Kartais nauja yra gerai užmiršta sena. Kartais – tai blogai užmiršta sena. Kodėl blogai? M.Vorobjovas (Nikolaj Worobiow) knygą apie Čiurlionį išleido vokiečių kalba baisiai tolimais 1938 metais. Nuo tų laikų apie žmogų, daugelio vadinamą vieninteliu lietuvių genijumi, rašyta ir spausdinta be galo daug, ir turbūt daugiausiai neįdomiai.
Tai, kad šiai gyvai, nedidelei, kibirkščiuojančiai knygai pasirodyti lietuviškai (vertėja Giedrė Sodeikienė, redaktorius – Petras Kimbrys) užėmė daugiau nei septyniasdešimt metų, yra skandalinga, liūdna ir absurdiška.
Mes paprastai nuostabiai greitai išverčiam viską, kas nors kaip nors susiję su Lietuva ir lietuviais. O čia – septyni ilgi dešimtmečiai.
Aš užaugau su monotoniškais menotyrininkų pasakojimais apie M.K.Čiurlionį kaip apie liūdną, depresyvų menininką kiek paklaikusiomis akimis, gimusį labai nykioje Lietuvoje (net ne Druskininkuose – rusiškai lenkiškuose Druskienikuose) ir joje nedaug tenugyvenusį, lietuviškai beveik nekalbėjusį (na, tai buvo minima mažiau – visgi kažkaip reikėjo negriauti „savo“ įvaizdžio).
Šimtmečio senumo „madingi“ Druskininkai su melancholiškais provincijos gydyklų vaizdais ir apgailėtinomis ano meto linksmybėmis nuobodžiaujantiems ponams man yra vienas labiausiai atstumiančių vaizdų – tai ne romantika, tai pilka ir vargana Europos užkampio ubožestva, nes nėra lietuviško žodžio, kuris geriau atspindėtų tą provincialų varguoliškumą. Jei jums atrodo, kad anais laikais Druskininkuose galėjo būti smagu, tikriausiai ir Antono Čechovo apsakymus laikote uždegančiais ir kupinais gyvybės.
Ant mano kambario sienos Kaune buvo tamsus plakatas M.K.Čiurlionio 100-sioms gimimo metinėms (1975 m.) su kūrėjo portretu, ir jame nebuvo nieko linksmo ar įkvepiančio. Tik beribė melancholija.
Galvodamas apie Čiurlionį, suprantu, kad aš augau su blyškiomis reprodukcijomis, išplovusiomis jau ir taip blyškias, pastelines spalvas, liūdnomis paveikslų dėmėmis kabančias nesmagiuose, apytamsiuose muziejuose.
M. Vorobjovo knygą man parodė ir pasiūlė perskaityti, nes, sako, kad jis rašė taip, kaip tu. Sukuklintas tokio palyginimo, atverčiau knygą ir su nuostaba pamačiau, kad taip yra iš tikrųjų. Tik aš rašau XXI amžiuje – bet ir tai šiandien esu laikomas skandalingu, nepagarbiu ir nemaloniu autoriumi.
Kai rašė Vorobjovas, kontinentinėje Europoje madoje buvo dar sausesnis, dar pagarbesnis, dar labiau nutolęs nuo emocijų ir vertinimų rašymo stilius (iš kurio ligi šiol mums ir siūlo mokytis nuobodylos, susicukravę prieškario prisiminimuose, išdžiovintuose ir baikščiai jiems perduotuose sovietiniais pokario metais).
Vorobjovas rašo kitaip. Kaip publicistas, jis griebia vaizdinius ir simbolius, ir paskui juos paaiškina – net ir būdamas mokslininkas, jis pirma sukuria įspūdį, o tik paskui jį racionalizuoja ir skaido, pirma pateikia nuomonę ir pirmiausiai laukia pasitikėjimo, o paremia tik paskui, dėl viso pikta.
Jis nebijo epitetų ir ankstyvosios Čiurlionio tapybos negailestingo įvertinimo: tai be galo tolima nuo tautinio mito, kad viskas, prie ko rašalu ar teptuku prisilietė Genijus, yra neįkainojamai vertinga. Ne: Vorobjovas šaltai kalba apie mažiau vertingus darbus kaip į laiptelį link brandos. Jis buvo laimingas, nes buvo beveik Čiurlionio amžininkas: todėl galėjo apsieiti be seilėto, sentimentalaus, kinkadrebiško absoliutizmo, tų neskanių patriarcho garbinimo intonacijų, kurios užteršė didžiąją dalį pokarinės čiurlionistikos. Pagarba be genuflekcijos.
Mane itin gerai nuteikė ir tai, kad nepaisant knygos pasiryžimo aptarti Čiurlionį kaip dailininką ir kompozitorių viename, šių dviejų kūrybos pusių sąveikos analizė neperžengia protingos, racionalios, sakyčiau – šaltai germaniškos ribos.
Kalbant apie Čiurlionį, menotyrininkams būdinga megzti ilgas ir perdėm pritemptas ir ne visur įtikinamas teorijas, kur kiekvienas taktas muzikos kūrinyje bus susietas su kuriuo nors potėpiu drobėje ar brūkšniu ant popieriaus, ir tas savitikslis sąsajos įrodinėjimas įtraukė daugelį didelių protų taip pat beviltiškai, kaip net didelius intelektualus įtraukia komplikuotos sąmokslo teorijos.
Taip, Čiurlionis ir piešė, ir kūrė muziką, bet nebūtinai kiekvienas sielos judesys turėjo būti visuomet lygiagrečiai ir simetriškai pareikštas, nebūtinai viskas turėjo atsispindėti, ir tas pseudomokslinis mechaninių priklausomybių narpliojimas daugiausia liudija apie pedestrianizuotą menotyrininkų estetinę juslę ir apie žiojėjančius tuštokus plotus ten, kur turėtų būti jų širdys (teatleidžia man šį žodį lituanistai, bet nežinau, kaip geriau perduoti anglišką sąvoką apie pėsčią – t.y., negreitą – protą).
M. Vorobjovas, pasakodamas apie Čiurlionį Vilniuje, labai įtikinamai piešia menininko nesusišnekėjimą su tuometiniu elitu, anksti žlugusias viltis būti suprastam (tuometiniams meno vertintojams labiau reikėjo maždaug to, kas šiandien parduodama Pilies gatvėje – rausvų undinių ir kvarbatkuoto sentimentalumo) ir nesutarimą su konservatyviais patriotais, kurių elgesys, „provincialus atsilikimas“ ir „miesčioniškas kietasprandiškumas“ prieš šimtą metų atrodo lyg iš akies trauktos šių dienų realijos, tik tuomet nebuvo autobusų ir niekam nekildavo apopleksijos priepuolis dėl lenkiškai lentelėje užrašyto kelionės maršruto.
Apskritai, žodžiai apie praeitį nutvilko kraupoku deja vu jausmu: „Vangi vaizduotė ir tingios akys – štai kas būdinga dabartinei dailės publikai; ją reikia vedžioti už rankelės“, rašo M. Vorobjovas, pats nenujausdamas, kad lygiai tą patį kalbės apie parodų lankytojus po septynių dešimtmečių.
Viena vertus, tai įrodo, kad šiandienos situacija nėra tokia bloga, ir kad visais laikais buvo daug kvailų, primityvių, paprasto proto individų, kuriems reikia bakstelti pirštu, kad nors ką nors suprastų. Antra vertus – tai dar vienas įrodymas, kad apie kvailius reikia kalbėti, kaip apie kvailius, juos kvailiais įvardinant, jų nesigailint ir neglostant pagal plauką.
Jei ne Vorobjovas, šiandien būtų lengviau skleisti apsirūkusius melus apie žilą ir taurią senovę, apie išminties kupinus protėvius ir rūtų vainikėlius pynusias ir nuo šventos dvasios pastodavusias proseneles.
Negailestingas tuometinio miesčioniško konteksto aprašymas, šykščiais žodžiais atvaizduotas materialinis kūrėjų skurdas ir priklausomybė nuo rėmėjų ir geraširdžių yra labai sveikas priminimas šių dienų profesionaliems intelektualams ir gerų senų laikų išsiilgusiems senbezdoms, juodinantiems šių dienų menų situaciją ir vaizduojantiems būtent mūsų laikotarpį kaip paskutinį beviltiškos griūties ir nebepataisomos tamsybės ir merkantilumo įsiviešpatavimo tarpsnį.
M. K. Čiurlionio talente yra aiškus ir neginčijamas dviejų pradų – pastoralinės, kaimiškosios vaikystės vaizdinių, Dzūkijos smėlynų ir Nemuno melancholijos, ir plataus ir ryškaus pasaulio, patirto kelionėse ir didmiesčiuose, susiliejimas.
Lietuviškoji čiurlionistikos tradicija labiausiai garbino ir išaukštino (dažnai neproporcingai ir nepagrįstai) būtent kaimiškąjį pradą, atvaizduojant M. K. Čiurlionį vos ne kaip savo laikų Justiną Marcinkevičių, kurio kūryboje kaimas buvo ir dirva, ir kamienas, ir dar daugiau.
M. Vorobjovas pateikia alternatyvą ir rodo Čiurlionį kaip daugiausia užsienio ir didmiesčių, kultūrų katilo, o ne provincialumo ir ne dūminės pirkios kūrinį, ypač akcentuodamas ano meto rusų menininkų ir Sankt Peterburgo įtaką (jau vien dėl to knyga nebus pasitikta Lietuvoje su tokiu džiaugsmu, kokio nusipelno – o gal ir dėl to tiek metų buvo ignoruojama mūsų šalyje).
Tiems, kas yra daug domėjęsis M.K.Čiurlionio gyvenimu, knyga neatskleis naujų biografinių duomenų, kurie yra gerai dokumentuoti, ar radikalių interpretacijų. Knyga kitaip išdėlios tai, kas jau žinoma, ir padės jau žinomiems faktams kitaip sušvisti. Žinote, kaip būna? Daugelis žino rusišką žodį „stotis“ – „vokzal“. Daugelis žino tokią Londono traukinių stotį – „Vauxhall“. Kad jie susiję ir vienas pavadintas pagal kitą, būna netikėta daugeliui.
Šioje knygoje ypač įdomu bus suvokti M. K. Čiurlionio lietuviškosios tapatybės ieškojimo ir patvirtinimo sudėtingą ir nebaigtą kelią.
Knyga bus labai įdomi lietuviams, nors tekstas pirmiausiai rašytas užsieniečiams, Europos publikai, juos saikingai supažindinant ne tik su menininku, bet ir su jo gimtuoju mažai žinomu atokiu žemyno pakraščiu prie šaltos jūros ir gūdžiomis Dzūkijos giriomis, kur valstiečiai kalbėjo anuomet mažai kam žinoma lietuvių kalba, kurios net ir pats vardas tais laikais buvo daugumai naujiena.
Tai dėkinga galimybė mums pamatyti save ir savo iškiliausią menininką iš šalies. Tai ir geras pavyzdys ir pamoka, kaip rašyti apie mus svetimšaliams.
Bet didžiausia vertybė ir išskirtinumas, kaip bežiūrėsim, yra stilius. Tai elegantiška demonstracija, kad rašyti reikia taip, kaip liepia širdis: nesusaistytai, aiškiai, nedozuojant ir neklausant nuobodulių pamokymų apie tai, kad reikėtų mintis dėstyti santūriau ir neįžeidžiant.
Nedaug parašęs ir labai anksti išėjęs Mikalojus Vorobjovas taps jums dideliu atradimu, o trumpa knygelė nuliūdins tik tuo, kad taip greitai baigėsi.
