Jos 2002 metais pasirodžiusį romaną „O rytoj vėl reikės gyventi“ skaitytojai lygino su Helen Fielding „Bridžitos Džouns dienoraščiu“, o 2005 metais išleistas romanas „Dešimt“ jiems atvėrė besilaukiančios moters pojūčius. U. Barauskaitė atsakė į portalo lrytas.lt klausimus.
– Kada ir kodėl pradėjote rašyti?
Rašyti pradėjau tikriausiai penkerių, kai išmokau skaityti. Pradėjau, nes liepė. Kito motyvo neprisimenu. Pradžioj raides, paskui diktantus, atpasakojimus ir galiausiai rašinius. O tuomet pradėjau mėgautis!
Pradžioje tie rašiniai buvo santūrūs, paskui jau eksperimentiniai – kartą gavau dvejetą todėl, kad vietoj rašinio apie Žemaitės herojus parašiau esė. Vargšai mano posovietiniai mokytojai, vos tik rašinys laisva tema, o pas mane jau kraujas, vynas ir juodos suknelės! Jurgos Ivanauskaitės ir Ričardo Gavelio buvau prisiskaičiusi...
Nežinau, kaip dabar abiturientai laiko baigiamuosius egzaminus, bet mano laikais buvo skelbiamos kelios literatūrinės temos ir viena laisva. Literatūrinių net nesiruošiau. Iš anksto žinojau, kaip pradėsiu savo rašinį ir kaip baigsiu, o vidurį, pagalvojau, pritempsiu vis tiek, kad ir kokia tema būtų. Tai aš ir dabar taip elgiuosi: yra konkreti pradžia, pabaiga, o per vidurį... jau kaip išeis.
– Ką šiais laikais reiškia būti rašytoja?
– Pirmiausia - stebėti, permatyti gyvenimą. Arba jį susikurti. Tik tiek. Visas gyvenimas persmelktas to pastabumo ir permatymo, analizavimo ir struktūravimo tekstuose. Ir visai nesvarbu, kokia ta visuomenė yra: stabili ar byranti, sava ar svetima. Štai nuvažiuoji į Artimuosius Rytus – ir vaikštai su paišeliu kaip durnius, konspektuoji, rašinėji... Kažko nesupranti, analizuoji, dėlioji po lentynėles. Visuomenė ten kita, o stebėjimo ir rašymo procesas tas pats!
Bet jeigu klausiate apie rašytoją kaip socialinį vienetą, tam tikro socialinio sluoksnio atstovą... Tada nežinau. Čia ne mano daržas. Rašytojų sąjungai nepriklausau, iš to negyvenu. Aišku, kartojamas tiražas paglosto savimeilę, bet ne daugiau. Ne iš to duonytę valgau.
– Kokiu savo kūriniu labiausiai didžiuojatės?
– Ne kūriniai, o greičiau interpretacijos, istorijos, tekstai, sakiniai... Vat Gabrielio Garcios Marquezo „Šimtas metų vienatvės“ – tai kūrinys. Zyrannos Zateli „Grįžtantys su vilkų šviesa“ – kūrinys. O čia... pastabos apie gyvenimą, ir tiek. Nesureikšminkime šito. Kol kas didžiuotis nėra kuo.
– Ar rašote kasdien? Kokiu paros metu jums geriausiai sekasi rašyti? Kiek valandų per parą rašote? Ar rašydama klausotės muzikos?
– Rašau kasdien nuo ankstyvo ryto. Parašau ir išsiunčiu tekstus radijui, paskui susirašinėju su draugėmis. Jeigu nuotaika tinkama, prisiminimai užneša visai smagių tekstų link. Tokius išsaugau. Daugiau rašau kelionėse: daugiau įspūdžių, daugiau tekstų. Pernai, kai ilsėjausi Turkijoje, savaitę gyvenau be kompiuterio. Vietos publikai kėliau didelį susidomėjimą. Visų pirma, jauna moteris atostogauja viena – tai jau keista. Pažinčių neieško, tik atsisėda prie nuošalaus staliuko, užsisako kavos, išsitraukia popierius ir dvi, tris valandas kažką rašo. Ranka!.. Paskui viską susirenka – ir išeina. Ir taip kiekvieną rytą! Bet tai buvo tokia laisvė, toks būties džiaugsmas!
O muzikos neklausau, valandomis savęs nenormuoju. Aš kaip Mikė Pūkuotukas tikiu, kad poezija yra toks daiktas, kurį ne mes pagauname, o ji mus pagauna, ir visa, ką mes galime padaryti, tai nueiti ten, kur jai lengviau mus rasti. Man patiko Gintaro Grajausko romane „Erezija“ išsakyta mintis, kaip pagonis žino, kada kuriam iš savo dievų melstis, jeigu jų tiek daug. Krikščionys tai pagal kalendorių, pagal reglamentą... O pagoniui žinoti nereikia, ateina laikas – ir pajunta. Tai čia lygiai tas pats. Kartais tenka traukti mobilųjį ir siųsti sau žinutę su esmine mintim, nes „poezija“ tave netikėtai rado troleibuse. Beje, troleibuse – labai dažnas variantas. Irgi savotiška kelionė, jeigu tik matyti netingi...
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Idealus tas, kuris supranta ir ką nors tuose tekstuose sau randa.
Tiesa, pikčiausia istorija nutiko su viena vertėja. Nesuprato, vertė kaip automatas. Tiksliai dabar nepacituosiu, bet esmė – mano mylimas homonimų ir perkeltinių prasmių žaismas. Paprastas pavyzdys: tarkim, rašai apie lyną, virvę, o vertėjas verčia kaip lyną, žuvį. „Ir supančiojo jam kojas storomis žuvimis“. Normaliai, ką?.. Tai čia dar būtų poezija, bet kartais taip krinta lauk iš konteksto... Klausiau aš tos amerikietės, ar jai nekilo noras paskambint, paklaust, jeigu ko nesuprato? „Ką čia suprast, jeigu nesąmonių prirašyta,“ – atšovė ji.
Va tokių žmonių tai labai nemėgstu. Ne šio konkretaus atvejo, bet apskritai žmonių, kurie nekelia sau klausimų apie kitoniškumą, kitą požiūrį, kitą kampą, kitokį pasaulėvaizdį, pagaliau, išsilavinimo lygį. Anksčiau man neteko sutikti žmonių, kurie didžiuotųsi tuo, kad kažko nežino, nematė, neskaitė. O dabar paniekinamas atsakymas „aš tokiom nesąmonėm neužsiimu!“ yra pakankamai dažnas.
– Kas yra gera knyga?
– Aš geras knygas skirstau į dvi rūšis. Vienos įtraukia iki ryto, ir visai nesvarbu, kiek darbų laukia rytoj. Tai retas malonumas. Dar ir dėl to, kad taip užsvaigę skaitydavom tik paauglystėje, kai senelė liepdavo taupyt elektrą, o mes vis tiek tupėdom po antklode su žibintuvėliu... Pavyzdžiui, paskutinįsyk tokius malonumus „iki ryto“ man suteikė Stiego Larssono trilogija.
O kitos geros knygos yra tos, kurias skaitai – ir saldu. Kaip Bruno Schulzo „Cinamoninės krautuvės“. Arba Pascalio Mercier „Naktinis traukinys į Lisaboną“. Ir sakiniai tokie, kad norisi išsirašyt! Ir vėl – kaip paauglystėje... Juk anuomet visos mintys atrodė ohoho, o dabar skaitai – ir tą jau žinai, ir tą patyrei, o šitą ir pats pasakei, tik daug geriau. Užtat koks malonumas pagaliau rasti knygą, kurią skaitant neįsijungia redaktoriaus sindromas, kai gali tiesiog jai atsiduoti ir mėgautis!.. Pavyzdžiui, Kaderos Abdulah „Mečetės namai“. Knyga kaip nėriniai, tokia subtili istorija!..
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Ričardo Gavelio Gediminas Riauba, ypač jau virtęs šunimi. Čia iš „Vilniaus pokerio“.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus? Kodėl?
– Gal Barauskaitė iš „O rytoj vėl reikės gyventi“?.. O jei rimčiau... Anksčiau savęs ieškodavau vyriškuose personažuose. Prieš 20 metų moterų kuriamos literatūros buvo mažai, o „graži ir naivi“ – pardon, ne mano variantas. Paskui atėjo Jurgos Ivanauskaitės personažų era – keistos, liūdnos mergaitės juodomis suknelėmis. Ir galiausiai aš paaugau ir nusprendžiau, kad knygų personažai sau, o aš – sau. Pati sau geriausias personažas. Panaši tik į save. Vaidmenis pasimatuoti galima ir reikia, bet vis tiek aš esu aš.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašiusi aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Ne, taip negalvoju. Kiekvienam savo. Kiekvienam sava patirtis – ir iš tos patirties atsirandančios knygos. Jeigu rašyčiau kaip tas kitas, turėčiau ir jo gyvenimą perimti. Ačiū, ne.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Ne paskutinė, bet viena mylimų – Kęstučio Navako „Du lagaminai sniego“. Tai sunku paaiškinti. Juokas, atsirandantis iš subtilios lingvistinės bendrystės.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Jeigu sąžiningai, tai šalia lovos dvi knygos apie sufijus ir seni kelionių vadovai po Siriją ir Turkiją. Nei tų, nei kitų net neatsiverčiau. Guli tiesiog ir vaizdą sudaro, dulkes kaupia.
O tai, ką aš skaitau, guli rankinėje arba vonioje. Rankinėje – Tahiro Shaho „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ (skaitau iš lėto, nes jo ankstesnė, „Kalifo rūmai“, patiko labiau) ir Samuelio Shemo „Dievo namai“ angliškai. Dievinu šitą knygą, norėjau paskaityt originalo kalba. Vonioj guli Orhano Pamuko „Stambulas“ – skaityta ne kartą, bet po kiekvieno vizito į šį miestą vis įdomiau.
– Gal galite išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
– Susitarkime: pirma 5 vaikiškos, o paskui dar 10 „suaugusių“.
Alano Alexanderio Milne‘o „Mikė Pūkuotukas“, Vytauto Misevičiaus „Danuko Dunduliuko nuotykiai“, Wilhelmo Haufo „Šaltoji širdis“, Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“ ir Jono Šukio „Gramatikos šalyje“.
O toliau (daugmaž chronologiškai) – Richardo Bacho „Iliuzijos“, Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, Eduardo Mieželaičio „Gnomos“, Jurgos Ivanauskaitės „Pakalnučių metai“, Kurto Vonneguto „Čempionų pusryčiai“, Oscaro Wilde‘o „Doriano Grėjaus portretas“, Gabrielio Garcios Marquezo „Šimtas metų vienatvės“, Elfriede Jelinek „Geidulys“, Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, Samuelio Shemo „Dievo namai“.
Sudarydama sąrašą atmečiau autorius, kurių vienos knygos įvardinti negaliu, pavyzdžiui, Fiodoro Dostojevskio, nors jį paauglystėje rijau kaip apsėsta ir tas jo rusiškas niūrumas neišvengiamai paliko didžiulį įspūdį, arba tų knygų, kurios tiesiog sužavėjo, pavyzdžiui, Anitos Amirrezvani „Gėlių kraujas“ arba Marko Haddono „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“. Bet palaukit, aš taip visą savo spintą išvardinsiu!
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Dar užvakar į tą klausimą būčiau atsakius ne mažiau aršiai ir emocingai, nei tamsta klausiate. Bet vakar skaičiau apie marokietį, kuris nemoka skaityti ir, suprantama, per savo gyvenimą ne tik knygos, bet ir nė vienos eilutės neperskaitė. Nes jo močiutė norėjo, kad jis pasaulį suvoktų kitaip. Ne akimis. Toks požiūris man pasirodė įdomus. Jeigu tai mano kultūros žmogus, tai jau tikrai, ir ką su tokiu kalbėti! Bet jeigu tai kita kultūra, ir kažkokiu būdu man pavyktų su ja susikalbėti viena kalba, toks pasaulio matymas, tokia patirtis būtų labai įdomu.
Kitas reikalas, reikia suprasti ir susitaikyti, kad kai kuriose kultūrose skaitymas apskritai neturi vietos. Jeigu žmonės pratę bendrauti būriais, – gausios šeimos, kaimynai, bendruomenė, – pavienis individas neturi laiko skaityti. Tam, kad skaitytum, turi atitrūkti nuo visos tos bendruomenės ir, pageidautina, turėti savo kampą.
O iš to – ir kitas dalykas: kaip žmonės skaito, taip ir juokauja. Humoro jausmas – giliai kultūrinis dalykas. Jeigu žmogus neskaito, vadinasi, ir juokinga jam tai, kad kitas nugriuvo. Arba snukiu į tortą įkrito. Bet žodžių žaismas ir lingvistiniai niuansai jam nieko nereiškia. Štai mes, vakariečiai, bet kokią pažintį pradedame lengvais juokeliais – tai tarsi testas, kaip veikia žmogaus smegenys. Ir šiaip juokiamės dažnai.
Mūsuose bendras juokas yra komunikacijos požymis, protinės veiklos rezultatas. Ir mūsų anekdotai tokie, kad ne iškart suprasi! Kas juokias, tas gudrus. O štai statistinis turkas (gausi bendruomenė, mažai knygų, jokio užsienio) viešai juoktis sau neleidžia, nes jam tai – silpnumo, kvailumo arba lengvabūdiškumo požymis. Ne lygis!
Va tai ir yra kultūriniai skirtumai. Ne tai, ko nežinojai, bet paaiškino ir supratai, - bet tai, ko tu nesuprasi niekada. Kad ir kiek kartų tau aiškintų.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Tikriausiai patogus variantas. Bet aš lėktuve mieliau žiūrėčiau filmus. Kitur net klausimas nekyla – popierius, tik popierius. Ir pageidautina kietais viršeliais.
– Kokią knygą ruošiatės rašyti arba rašote šiuo metu? Apie ką ji?
– Žinot, gal būkim prietaringi. Bet tai tikrai nebus romanas... šiaip parašaliojimai gyvenimo būdo paraštėse... gero gyvenimo kronikos. Tfu, velnias, duokit dar nenaudotą pavadinimą!..
