„Vaivorykštė ir neandertalietis“ – taip vadinasi ką tik pasirodžiusi nauja poeto, eseisto, fotografo Alio Balbieriaus esė knyga (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Knygos antraštė išties originali ir turbūt ne vienam kelianti klausimą – apie ką ši knyga galėtų būti, ir kuo neandertalietis susijęs su vaivorykšte?
Atsakymų į šiuos klausimus daug, nes knyga daugiasluoksnė ir gali būti interpretuojama įvairiai. Kontrastingas pavadinimas, kaip ir knygos viršelis (beje, sukurtas jaunos dailininkės Ulos Šimulynaitės, išskirtinai apipavidalinančios jau ne pirmą šio autoriaus knygą), atliepia ir knygos turinį. Viršelyje ryški stilizuota Lozanos katedros rožė subtiliame tušo brūkšnelių lietaus fone tiesiog sulimpa su knyga ir tampa iškalbinga šios knygos daugialypių kontrastų simbolika.
Nors tai ne pirma rašytojo esė knyga, dar niekad prozoje Alis Balbierius nebuvo toks autentiškas ir atsiveriantis. Eseistiniai apmąstymai ne kartą randasi iš įsižiūrėjimo į paprastus ir amžinus gamtos reiškinius Aukštaitijos vienkiemyje (autorius iš tiesų gyvena Biržų rajone).
Gamtos ženklai tampa žmogiškos egzistencijos simboliais ir orientyrais, lydinčiais nuo seniausių laikų ir neretai kontrastuojančiais su šiuolaikinės civilizacijos paklydimais.
Svarstančiu, kartais klausiančiu, kartais atsakančiu, apibendrinančiu, bet niekada ne pamokslaujančiu tonu mąstoma apie amžinybės pojūtį, kūrybą, meną, gamtą, tuštumą, tylą („Tuštuma yra nykstanti, besitraukianti iš pasaulio.
Kaip ir jos sesuo tyla. Paradoksalu: besitraukiant iš pasaulio erdvinei bei geografinei, tai „netuščiai“ tuštumai, mūsų dvasiose, mūsų protuose daugėja tuštybės“ – iš 17 psl.).
Knygos struktūra taip pat nėra visai įprasta esė žanrui. Čia svarbu išryškinti, kad tai poeto esė – tekstų kalba metaforiška, ritmiška, o kiekvieną knygos esė lydi aforistiškai nušlifuoti „Hifai“, artimi eilėraščiams proza, miniatiūroms. Šių tekstų „poros“ tarsi viena kitą papildo ir padeda atsiskleisti.
„…štai dabar, eilinį kartą rudenėjant, kai žvelgiu į didelį vaivorykštės lanką, su manim kartu į ją žvelgia ir neandertalietis, laikantis rankoje medinę ietį su ugnimi sustiprintu jos smaigaliu. Jis yra manyje, aš esu jame – mūsų žvilgsniai kartais susitinka, ir mes bandome suprasti vienas kitą, o kartu ir vaivorykštės stebuklą, kuris mus abu šiek tiek pakylėja ir sutaurina, o kartu ir vienija.
Man niekada nebuvo gėda dėl to, kad manyje gyvena neandertalietis.“ – iš 108 psl.
