Tarnybinis romanas kokaino fone. Kas mylėjo Pablą ir nekentė Escobaro

V.Vallejo ir P.Escobaras – vienmečiai (abu gimė 1949 metais), bet augo visiškai skirtingomis sąlygomis. Odiozinis mafiozas vaikystėje šlaistėsi po varganus Medeljino kvartalus, o nusikalstamą veiklą pradėjo nuo antkapių vagysčių ir jų perpardavinėjimo Panamai. Tarp jo pirmųjų „laimėjimų“ – kontrabanda, dokumentų klastojimas, automobilių vagystės ir reketas.

Gimtajame mieste P.Escobaras išgarsėjo po nesėkmingo turtingo verslininko pagrobimo (įkaitas buvo nužudytas) ir po to galutinai suprato, kaip reikia tvarkyti reikalus. Ir ėmėsi vis sunkesnių.

Vagystės ir žmogžudystės padėjo jam užgyventi nemenką turtą, kurio dalį jis skyrė neturtingiausių Medeljino lūšnyno gyventojų šalpai. Šie naująjį Robiną Hudą tiesiog dievino. Juk Kolumbijos valdžia nė neketino jais rūpintis, teliko kliautis nusikaltėliais. Tapęs įtakingiausiu Medeljino kriminaliniu veikėju, P.Escobaras nutarė pereiti prie narkotikų. Tuo metu jam buvo viso labo 22 metai.

Narkotikus P.Escobaras tiekė Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Jis turėjo savo kokaino gaminimo laboratorijas, savo laivyną ir bazę Bahamose. 1977 metais P.Escobaras sukūrė liūdnai pagarsėjusį Medeljino kartelį ir buvo jo neginčijamas lyderis.  Vienu metu jis kontroliavo vos ne visą narkotikų prekybą Šiaurės Amerikoje.

Niekas jo nepersekiojo, teisėtvarkos jis nebijojo ir tam tikru momentu nusprendė, kad būtų neblogai tapti politiku. Pakilti, kaip sakoma, į nacionalinį lygį. P.Escobaro ambicijos buvo rimtos: jis rengėsi kovoti dėl Kolumbijos prezidento posto ir jo šansai buvo gana dideli. Kaip tik tada, devintojo dešimtmečio pradžioje, jis ir susitiko su V.Vallejo.

Kol P.Escobaras ėmė į savo rankas nusikalstamą pasaulį, V.Vallejo darė karjerą nacionalinėje televizijoje. Jos gyvenimas nebuvo toks audringas, tačiau karjera iš esmės susiklostė neblogai. Ji vedė įvairias programas, ją kvietė vesti muzikos šou ir aštuntojo dešimtmečio pabaigoje V.Vallejo tapo vienu atpažįstamiausių šalies TV veidų.

1981 metais ji net įkūrė savo TV laidų kompaniją (Kolumbijoje jos vadinamos programadora) ir vienintelė iš Kolumbijos TV žurnalistų komentavo princo Charleso ir Dianos „amžiaus vestuves“.

Televizijos žvaigždė ir P.Escobaras susipažino 1983 m. Jis taikėsi į prezidento postą, o ji ieškojo naujų herojų savo programodora. Taip ir susitiko dvi vienatvės, nors ir jis buvo vedęs, ir ji jau buvo spėjusi išbandyti santuokinį gyvenimą.

Istorinis susitikimas įvyko Medeljino lūšnyno sąvartyne, kuris netrukus turėjo išnykti dėl P.Escobaro sumanytos labdaringos programos „Medeljinas be lūšnų“. Pradedančiajam politikui tai buvo pirmasis gyvenime televizijos interviu.

Jų santykiai truko ne pernelyg ilgai, tik ketverius metus, ir iš esmės buvo abipusiškai naudingi. V.Vallejo toliau didino savo, kaip kietos reporterės, šlovę gaudama išskirtinės informacijos iš narkomafijos. O P.Escobaras buvo nuolatinis televizijos svečias ir tai padėjo jam tapti atpažįstamiausiu politiku, juolab tuometėje Kolumbijoje tebuvo trys TV kanalai.

Tačiau Kolumbijos valdžia suprato: jei taip ir toliau tęsis, ji nustos būti valdžia. Šalies prezidentas garsiai pareiškė smerkiąs narkomafiją, o teisingumo ministras Rodrigas Lara Bonilla pradėjo tokią kampaniją prieš P.Escobarą, kad jis atsisveino su prezidentinėmis ambicijomis.

Tam tikrą įtaką šiam praregėjimui, matyt, turėjo ir JAV specialiosios tarnybos, kurios pagaliau atkreipė dėmesį į kokaino kiekio gatvėse ir nusikalstamumo didėjimo ryšį. Vaikydamasis pelno P.Escobaras vis didino ir didino narkotikų tiekimą iki tokio laipsnio, kad JAV prasidėjo krizė, vėliau pavadinta „Snygiu“ („Snowfall“).

P.Escobaras negrįžo atgal į Medeljiną. Jo smogikai nušovė R.L.Bonillą: demonstratyviai, gatvėje. Vėliau JAV pasiekė, kad Kolumbija išduotų joms narkobaronus, o šie atsakė teroru. Specialūs būriai žudė policininkus, valdininkus, o tie nelikdavo skolingi. Laimėdavo, kad ir kaip būtų keista, vyriausybė. Žiedas aplink P.Escobarą ėmė veržtis ir 1987 m. V.Vallejo su juo išsiskyrė.

Sprendžiant iš to, kad tolesnis V.Vallejo gyvenimas buvo palyginti ramus, su P.Escobaru ji išsiskyrė taikiai. Tiesa, trejiems metams išvyko į Vokietiją studijuoti ekonominės žurnalistikos, bet jau 1991-aisiais grįžo, filmavosi „muilo operose“, dirbo radijuje, o 1994 metais baigė karjerą Kolumbijos televizijoje ir ėmė atstovauti JAV kompanijų interesams Pietų Amerijoje.

Tai keistai sutapo su P.Escobaro mirtimi: devintojo dešimtmečio viduryje pradėta jo medžioklė po kelerių metų baigėsi visiška Kolumbijos vyriausybės ir JAV pergale: garsiausią pasaulyje narkotikų prekeivį snaiperiai nukovė per specialiųjų tarnybų operaciją 1993 metų gruodį.

V.Vallejo laimingai gyveno Kolumbijoje iki 2006 metų, kol kažkodėl nutarė duoti parodymus prieš keletą narkotikų prekeivių, apie kuriuos žinojo dar tuomet, kai palaikė santykius su P.Escobaru. Jos pasakojimas turėjo didžiausią reitingą Kolumbijos televizijoje RCN.

Po to ji pabėgo į JAV, parašė knygą „Amando a Pablo, odiando a Escobar“ („Mylimasis Pablas, nekenčiamasis Escobaras“), kurioje išdėstė visą ne tik savo meilės (kuri mažai ką domino), bet ir Kolumbijos narkotikų verslo istoriją (tai buvo įdomu, be kita ko, ir JAV teisėsaugai). Ji keletą kartą kviesta liudyti į Kolumbijos narkotikų verteivų teismus, o 2010 metais jai suteiktas politinis prieglobstis.

Nuo praėjusio amžiaus pabaigos „Snygis“ dažnai tapdavo Holivudo ir JAV televizijų tema: naujausias pavyzdys – 2017 metų serialas “Snowfall”.

P.Escobaro kinematografininkai irgi nepamiršta: jiems jis – blogio koncentratas. Tokį personažą galima supriešinti su teigiamu (arba ne visiškai neigiamu) herojumi. Pavyzdžiui, 2001 m. „Kokainas“ („Blow“) su Johnny Deppu (P.Escobarą vaidino Naujosios Zelandijos aktorius Cliffas Curtisas), „Eskobaras: kruvinas rojus“ („Escobar: Paradise Lost“), kuriame pagrindinis šio nusikaltėlio vaidmuo skirtas aktoriui Benicio del Toro.

2015 metais „Netflix“ paleido serialą „Narko“, kuriame Mediljino karteliui skyrė du pirmus sezonus. Ir neseniai sukurtas filmas „Baris Sylas: Amerikos sukčius“ („American Made“) – piloto Barry Sealo, gabenusio narkotikus P.Escobarui, biografija.

Filmo „Iš meilės Pablui“ premjera įvyko praėjusių metų Venecijos kino festivalyje. Originaliai filmas pavadintas „Loving Pablo“  (V.Vallejo knygos pavadinimo vertimas į anglų kalbą). Jis dalyvavo pagrindiniame konkurse, bet liko be prizų. Beje, pralaimėjimas buvo truputį nuspėjamas: Auksinį liūtą gavo Guillermo del Toro „Vandens forma“ („The Shape of Water“), būsimasis „Oskaro“ ir kitų apdovanojimų triumfatorius.

Žinoma, varžytis su madinga „Vandens forma“ joks „Pablas“, ko gero, negalėjo. Bet filmą „Iš meilės Pablui“ aplenkė ir aktorinės nominacijos: žiuri nepadarė įspūdžio nei pagrindinio vaidmens atlikėjo Javiero Bardemo, nei V.Vallejo suvaidinusios Penelope Cruz talentas.

O ir kritikai juostą sutiko santūriai: ji sulaukė tik 35 proc. teigiamų recenzijų. Ir neaišku, kas dėl to kaltas: ar pasirinkta tema (vis dėlto P.Escobaras buvo konkretus monstras), ar scenarijaus autoriaus ir režisieriaus Fernando Leono de Aranoa kinematografiniai talentai. O galbūt ir viena, ir kita.