Bjaurusis ančiukas virto gulbe
Geriausia aktore paskelbtai F.McDormand teko pasinervinti, kai per „Oskarų“ teikimo dūzges buvo nukniaukta jos statulėlė.
Tiesa, policija greitai sučiupo ilgapirštį. Į uždarą vakarėlį bilietą pirkęs 47 metų Terry Bryantas pavogtos statulėlės nuotrauką išplatino socialiniuose tinkluose.
F.McDormand išgarsino autorinis kinas, ypač brolių Joelio ir Ethano Coenų filmai (J.Coenas – F.McDormand vyras). O pasaulinę šlovę pelnė ponios Pel vaidmuo Alano Parkerio juostoje „Deganti Misisipė“ (Mississipi Burning).
Aktorė yra sukūrusi daugiau kaip 50 vaidmenų. Jos filmografijoje – „Kelias į rojų“ (Pardise Road), „Madlena“ (Madeline), „Žmogus, kurio nebuvo“ (The Man Who Wasn’t There), „Mylėti(s) smagu“ (Something’s Gotta Give), „Ponia Petigriu“ (Miss Pettigrew), „Perskaityk ir sudegink“ (Burn After Reading), „Mėnesienos karalystė“ (Moonrise Kingdom).
F.McDormand šešis kartus buvo nominuota „Oskarui“, laimėjo du – pirmąjį už Mardž Ganderston vaidmenį trileryje „Fargo“ 1997 metais.
Antrą „Oskarą“ atnešusiame filme „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ F.McDormand vaidina moterį, kurios duktė buvo išprievartauta ir nužudyta, o nusikaltėlių niekas neieško.
Nevilties apimta motina nutaria išsinuomoti tris reklaminius stendus ir jais atkreipti neveiklios policijos dėmesį.
Cyntia Ann Smith – toks tikrasis F.McDormand vardas ir pavardė – gimė 1957 m. Gibsono mieste (Ilinojaus valstija). Kas jos tėvai, nežinia. Sulaukusią pusantrų metų ją įsidukrino pamaldi pora – medicinos sesuo Noreen ir pastorius Vernonas McDormandai.
Frances augo laiminga kartu su dviem kitomis McDormandų įdukromis, tačiau dažnai keičiant gyvenamąją vietą (Vernonas užsiėmė bažnyčių atstatymu įvairiose šalies vietose) buvo sunku susirasti draugų. Bendrauti su bendraamžiais trukdė ir kompleksai – vaikystėje Frances buvo apkūnoka, be to, nešiojo akinius.
Vis dėlto mergaitė mielai vaidindavo mokyklos teatro spektakliuose, nors pagrindinius vaidmenis gaudavo gražesnės ir populiaresnės paauglės. Vyresnėse klasėse Frances iš bjauriojo ančiuko virto gulbe, įgavo pasitikėjimo, atsikratė kompleksų ir atsidavė scenos menui.
Baigusi vieną Pensilvanijos mokyklų 1975-aisiais ji įstojo į Vakarų Virdžinijos koledžą ir įgijo menų bakalauro, o vėliau Yale’io universitete – menų magistro laipsnį.
Studijų metais ji susidraugavo su kita dabar ne mažiau garsia aktore Holly Hunter – jos dalijosi vienu kambariu ir neįsivaizdavo gyvenimo be kūrybinės profesijos.
Kine F.McDormand atsidūrė 1984 metais. Mėgėjiškame spektaklyje ją pamatė jauni talentai broliai Coenai, turtingi idėjų, bet ne pinigų. Frances iškart tapo jų pirmo filmo „Blood Simple“ pagrindine heroje.
Iš juostos kūrybinė komanda nieko neuždirbo, išskyrus šlovę, bet pažintis su broliais tiesiogiai paveikė artistės asmeninį gyvenimą – ji sutiko būsimą vyrą. Pora kartu jau daugiau kaip trys dešimtmečiai.
„Man buvo atradimas, kad galima dar ir dirbti su mylimu žmogumi“, – džiaugėsi aktorė.
Po dešimties bendro gyvenimo metų pora įsivaikino pusės metų berniuką Pedro iš Paragvajaus. Kasdieniame gyvenime F.McDormand drovi ir atsidavusi šeimai.
Kalbėdama apie karjerą kine F.McDormand pripažįsta, kad jos dalia tapo charakteriniai vaidmenys, antraplaniai personažai filmuose, kurių pagrindiniai herojai – vyrai: „Holivudui aš visada buvau tai pernelyg sena, tai jauna, plona, stora, aukšta, maža, blondinė, brunetė. Visada kokia nors ne tokia. Bet jie ir ieškojo kitokios. Taigi aš pasiekiau tobulybę būti ta kitokia.“
Apdovanojimu džiaugėsi ir penkta žmona
Už britų premjero Winstono Churchillio vaidmenį Joe Wrighto režisuotoje istorinėje dramoje „Tamsiausia valanda“ „Oskarą“ pelnęs G.Oldmanas – viena spalvingiausių Holivudo asmenybių.
Neseniai penktą kartą vedusio brito meilės ryšiai verti TV serialo.
Pirma aktoriaus žmona tapo kolegė Lesley Manville (61 m.) – jie susituokė įsiplieskus audringam romanui, bet išsiskyrė, kai sūnui Alfie buvo vos penki mėnesiai.
Su Uma Thurman (47 m.) G.Oldmanas susipažino filmuodamasis juostoje „Nuolankumo būsena“. Įsimylėjėliai greitai susituokė, bet kartu ištvėrė tik dvejus metus.
Išsiskyręs su U.Thurman aktorius susižavėjo Isabella Rossellini (65 m.), bet po dvejų metų ir šie santykiai baigėsi. Išsiskyrimo su Isabella, kaip ir Uma, priežastis – banali. G.Oldmanas pasirodė esąs užkietėjęs alkoholikas.
Visi, kuriuos jis pažino iš vaikystės, stipriai gėrė. Tėvas, seserų vyrai, kaimynai, vyresni bičiuliai. Jų paprastame pasaulyje vyru vadintis turėjo teisę tik tas, kas galėjo daug išmaukęs nenugriūti.
Galutinį tašką pražūtingame romane su alkoholiu aktorius padėjo pats: įveikė reabilitacijos kursą, keletą metų lankė anoniminių alkoholikų susirinkimus ir liovėsi liestis prie butelio.
Laimėjęs grumtynes su alkoholiu Gary pateko į kito velnio – šįkart moteriško pavidalo – glėbį.
Trečia žmona Donya Fiorentino (50 m.) jo gyvenimo kelyje atsirado 1996-ųjų spalį. Likimo ironija: jie susipažino per anoniminių alkoholikų susirinkimą. Ryški šatenė, buvęs modelis taip pat norėjo atsikratyti priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų.
Romanas, kaip paprastai nutikdavo Gary, įsiliepsnojo staiga. Jį sužavėjo ne tik Donya, bet ir jos mažoji dukrelė Felix. G.Oldmanui norėjosi saugoti ir globoti jas abi. Kaipgi jis klydo!
Švelni ir silpna – tai tikrai ne Donya. Kaip paaiškėjo vėliau, tokį įvaizdį ji susikūrė viską šaltai apskaičiavusi.
D.Fiorentino svajojo ištekėti už turtingo vyro, ir Gary kuo puikiausiai tiko. Ji pagimdė jam du sūnus – Gulliverį ir Charlie.
2001 metų sausio 27-ąją iš filmavimo į namus grįžęs aktorius pamatė baisų vaizdą. Virtuvėje klykė Felix, o ant grindų be sąmonės gulėjo Donya.
Vėliau paaiškėjo, kad ji vėl griebėsi narkotikų. G.Oldmanas nutarė skirtis.
Skyrybų procesas virto košmaru, nes Donya sutuoktinį apkaltino daugybe baisybių: alkoholizmu, narkomanija, ryšiais su prostitutėmis ir net smurtu namuose.
Po skyrybų sutikęs dainininkę Alexandrą Edenborough (39 m.) aktorius iš karto pajuto, kad tai išskirtinė moteris.
Ši santuoka truko beveik septynerius metus. Skyrybų paprašė Alexandra. Ji buvo jauna, svajojo apie muzikinę karjerą ir neskubėjo gimdyti vaikų, o G.Oldmanas norėjo, kad ji atsiduotų šeimai.
Neseniai Gary vedė rašytoją ir meno kuratorę Gisele Schmidt. Kukli ceremonija vyko jo ilgamečio vadybininko namuose.
Ar po tokių nesėkmingų partnerystės bandymų aktoriui vertėjo vėl lįsti į tą pačią kilpą? Gary įsitikinęs – šalia yra nuostabi, puikiai jį suprantanti moteris.
G.Schmidt viena pirmųjų pasveikino vyrą pelnius „Oskaro“ statulėlę.
Pasakojo apie susidūrimus su vaiduokliais
Holivude dirbantis meksikiečių režisierius, scenaristas, rašytojas ir dailininkas Guillermo del Toro (53 m.) – niūrių siaubo filmų, šiurpių, keistai estetiškų ir neabejotinai įsimintinų personažų kūrėjas.
Šįmet „Oskarą“ už geriausią filmą ir geriausią režisūrą pelnė jo juosta „Vandens forma“.
G.del Toro kiną praturtino filmais „Pano labirintas“ (El laberinto del fauno), „Velnio stuburas“ (El espinazo del diablo), „Ugnies žiedas“ (Pacific Rim), „Pragaro vaikis“ (Hellboy), „Purpurinė kalva“ (Crimson Peak), „Chronos“ (Cronos) ir kitais, išlaikančiais žiūrovų dėmesį iki paskutinio kadro.
Jau vaikystėje Guillermo puošė namus šiurpiomis dekoracijomis, nors jį augino labai religinga močiutė. Ko gero, pabaisos tapo savotišku atsaku į religinį fanatizmą.
G.del Toro tiki vaiduokliais ir tvirtina pats dukart su jais susidūręs. Pirmąsyk – Meksikoje, dėdės name. Sėdėdamas naktį tuščiame kambaryje jis 15 minučių klausėsi, kaip kažkas liūdnai dūsauja prie pat ausies.
Kitą kartą – per „Hobito“ filmavimą. Viešbutyje režisierius juokais paprašė kambario su vaiduokliais ir vidurnaktį prabudo nuo garsaus moters verksmo. Žvilgtelėjo į koridorių, bet ten buvo tuščia. Jis tęsė paieškas ir garsas atvedė prie vonios kambario langelio, išeinančio į siaurą gatvę. Ten nieko nebuvo, bet aidėjo garsus verksmas.
Paklaustas apie mėgstamiausius filmus, G.del Toro lieka ištikimas sau: „Universal“ juostos apie monstrus ir kiti senieji siaubo filmai. Jie tarsi turėjo savo aromatą ir skonį, kurio negaliu pamiršti. Prisimenu senojo „King Kongo“ seansą sekmadienį – aš turėjau keptą vištą, bet taip įsistebeilijau į ekraną, kad negalėjau valgyti. Visi filmai, sukurti 1930–1960 metais, buvo neapsakomai gražūs. Myliu monstrus nuo vaikystės ir ta meilė neišblėso.“
Jo mėgstamiausios kino pabaisos – Frankenšteinas (1935 m. „Frankenšteino nuotaką“ vadina mėgstamiausiu filmu), ateivis iš Ridley Scotto fantastinio trilerio „Svetimas“, padaras iš „Juodosios lagūnos“, Godzila ir dar vienas gyvis iš Johno Carpenterio „Padaro“.
Vėl pasaka apie gražuolę ir pabaisą
„Vandens forma“ – romantinė pasaka apie vienišos merginos meilę žmogui amfibijai Šaltojo karo paranojos fone.
Nebylė valytoja, jos juodaodė kolegė ir bohemiškas draugas gėjus, karikatūriškas rusų šnipas ir amerikiečių slaptųjų tarnybų agentas sadistas, o svarbiausia – pagrindinę heroję įsimylintis žmogus amfibija – G.del Toro alchemijos laboratorija šį kartą pilna keistuolių bet kokiam skoniui.
Filmo veiksmas rutuliojasi Šaltojo karo laikais, 1962-aisiais. Pagrindinė herojė Eliza (britų aktorė Sally Hawkins) negali kalbėti dėl vaikystėje patirtos traumos, todėl su pasauliu bendrauja gestais. Kasryt ji atsikelia nuskambėjus žadintuvui, verda kiaušinius, masturbuojasi vonioje, nusivalo batelius ir traukia į darbą: ji – valytoja slaptoje amerikiečių laboratorijoje.
Kartą ten atveža Amazonės gelmėse sugautą žmogų amfibiją (akt. Dougas Jonesas). Specialiųjų tarnybų agentai tyčiojasi iš keisto gyvio ir kankina eksperimentuodami, bet valytoja pajunta jam simpatiją.
Mergina pradeda amfibiją maitinti virtais kiaušiniais, mokyti gestų kalbos – taip baigiasi jos vienatvė. Sužinojusi, kad eksperimentuotojai planuoja gyvį išskrosti, jį pagrobia ir paslepia savo namų vonioje.
Tai subtili ir jautri meilės istorija, bet kartu – filmas apie tai, kaip įtarumas, nepakantumas, neapykanta paverčia monstru net doriausią žmogų, o gebėjimas bendrauti su kitu kaip su lygiu ir pamatyti grožį bjaurume – galinga jėga, daranti stebuklus.
„Filmas buvo sumanytas kaip priešnuodis cinizmui. Aš manau, kad meilė – didžiausia jėga visatoje“, – sakė G.del Toro.
Translytės kova už teisę būti žmogumi
Geriausio filmo užsienio kalba „Oskarą“ pelnė Čilės režisierius Sebastiánas Lelio už „Fantastišką moterį“.
Filmo herojė Marina – buvęs vyras, o dabar moteris, kurią vaidina tikra translytė Daniela Vega, – išties fantastiška, tačiau priversta kovoti už savo teises, kurių apskritai neturi.
Marina ir Orlandas myli vienas kitą ir planuoja ateitį. Ji dirba padavėja ir siekia dainininkės karjeros bare. 20 metų vyresnis visų gerbiamas verslininkas Orlandas dėl jos paliko šeimą.
Jie vyksta švęsti Marinos gimtadienio prie Igvasu krioklių, bet kitą dieną Orlandas pasijunta blogai ir pakeliui į ligoninę miršta. Marina lieka viena akistatoje su nemaloniais policininkės klausimais – ji įtariama prisidėjusi prie vyro mirties.
Herojei tenka ištverti ne tik mylimojo netektį. Buvusi Orlando žmona Silvija ir sūnus Bruno laiko ją visų savo problemų kaltininke ir net neleidžia dalyvauti laidotuvėse, daro viską, kad iškeldintų iš buto, kuris priklausė Orlandui.
Jų akimis, translytė Marina yra net ne žmogus – be teisės į vardą, be teisės atrodyti taip, kaip jai norisi, be teisės gedėti netikėtai mirusio mylimojo, be teisės atsisveikinti su juo paskutinį kartą.
Tačiau Marina yra stipri – taip pat tvirtai, kaip kadaise kovojo už teisę būti moterimi, aukštai iškėlusi galvą ji kovos už teisę gedėti. Už teisę būti tokiai, kokia yra. Už teisę būti žmogumi.
Parengė Milda Augulytė
