Dar visai neseniai juose buvo rodomas pilnas sales sukvietęs Sergejaus Paradžanovo filmas „Granato spalva“, o ateinantį sekmadienį jį pakeis amerikiečių nepriklausomo kino legendos Johno Cassaveteso filmas „Vyrai“ („Husbands“, 1970).
Išsamiau su J. Cassaveteso kūryba susipažinti žiūrovai galėjo „Skalvijoje“ prieš kelerius metus surengtoje filmų retrospektyvoje, tačiau tarp šešeto programos filmų „Vyrų“ nebuvo.
Nuo pat debiutinio filmo „Šešėliai“ („Shadows“, 1959) J. Cassavetesas kūrė jautrius, autentiškus modernaus amerikietiško gyvenimo atspindžius. „Dėl tikroviškumo Cassavetesas priskiriamas prie cinéma vérité stiliaus autorių, bet apriboti režisieriaus realisto etikete neleidžia sunkiai apibūdinamas kasdienybės fantasmagorijos ir poezijos mišinys, būdingas visai jo kūrybai“, – teigia kino kritikė Rasa Paukštytė.
Režisierius sugeba taip priartėti prie akorių, kad jie ir fiziškai, ir emociškai lyg nuogi. J. Cassavetesas ypač vertino improvizacijos meną ir suteikdavo laisvę aktoriams savaip interpretuoti scenarijų.
Režisierius skatino juos susitelkti į filmo atmosferą, leistis į žmogiškojo patyrimo gelmes: „Savo aktoriams sakau: nereikia nieko mokėti, išskyrus mokėjimą gyventi. Jei jie kažką patiria gyvenime, tai sugebės parodyti ir ekrane. Vaidyba nėra apsimetimas kitu asmeniu, tai – savęs atradimai.“
Pasak kino kritikės Rasos Paukštytės, aktoriai nufilmuoti taip, tarsi operatoriaus kamera būtų juos užklupusi ir stebėjusi pačiomis laimingiausiomis ar juodžiausiomis akimirkomis. Kameros prislenka prie aktoriaus iš už nugaros, lyg iš pasalų, jų objektyvams rūpi bet kokia, net atgrasaus aktoriaus veido, kaina pamatyti tikrąsias veikėjų emocijas, jų vidines būsenas, kurias jie dažnai nori nuslėpti nuo aplinkinių.
Filmo anonsas:
Veidai be kaukių, tikrosios jų emocijos, kad ir kokios bjaurios, gėdingos ar skausmingos jos būtų, matomos ir filme „Vyrai“, kuriame vieną iš ketverto draugų – Gasą – sukūrė ir pats režisierius.
Filmas pasakoja trijų draugų Arčio (vaid. Peteris Falkas), Gaso ir Hario (vaid. Benas Gazzara) istoriją, kuomet staigi artimo bičiulio mirtis priverčia iš naujo permąstyti savo gyvenimus. Kiekvienas susivokia nepasiekęs to, apie ką svajojo jaunystėje, veltui iššvaistęs geriausius metus. Norėdami kompensuoti prarastą laiką, trys draugai puola linksmintis, gerti, lošti. Tačiau taip lėbaujant dvi paras sugrįžti į tėvų ir vyrų pozicijas nelengva.
„Vyrai“ puikiai atskleidžia paties J. Cassaveteso keltus klausimus apie egzistencijos tuštybę ir ką reiškia pragyventi didelę savo gyvenimo dalį, bet vis dar nežinoti, kas esi ir kur turėtum būti.
Anot R. Paukštytės, nerimas, vyrų ir moterų sunkiai pakeliamos vienatvės variacijos, vidutinio amžiaus krizės neurozės, senatvės baimė yra nuolatiniai Cassaveteso filmų motyvai, skirti suaugusiems brandiems žmonėms ir gal dėl to nepopuliarūs tarp vis jaunėjančių kino teatrų žiūrovų.
Scenaristo, aktoriaus ir režisieriaus J. Cassaveteso pasišventimas kinui ir tuo metu novatoriškas įsipareigojimas kurti emociškai atvirus filmus už studijų ribų, įkvėpė ne tik jo amžininkus JAV ir Europoje, bet ir padarė didžiulę įtaką visai 8-ajame dešimtmetyje į kiną atėjusiai amerikiečių režisierių kartai. Tarp jų ir tokiems žymiems šiuolaikiniams kūrėjams kaip Martinas Scorsese, Seanas Pennas, Paulas Thomas Andersonas ir kt.
J. Cassaveteso filmas „Vyrai“ bus rodomas „Skalvijos“ kino centre balandžio 22 d. (jį pristatys kino kritikė Izolda Keidošiūtė), 29 d. (pristatys kino kritikas Narius Kairys) ir gegužės 6, 13 d.
