateina laikas, kai pasaulį pradedi matyti ne strofomis, o visokiais sakiniais.
Be to, įsitikinau, kad parašyti sakinį – nepaprastai sunku. Dar sunkiau parašyti du sakinius. O sunkiausia juos sujungti. Supratau, kad prozininko darbas – labai sunkus, bet pasiutusiai įdomus. Todėl galimas dalykas, kad prozos nemesiu.
Gal parašysiu ir ką nors stambesnio. Aišku, jei man kada nors pavyks į visumą sujungti tris sakinius. (Juokiasi.)
– Manyčiau, kad jei parašytum savo atsiminimų knygą, ji būtų visai populiari. Gal imsiesi?
– Mano memuarai būtų puikūs, jei aš turėčiau atmintį.
– Tačiau daugelis memuarų liudija, kad toji atmintis ne tokia ir būtina.
– Tai tiesa. Bet man nesinori rašyti tokių memuarų, kuriuose atmintis nėra būtina. Aš daugybės šauniausių dalykų paprasčiausiai neatsimenu.
Kas vieną ar kitą dalyką lėmė, aš dar atsimenu, bet to, ką vertėtų aprašyti, – nebe.
– O aš net sugalvojau tavo atsiminimams paantraštę: „Nemokėjimas gyventi irgi gali būti vertybė”.
Tai tavo žodžiai. Sakyk, ar tas tavo nemokėjimas gyventi, apie kurį kartkartėmis prabyli, nėra koketavimas? Kaip įsivaizduoji žmogų, kuris moka gyventi?
– Iš poetų moka gyventi, pavyzdžiui, Kornelijus Platelis, Tomas Venclova, Marcelijus Martinaitis. Jie sugeba suderinti kūrybą su darbu, buitį su būtimi, malonumus su vargais, žodžiu, jiems paklūsta įvairūs gyvenimo niuansai.
– Kitaip tariant, jie turi gyvenimo planą?
– Nežinau, ką jie turi, bet vis tiek baigs blogai, kaip baigia visi poetai.
– Ir visi žmonės.
– Tikri poetai baigia ypač blogai, nes baigia gražiai ir pamokomai.
– Taip, kaip gyveno?
– Taip, kaip rašė – jau tikrai.
A. Marčėno tankos iš naujosios knygos
Sankalba: Sigitą Gedą atminti
tu man didžiausias
buvai, apsisuksi ir
liksi – jazminuos –
Balto Nieko kūrėjau,
mažas juodas niekeli
Sankalba: Juozą Aputį atminti
mirę radijai
klausosi mūsų žinių
naktį žvaigždėtą –
galaktikos pakrašty,
Zervynose, cykumoj
Sankalba:
Rimą Buroką atminti
Vilniaus palėpių
auksas, tik ką gimusio
sniego sidabras –
paryžių turtai, plaučiais
besijuokiantis Haidne
