Lietuvos kino ekranus neseniai pasiekė bene brangiausias Latvijos istorijoje filmas, kainavęs apie 2 milijonus eurų.
Latvio Aigaro Graubos režisuotoje istorinėje dramoje, vaizduojančioje XIII amžiuje vykusias nuožmias žiemgalių, žemaičių, lietuvių ir prūsų kovas su kryžiuočiais, A.Diržiūtė įkūnijo Žiemgalos karalienę Laugą.
„Pagonių žiedas“ pasakoja Žiemgalos kunigaikščio Nameisio (dar vadinamo karaliumi) iškilimo istoriją.
Jį įkūnija TV serialo „Vikingai“ žvaigždė švedas Edvinas Endre. Filme vieną pagrindinių vaidmenų atlieka britas Jamesas Blooras.
A.Diržiūtė, išgarsėjusi po filmo „Sangailės vasara“, 2015 metais festivalyje „Kino pavasaris“ pelnė geriausios aktorės vardą.
Tais pačiais metais Berlyno kino festivalyje kartu su kitais devyniais įvairių šalių aktoriais Aistė laimėjo tarptautinį apdovanojimą „European Shooting Stars“, skirtą kylančioms kino žvaigždėms. Prizus įteikė Holivudo aktorė Natalie Portman.
Prieš metus Aistė išvyko gyventi ir dirbti į Londoną.
– Papasakokite apie savo heroję karalienę Laugą, – paprašėme A.Diržiūtės po filmo „Pagonių žiedas“ premjeros Vilniuje.
– Rašytiniuose šaltiniuose yra išlikęs tik žiemgalių valdovo Nameisio vardas. Jis nuo 1272 metų valdė didžiąją Žiemgalos dalį ir 1279–1281 metais vadovavo žiemgalių sukilimui, prasidėjusiam po Livonijos ordino pralaimėjimo lietuviams Ašeradės mūšyje.
Kunigaikštis Nameisis buvo remiamas lietuvių, pripažino Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio valdžią. Livonijos ordinui nuslopinus žiemgalių sukilimą, Nameisis pasitraukė į Lietuvą.
Eiliuotoje Livonijos kronikoje jis buvo vadinamas karaliumi. Apie Nameisio žmoną istoriniuose dokumentuose neužsimenama. Šis filmas nesiekia pateikti realių dokumentinių faktų.
Tai – daugiau epas, legenda. Filme ypatingą vietą užima Nameisio žiedas, kuris iki šių dienų Latvijoje yra gaminamas pagal ypatingą techniką – specifinės yra žiedą puošiančios supintos gijos.
Per filmo premjerą man ir dar keliems pagrindiniams aktoriams buvo įteikti simboliniai Nameisio žiedai. Latvijoje tai populiarus suvenyras. Net ant 1 lato monetos buvo vaizduojamas Nameisio žiedas. Jis simbolizuoja vienybę ir tautiškumą. Kiekvienas latvis žino legendą apie Nameisį.
Mano sukurta karalienė Lauga – tarsi graikų deivė Artemidė: nutrūktgalvė, drąsi, gaivališka, išmintinga moteris, kuri geriausiai jaučiasi gamtos prieglobstyje.
Su režisieriaus dukterimi juokavome, kad Lauga yra visų gyvūnėlių užkalbėtoja.
Filme aš turėjau ištikimą vilkšunį, vardu Vilkas, mažą šuniuką, žalčių, žirgą.
– Kaip patekote į šį filmą?
– 2016 metais Vilniuje festivalio „Kino pavasaris“ metu prie manęs priėjo vyras ir tiesiai paklausė: „Ar sportuoji?“ Pamaniau – na, ir įžūlumas. Atsakiau, kad sportuoju, ir paklausiau, kodėl jam tai rūpi.
Vyras prisistatė esąs latvių prodiuseris, besiruošiantis kurti istorinį filmą su kovinėmis scenomis. Pamaniau: „O kuo čia aš dėta?“ Jis paprašė vizitinės kortelės, padaviau ir apie susitikimą pamiršau. Praėjo nemažai laiko.
Įstojau į aktorystės magistrantūrą vienoje iš penkių geriausių pasaulio dramos mokyklų – „Actors Studio“ Niujorke, bet nesurinkau reikiamų pinigų.
Metams reikėjo 40 tūkstančių dolerių, o mokytis būtų tekę trejus metus.
Kaip tik tuo metu, kai nieko neveikiau ir mąsčiau apie ateities perspektyvas, man į feisbuką tas pats prodiuseris parašė, kad nori atsiųsti istorinio filmo scenarijų.
Perskaičiau scenarijų ir susižavėjau. Pagrindinį vaidmenį gavau be jokių bandomųjų filmavimų. Kai atvykau į filmavimui skirtą vietą, režisierius su operatoriumi pasakė man, kad eičiau matuotis kostiumo.
Turėjau tris savaites fiziškai pasiruošti vaidmeniui. Reikėjo išmokti svaidyti peilį, joti žirgu be balno, šaudyti iš lanko, kautis kardu. Kartą apsirengiau suknelę ir pamačiau, kad ji tapo per ankšta pečių srityje.
Supratau, kad nuo fizinių treniruočių sustiprėjo raumenys, – peilius svaidžiau vos ne kasdien.
Kartą filmavimo aikštelėje vos nepraliejau kraujo. Nusitaikiau, paleidau peilį, o jis netyčia įsmigo maždaug 15 centimetrų nuo pirmojo režisieriaus asistento.
Vyras išliko šaltakraujiškas, tik paprašė visus pašalinius palikti filmavimo vietą.
– Ar išoriškai filme reikėjo pasikeisti?
– Kūrėjų komandai viskuo tikau, bet turėjau vieną trūkumą – nebuvau šviesi rudaplaukė. Tai buvo pirmas kartais, kai leidausi, kad filme man nudažytų plaukus.
Iš pradžių buvo planuota, kad Lauga turės ilgus plaukus. Man pridėjo papildomų sruogų, plaukai kadaravo iki juosmens. Bet paaiškėjo, kad mudu su partneriu E.Endre nederame. Todėl galiausiai man paliko plaukus iki pečių.
Daug kas sakys, kad senovėje moterys turėdavo ilgus plaukus. Bet filmas nėra atkuriamoji dokumentika. Kita vertus, kas žino, kaip buvo iš tiesų? Nėra išlikusių XIII amžiaus Žiemgalos gyventojų atvaizdų.
Turėjau nuotykį su žalčiais. Vieną dieną ėjau pas grimuotojus ir išvydau prašliaužiantį žaltį.
Apsidžiaugiau – žinau, kad pamatyti žaltį reiškia didelę laimę. Papasakojau komandos nariams ir buvo nuspręsta, kad filme turėsiu į vandenį paleidinėti žalčius.
Iki tol nei žalčių, nei gyvačių rankose nebuvau laikiusi, bet man patiko iš stiklainio traukti žvilgančius žalčius, po vieną paleidinėti į vandenį ir stebėti, kaip jie paviršiumi gracingai plaukia.
– Kaip sekėsi filmavimo aikštelėje dirbti su E.Endre?
– Labai svarbu, kad su partneriu filmavimo aikštelėje atsirastų vadinamoji chemija, bendrumas. Mes susitikome scenarijaus skaitymuose. Susidraugavome nuo pirmo apsikabinimo.
Kartu ruošdavomės filmavimui, kartu analizuodavome herojų elgesį. Kai kuri istorinę legendą, labai svarbu nevaidinti pasakos herojų. Žiūrovai ekrane turi matyti gyvus žmones su tikrais jausmais.
Taip pat reikėjo iš sąmonės ištrinti šiuolaikinio pasaulio šiukšles, kad pavyktų įkūnyti tiesų, atvirą, gal kiek idealistinį personažą.
– Kas šiame filme prilygo iššūkiui?
– Filme Nameisis ir Lauga atšoko smagias vestuves. Filmavimo išvakarėse su Edvinu įsitaisėme mano kambario balkone ir aš jam pasakiau: „Tai bus mano pirmosios vestuvės.“ Jis atsakė: „Mano irgi.“
Nors tai tik vaidyba, abu prieš svarbią ceremoniją kažkodėl labai jaudinomės. Vestuvės buvo labai gražios, aplinka išpuošta, ant jūros kranto, vilkėjau fantastišką kostiumą.
Mes su Edvinu stovėjome vienas priešais kitą ir sakėme priesaikos žodžius. Labai intymus, jaudinantis veiksmas. Abiem ėmė riedėti ašaros.
Kai viskas baigėsi, tapo kažkaip nejauku, neįprasta. Juk per tas kelias filmavimo akimirkas patiki, kad viskas vyksta realiai, atiduodi partneriui visą savo meilę.
Kai vestuvių ceremonija buvo nufilmuota ir visi ėmė skirstytis, mudu su Edvinu jautėmės sutrikę – užsidėjome ausinukus ir patraukėme į priešingas puses. Tada pamaniau: „Viskas čia buvo taip tikra, jautru. O kaip bus, jeigu aš kada nors iš tiesų tekėsiu?“ (Juokiasi.)
Po to mes susitikome autobuse, žiūrėjome serialą „Narkotikų prekeiviai“ ir juokavome, kad štai kokia neįprasta mūsų pirmoji vestuvinė naktis.
Visas filmas yra nufilmuotas anglų kalba. Kūrėjai norėjo, kad jis keliautų po pasaulį. Žinau, kad filmas jau parduotas JAV, Australijai, Vokietijai, Japonijai. Jau tariamasi ir su Didžiąja Britanija.
Latvijoje jis buvo rodomas dviem kalbomis: angliškai ir latviškai.
– Kaip filmas patiko Latvijos žiūrovams?
– Bilietus pirko gerai. Buvo išleistos saldainių dėžutės, ant kurių puikavosi Nameisio žiedas ir mūsų vestuvių nuotrauka. Yra alus „Nameisio žiedas“.
Gavau daug gražių latvių merginų laiškų. Jos rašė, kad Lauga jas įkvepia, suteikia pasitikėjimo. Ir Rygos gatvėse tapau atpažįstama, ne kartą žmonės kalbino.
– Jūs pritariate judėjimui „MeToo“. Esate viena iš tų, kurie atvirame laiške raginote Kultūros ministeriją, Lietuvos kino centrą, Lietuvos muzikos ir teatro akademiją rasti lėšų ir šviesti visuomenę apie lytinį priekabiavimą, smurtą ir tinkamą elgesį filmavimo aikštelėje.
– Gal kai kas mano, kad esu per daug radikali, bet manau, kad nuosaikumas neretai pakiša koją.
Tik atvirai kalbėdami apie seksualinį priekabiavimą galime ką nors pakeisti.
Nežinau, kas galėtų man įrodyti, kad kovoti su seksualiniu priekabiavimu, už lygias moterų ir vyrų teises yra neteisinga.
Tokių nuostatų laikiausi visada. Ketvirtoje klasėje bendraklasis mane pavadino feministe. Tuo metu ir jis, ir aš nelabai gerai žinojome, ką tas žodis reiškia, bet dabar tokį apibūdinimą priimu kaip komplimentą.
– Ar pati kino aikštelėje ar kitur nesusidūrėte su seksualiniu priekabiavimu?
– Filmavimo aikštelėje neteko. Bet esu tai patyrusi kino festivaliuose. Kai pajusdavau, kad koks nors asmuo, šiek tiek išgėręs alkoholio, pradeda elgtis familiariai, dėlioti savo rankas, kur nenorėčiau, kad jos būtų dedamos, pasipustydavau padus.
Iš tokių nemalonių situacijų esu du kartus pabėgusi.
– Jau metus savo namais vadinate Londoną. Kokia vaga ten teka jūsų gyvenimas?
– Visus metus daug keliavau. Londone nesu praleidusi iš eilės daugiau nei trijų savaičių. Dabar vis labiau norisi sustoti – pagaliau suvokiau, kad Londonas yra mano namai.
Neseniai nusipirkau vazoną su sukulentu. Augalėliui reikia meilės, dėmesio ir rūpesčio – būsiu priversta daugiau laiko praleisti namuose.
Sakoma, kai įsigyji vazoninį augalą – įsikuri, o aš to dabar labiausiai ir noriu.
