Režisierė M.Stonytė niekada sąmoningai nebrandina filmo idėjų. Dažnai jas reikiamu momentu pamėtėja atsitiktinumai.
„Sukūrusi dokumentinį filmą „Kalnai kalnai“ nežinojau, ką veiksiu toliau. Kartą eidama gatve kalbėjau telefonu ir gestikuliavau viena ranka. Staiga tiesiai į delną įkrito paukščio „dovanėlė“. Nulėkiau į pirmą pasitaikiusią kavinę nusiplauti rankų ir ten sutikau kino režisierę Giedrę Žickytę.
Ji papasakojo apie grupę moterų, savo noru tarnaujančių kariuomenėje, ir pasiteiravo, ar man nebūtų įdomu sukurti apie jas filmą. Giedrė tapo juostos prodiusere“, – prieš trejus metus nutikusią istoriją pasakojo M.Stonytė.
Režisieriaus Audriaus Stonio dukra gerai pažįstama kino pasaulyje. 2011 metais jos ir režisierės Marijos Kavtaradzės filmas „Paskutinis žmogus, su kuriuo aš kalbėjau“ apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ buvo įvertintas jauniesiems kūrėjams skirtu Sidabrinės gervės kiaušiniu.
2014 metais festivalio „Scanorama“ „Naujojo Baltijos kino“ programoje trumpametražis vaidybinis filmas „Kelių eismo taisyklės“ Marijai pelnė geriausios lietuvių režisierės titulą.
Pernai už filmą „Kalnai kalnai“ režisierė vėl gavo Sidabrinės gervės kiaušinį ir geriausio filmo apdovanojimą festivalyje „Kino pavasaris“.
Neseniai būsimo filmo „Švelnūs kariai“ ištraukos buvo pristatytos Salonikuose (Graikija) vykusiame tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje. Vertinimo komisija lietuvės darbui skyrė „Specialaus paminėjimo“ apdovanojimą.
– Kaip mezgėsi jūsų pažintis su kariuomenės savanorėmis? – paklausiau M.Stonytės.
– 2015 metais susipažinau su jaunomis, gyvenimo kelio vis dar ieškančiomis merginomis, kurių akyse degė patriotizmas.
Jos į kariuomenę atėjo dėl skirtingų priežasčių. Viena ją pasirinko išsiskyrusi su vaikinu – siekė išsigydyti sudaužytą širdį.
Kita studijavo bankininkystę, bet staiga suprato, kad mažame kabinete jai per ankšta. Trečia įsitikinusi, kad tvirta uniformuota moteris vyrams yra patrauklesnė nei vilkinti suknelę ir avinti aukštakulnius.
Filmavome Vaidotų batalione, kur tarnavo 12 merginų, gyvenančių viename kambaryje. Buvo keista tarp šimtų vyrų matyti grupelę dailiosios lyties atstovių su karinėmis uniformomis.
Susidraugavome nuo pat pradžių. Merginas filmavau porą metų: prieš karo tarnybą, tarnaujančias ir grįžusias į įprastą aplinką.
– Ar buvote patekusi į sudėtingas situacijas?
– Karininkai juokaudavo, kad man, operatoriui ir garso režisieriui suteiks karinius laipsnius. Mes stengėmės savo kailiu patirti fizinius kariuomenės iššūkius.
Kartu su savo herojėmis bėgdavome per purvo upes, pelkes, šliauždavome kažkokiomis padangomis. Teko ištverti ir stingdantį šaltį, ir svilinantį karštį.
Neretai ant pečių nešdavausi už save didesnę kuprinę – joje būdavo technika, kurios gali prireikti operatoriui.
– Kiek jūsų kūrybai įtakos turi tėtis, kuris buvo ir jūsų dėstytojas?
– Iš pradžių nelabai įsivaizdavau, kad jis galėtų man dėstyti, bet nesklandumų niekada nekilo.
Tėčiui dažniau parodau jau sumontuotus filmus, tačiau yra darbų, kuriuos dar kuriamus norisi aptarti.
Kadangi „Švelnius karius“ filmavau porą metų, nuolat su juo konsultuodavausi, rodydavau ištraukas. Su tėčiu mes neretai susitinkame užsienyje per savo filmų pristatymus. Ten niekas nežino, kad esame vienos šeimos nariai. Sėdime kur nors salėje ir sergame vienas už kito projektus.
Tėvai nebandė manęs nukreipti kuria nors linkme. Aišku, aš augau su geru kinu. Man tėčio profesija visuomet atrodė stebuklinga. Jis niekada neturėjo aiškių darbo valandų ar tikslaus grafiko. Gali atsikelti penktą ryto ir išvažiuoti filmuoti. Visas jo gyvenimas – paieškos.
Į kiną patekau atsitiktinai. Kartą mokykloje pasakojau sapną ir viena mergina pasakė: „O, kaip įdomu. Tai galėtų būti filmo scenarijus.“ Ji prasitarė lankanti scenaristų kursus ir pasiūlė man į juos nueiti.
Nuėjau ir po jų nebenorėjau daryti nieko kito. Apėmė pasitikėjimo savimi ir ramybės jausmas. Patekau į „Skalvijos“ kino akademiją, įsitraukiau į šviečiamąjį projektą „Kino atostogos“, kurį organizavo Kinematografininkų sąjunga.
Dar būdamos moksleivės su M.Kavtaradze kūrėme trumpametražį filmą „Paskutinis žmogus, su kuriuo aš kalbėjau“.
Scenarijų rašydavome troleibuse važiuodamos pas istorijos korepetitorę.
– Ar neplanuojate su tėčiu sukurti bendro filmo?
– Mano ir tėčio filmuose būna tų pačių motyvų, bet mūsų kūriniai skirtingi. Kartais pasvarstome, kad savo darbuose suradę bendrą vyraujančią temą galėtume parengti vientisą programą.
Mes abu dėstome. Neseniai mus kvietė kartu vykti į Indiją rengti mokymų. Tėtis ten kasmet veda kino kursus ir turi didžiulį gerbėjų būrį.
– Studijų metais buvote išvykusi į Mumbajų, mėnesį dirbote Bolivude.
– Tai prisimenu kaip gražiausią sapną. Nuvykusi į Indiją sužinojau, kad turiu tik penkias minutes, jog įtikinčiau 45 metų režisierių Karaną Joharą priimti mane į savo filmavimo aikštelę. Tuo metu jis kūrė „Metų studentą“.
Su šiuo režisieriumi elgiamasi kaip su karaliumi. Susitikimą organizuojanti šeima mane mokė: „Į jį kreipkis tik „sere“. Pirmiausia trumpai aptark bent vieną jo filmą. Tik paklausta pasakyk, ko atvykai. Jo akivaizdoje visada stovėk.“
Kai patekau į filmavimo aikštelę, atrodė, kad atsidūriau atskirame mieste – buvo pastatyti didingi butaforiniai pastatai, milžiniškame paviljone vienu metu dirbo 800 žmonių.
Čia buvo įrengta milžiniška mokyklos šokių salė, o joje sukosi šimtai merginų ir vaikinų, vilkinčių blizgančius kostiumus.
Kai pasirodė K.Joharas, iškart pamiršau visas etiketo taisykles. Pasakiau, kad noriu stebėti ir mokytis kurti kitokį kiną.
Režisierius geranoriškai priėmė mane į savo komandą penkioliktąja asistente. Mano darbas – surasti ir atvesti į aikštelę kviečiamus žmones.
Sparčiai kilau karjeros laiptais – mėnesio pabaigoje buvau septintoji asistentė ir galėjau stebėti režisieriaus darbą iš arti.
Netgi gavau užduotį surežisuoti antrą planą – paskirstyti darbus masuotės aktoriams.
Išvykdama gavau pažymėjimą, liudijantį, kad atlikau praktiką pas K.Joharą. Man sakė, kad tas dokumentas atvers duris į bet kurią Indijos kino aikštelę.
– Minėjote, kad jūsų kūrybą lemia likimo siųsti ženklai. Kokie?
– Kartą vaikščiodama Vilniuje parduotuvėje pamačiau legendinę keliautoją Laimą Armalienę, kurią pažinojau vaikystėje. Ji vesdavo lietuvių turistus į aukščiausius pasaulio kalnus. Į tas keliones ji vedė ir mano senelį, ir mano tėvus, ir mane.
Kai susitikusios po daugelio metų pasikalbėjome, ji mane pakvietė į kelionę. Nutariau leistis į nuotykius kartu su ja ir naudodamasi proga dar sukurti filmą.
Dokumentiniame filme „Kalnai kalnai“ (2015 m.) rodoma viena jos paskutinių kelionių – trijų dienų stovykla Ukmergės rajone su jaunaisiais žygeiviais. Keliautoja dalijosi neįkainojama patirtimi, kurią įgijo kopdama į kalnus.
Kurdama tą filmą jaučiau savotišką nuoskaudą. Vaikystėje mes buvome per daug modernūs Laimos išpažįstamoms idėjoms ir principams.
Ji mus pasodindavo prie laužo ir liepdavo dainuoti senovines dainas, valgyti konservuotą mėsą su kruopomis.
Mes į tai žiūrėdavome pašaipiai, kai kurie vaikai net numesdavo piktesnį komentarą.
Mane ilgai kamavo klausimas, kodėl tvirtas nuostatas turinčio žmogaus žinutė nepasiekė mūsų.
Norėjau, kad mano filmas padėtų jai būti išgirstai. Po premjeros prie mano herojės pribėgo keli žiūrovai ir apsikabino. Vadinasi, rezultatas – geras. Iki šiol dažnai sulaukiu jos skambučių, sveikinimų Kalnų, Keliautojų dienos proga.
– Ar šiuo metu galvoje sukasi koks nors naujas projektas?
– Pradėjau kurti trumpametražį dokumentinį filmą „Vienas gyvenimas“. Idėja kilo, kai prieš kelerius metus parduotuvės vitrinos stikliniuose akvariumuose pamačiau skraidančius drugelius.
Buvo skelbiama, kad jie parduodami. Prie kai kurių nurodytos nuolaidos ir paaiškinimas: „Dėmesio, dėmesio! Jie gyvena kelias dienas!“
Mane sukrėtė, kad taip trumpai gyvenantis padaras parduodamas įvairioms šventėms.
Kai pasidomėjau plačiau, paaiškėjo, kad yra žmonių, kurie drugelius specialiai augina šventėms, trumpoms parodoms.
Nutariau įamžinti drugelio gyvenimą nuo gimimo iki mirties, taip pat jo susitikimą su žmogumi.
