Mėgstu skaityti ir skaitau daug, o knygas renkuosi atsargiai. Dažnai būna knyga išgirta, geri atsiliepimai, rekomenduojama perskaityti, o perskaitau ir nusiviliu – eilinė knyga, ir tiek. Todėl iš pradžių gana kritiškai žiūrėjau į „Bado žaidynes“, bet ne iš vieno draugo išgirdusi, kad knyga puiki, nutariau paskaityti.
Ir maloniai nustebau: knyga ne puiki, o nepakartojama. Ji verta kur kas daugiau nei rašo ją giriantys komentatoriai. Man tai pati geriausia, įspūdingiausia, nebanaliausia, įdomiausia, nuostabiausia ir visokia kitokia -iausia knyga. Apie ją neįmanoma papasakoti – tiek daug visko ten yra.
Tokio supinto siužeto idėja S. Collins kilo vieną vakarą junginėjant kanalus, rodančius realybės šou ir žinių laidą, pasakojančią apie karą Irake. Ji suplakė dvi laidas į vieną ir taip gimė „Bado žaidynės“.
Nežinau, per kiek laiko knygą perskaičiau, bet neatsitraukiau tikrąja to žodžio prasme, kol baigiau.
Nešiausi ją į virtuvę, kai ėjau valgyti, nešiausi ją į lovą eidama miegoti ir nemiegojau dar ilgai po to, kai perskaičiau. Liko labai stiprus įspūdis ir daug minčių.
Knyga taip įtraukia, kad prarandi laiko nuovoką, nebejauti alkio, o vakare nenori miego. Man labai patiko, kad nėra monotoniškų ir nuobodžių aprašymų, kurie sugadina net ir gerą knygą. Knyga neperkrauta vidinių išgyvenimų ir apmąstymų, nuo kurių man kartais norisi vemti (atsiprašau…).
Super, kad knyga apie išgyvenimą, apie išlikimą. Ne taip, kaip apie vampyrus, šita knyga primena realybę, ji tik truputį nukelia mus į ateitį. Iš 12 apygardų sudaryta Panemo valstybė, kurią valdo Sostinė.
Iš kiekvienos apygardos išrenkama po merginą ir vaikiną, kurie siunčiami dalyvauti Mirties žaidynėse. Tai žiaurus realybės šou, kuriame kaunamasi iki mirties, nes tik nugalėtojas lieka gyvas. Juk visai taip netolimoje ateityje gali nutikti ir realybėje, ką gali žinoti…
Pagrindinė veikėja Ketnė į realybės šou eina vietoj savo mažos sesutės. Taip įsijaučiau į Ketnės būseną, kad skaitant net delnai ėmė prakaituoti. Pitas, vaikinas iš tos pačios apygardos, kuris taip pat pakliuvo į šou.
Ketnė ir Pitas vienas kitam patinka, bet pirmiausia jiems reikia galvoti apie išlikimą, be to, jie nežino, ar gali vienas kitu pasitikėti. Žudynių sūkuryje Ketnė suvokia atsidūrusi meilės pinklėse: jos draugas Geilas stebi žaidynes per televiziją namuose, o Pitas vidury arenos prisipažįsta, kad ją myli.
Mane sujaudino tai, kad knyga ne per saldi, o autorė meistriškai sugebėjo pavaizduoti jausmus pavojingoj ir žiaurioj aplinkoj. Tai taip tikroviška, kada nežinai, ar gali pasitikėti kitu. Kyla įvairios emocijos: labai norėjau, kad Ketnė laimėtų, bet tada gaila Pito.
Tiems, kurie neskaitė knygos ir mano, kad ji žiauri (perskaičiau komentaruose), galiu pasakyti, kad ne žiauresnė negu kitos knygos. Skaitydama nejaučiau kažkokio didelio žiaurumo. Na taip, žiauri mintis, jog turi žudyti kitus, kad pats išgyventum. Skaitydama susikoncentravau į veiksmą, o Ketnė ar Pitas tikrai nėra žiaurūs, jie tik mąsto logiškai ir mėgina laimėti žaidynes. Štai ištrauka, ar jums ji atrodo labai žiauri?
Ginklas atveria naujų galimybių. Žinau, kad mano priešininkai stiprūs. Tačiau dabar aš jau nebe grobis, kuris bėga, slepiasi ar imasi desperatiškų veiksmų. Jei Keitas staiga išlįstų iš tankumyno, ne bėgčiau, o šaučiau. Laukiu šios akimirkos su nekantrumu. (p. 194)
O aš su nekantrumu laukiu, kada galėsiu pamatyti filmą. Nebegaliu kentėti, kaip laukiu filmo, skaičiuoju dienas iki jo pasirodymo, nes labai noriu pamatyti Mirties žaidynes ekrane. Tikiuosi, kad jis nenuvils ir bus toks pat kietas kaip knyga. Ketnę filme vaidina Jennifer Lawrence.
„Sandanso“ nepriklausomo kino festivalyje įvertintas šios aktorės pasirodymas dramoje „Vinterio kaulai“, vėliau žaibiškai išgarsėjusi mergina vaidino fantastiniame trileryje „Iksmenai: pirma klasė“.
Pitą vaidina Joshas Hutchersonas, o Geilą – Liamas Hemsworthas. Žinomas roko muzikantas L. Kravitzas vaidina Siną, stilistą ir artimą pagrindinės knygos ir filmo herojės Ketnės Everdin draugą. W. Harrelsonas vaidina buvusių žaidynių nugalėtoją girtuoklį Heimičą. Manoma, kad aštrios įtampos epu domėsis ne tik paaugliai, o ir vyresnė auditorija.
Režisierius Gary Rosso pasistengė išplėsti amžiaus cenzo ribas brutaliais ir žiauriais intarpais, ginklų įvairove, sudėtinga kautynių choreografija ir mirties pavojaus nuojauta.
Beje, Facebook’e yra lietuviškas „Bado žaidynių“ puslapis; gal pavyks laimėti bilietus, o jei ne, vis tiek labai įdomu paskaityti naujienas ir pažiūrėti anonsus.
Man patiko visos knygos, bet pirma paliko didžiausią įspūdį. Gal dėl to, kad ji buvo pirmoji, o iš antros ir trečios dalių jau savaime daug tikėjausi, nes pirma dalis buvo kieta. Neapvylė ir likusios dvi knygos: „Pavojinga meilė“ ir „Liepsnojantis įtūžis“.
Pasikartosiu, bet „Bado žaidynės“ tikrai labai labai gera, cool, super, nereali ir visus kitus pagyrimo žodžius skiriu šitai knygai. Nežinau, ar yra jos neskaičiusių, bet jei yra, tai būtiniausiai perskaitykite ir bėkite žiūrėti filmo.
