Režisierius ir scenaristas, matyt, nesuprato savo misijos. Negi taip sunku pagaminti gerą patriotinį filmą? Kad ašarą išspaustų, jaunąją kartą pamokytų ir krūtinę išpūstų. Mat pačiai valstybei tokio jausmo sukelti nepavyksta, tai tikimasi, kad gal filmui pavyks.
Be to, juostos autoriai pamiršo, kad istoriją reikia vaizduoti tokią, kokia buvo – filmas nėra kūrinys, vizija ar požiūris. Ir išvis – kas nemoka tiksliai vaizduoti istorijos, tegu apskritai jos nečiupinėja. Mat paskui iškyla daug neaiškių klausimų, pavyzdžiui: rūpinasi lietuvio tautine savimone šis filmas ar nesirūpina?
Tik ką čia diskutuoti: aišku, kad nesirūpina. Lygiai taip pat nesirūpina, kad piliečiai sąžiningai mokėtų mokesčius, neviršytų saugaus greičio ar nustotų vieni kitus plūdę. Kinas nėra mokykla, teisėsauga ar etikos kursai.
Tai vis dėlto – kuo nusikalto ši juosta?
Filme vaizduojami žmonės, kuriems Lietuva nelabai rūpi. Bent jau ne daugiau nei susirasti antrą pusę, prasukti versliuką ar gerai paošti.
Tiesa, mūsų laikais Lietuva irgi toli gražu ne kiekvienam rūpi, bet mes, aišku, jau pagedę, išlepę. O štai tiems gūdiems istoriniams laikams keliami kur kas aukštesni reikalavimai – juk tada, sako, tauta buvo kaip kumštis, visi pasiruošę padėti galvą, o ne kurią nors kitą kūno ataugą.
Tiesa, 1947-1953 m. apsispręsti buvo lengviau, nes ant stalo gulėjo tik du pasirinkimai: paklusti okupantams arba išeiti į miškus ir atsišaudyti. O štai šiandien yra ir kitų galimybių; viena iš gėdingesnių, bet labiausiai tikėtinų – pasipustyti padus. Galimas daiktas, kad tautos evakuacija įvyktų greičiau nei okupacija. Juk žmonės, kaip sako aukščiausi šalies pareigūnai, yra didžiausias tautos turtas, todėl pirmiausia reikėtų gelbėti juos, o ne teritoriją.
Šio turto „Pelėdų kalne“ yra labai daug, ir jis atsiskleidžia gausybėje siužeto linijų – partizaninis pasipriešinimas, prisitaikymas, emigracija, tremtis ar degradacija. Vis dėlto filmas labiau koncentruojasi ne į tuos, kurie su ginklu ir gyvybe išėjo į mišką, o į tuos, kurie iš baimės, apsukrumo ar nevilties liko namuose. Pirmieji mirė už laisvą Lietuvą, ir jei ne jie, lietuviai tebūtų bailūs ir gėdingi šunsnukiai; o štai antrieji gimdė vaikus, kad toje Lietuvoje dar būtų kam gyventi, ir jei ne jie, šio straipsnio nebūtų nei kam rašyti, nei kam skaityti.
Žinoma, tų, kurie liko namuose, nepavadinsi didvyriais, nepastatysi jiems paminklo, tačiau jeigu partizanai dėl laisvės žuvo, reikėjo ir tų, kurie tos laisvės sulauktų. Jei tada po karo į miškus būtų išėjusi visa Lietuva, tuose miškuose Lietuva ir būtų palaidota. Ir nebūtų kam stoti į Baltijos kelią, ir nebūtų kam dainuoti Dainuojančios revoliucijos.
Rašytojas Andrius Jakučiūnas viename iš straipsnių prisitaikėlį pavadina tikruoju mūsų šimtmečio herojumi: „Mes esame šio žmogaus ainiai, mes savo rankose turime jo Lietuvą – ne partizanų Lietuvą, ne kunigaikščių Lietuvą, kuri, žinoma, būtų visai kitokia, o baikštaus, bet nenugalėto kolaboranto Lietuvą. Lietuvą, kokią turime dabar, sukūrė žmogus, išmaniai laviravęs tarp sistemos ir sąžinės, draugystės ir išskaičiavimo, tiesos ir pustiesės.“
Žodis „herojus“ čia vartojamas subtilia prasme – tai žmogus, kuris nors ir nenuveikė didžių darbų, tačiau sugebėjo išlikti gyvas laikais, kai žmonės buvo naikinami į kairę ir į dešinę. Taigi „Pelėdų kalnas“ nėra herojinis kinas klasikine prasme. Tai – ne „Ekskursantė“ ir ne „Emilija iš Laisvės alėjos“, kur tautiniai jausmai taškosi kaip fontanas, o istorija tokia sklandi, kad nereikia nė filmo žiūrėti – užtenka treilerio. O štai peržiūrėjus „Pelėdų kalno“ treilerį filmo mintis lieka neaiški. Ji ne visai aiški net ir peržiūrėjus filmą, todėl po seanso grįžus namo užmigti nėra taip lengva.
Kad ir kaip ten būtų, filmas neatitiko tautinių lūkesčių – keista, šiaip jau turėtų atitikti. Juk, būna, vaikštai po galeriją, apžiūrinėji paveikslus ir galvoji: ot žaltys, nutapė ne taip, kaip man patiktų. Rimti dalykai. Galbūt per tą šimtmečio minėjimą į mūsų galvas pribyrėjo tiek skambių žodžių ir patoso, kad patys nejučia patapome deklaratyviomis iškamšomis.
Todėl geriau susitarti iš karto: „Pelėdų kalnas“ nėra patriotinis filmas – tai juosta apie jaunystę, kuri springsta karščiu, yra spontaniška ir kvaila. Vieni čiumpa automatą į rankas, kiti mergaitę už parankės, treti pluoštą banknotų ar butelį spirito. Tą patvirtina ir filmo pavadinimo genezė: iš pradžių juostą norėta pavadinti „Saga su raiteliu“ – kad akcentas kristų ant partizanų siužetinės linijos ir Vyčio. Vėlesni variantai – „Kelionė į naktį“ ir „Mėnulis šviečia visiems“ – išreiškė pirmenybę universaliems istorijos dėsniams. Tačiau nė vienas iš šių pavadinimų neapibūdino to jaunatviško gaivalo, kuris juostoje liejasi per kraštus. Taigi galiausiai apsistota ties „Pelėdų kalnu“.
Pelėdų kalno istorija įdomi ir turtinga: tarpukario metu ten buvo pastatyta meno mokykla, tapusi pirmuoju valstybės finansuojamu pastatu nepriklausomos Lietuvos istorijoje, ant kalno vykdavo valstybinių švenčių minėjimai. Tačiau filme akcentuojama bene banaliausia šios vietos reikšmė: jaunimui Pelėdų kalnas buvo romantiškų pasimatymų ir vakarėlių vieta. Partizanų bunkeriai nuo šio kalno ir tenykščių aistrų buvo nutolę gerokai labiau nei nuo Maskvos. Todėl partizanų žygis į Vakarus siekiant pranešti laisvam pasauliui apie Baltijos šalių nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus, nors ir reikšmingas istoriniame kontekste, kino juostoje vaizduojamas prabėgomis ir veikiau ne kaip autentiškas įvykis, o kaip to meto iliustracija.
„Pelėdų kalnas“ išvengia (ar bent jau bando išvengti) tautinių lozungų, užtat vaizdingai – ir tai kur kas svarbiau – parodo, kuo skiriasi laisva šalis nuo okupuotos. Šiandien mes neprivalome rinktis vienos iš dviejų galimybių – šiandien galime rinktis iš daugybės variantų. Mes neturime paklusti svetimai valdžiai, kad išsaugotume gyvybę, lygiai taip pat neturime eiti į miškus, kad kovotume už laisvę. Ir jei pasiseks – niekada neturėsime. Šiandien galime šaipytis iš valdžios, gintis ir laimėti teisme, rinktis, ką ir kur dirbti. Esame laisvi vadinti šį filmą šūdų krūva arba jį girti. Galų gale, jei esame nepatenkinti vietine valdžia, kaimynais, menininkais ar kas tik mums šauna į galvą, mes visada galime išvažiuoti.
Juk laisvė tam ir buvo reikalinga, kad žmonės galėtų nevaržomai išvažiuoti. Norėjome tapti laisva ir nepriklausoma valstybe ir patys spręsti, kuriuo keliu eiti; norėjome atverti sienas ir pasinerti į laisvą rinką, kurioje prekės ir darbo jėga juda nevaržomai. Juk taip ilgai svajojome apie pasaulį už geležinės uždangos – su visais jo privalumais ir trūkumais. Net ir į Europos Sąjungą įstojome norėdami, kad žmonės galėtų laisvai išvažiuoti. Tai jie ir važiuoja.
Ir lietuviai ne vieninteliai, kuriems išseko patriotinis kuras. Daugybė žmonių kasmet išvyksta ir iš Lenkijos, Bulgarijos, Rumunijos, Latvijos, Vengrijos – tokia yra laisvės kaina. O štai pas mus ėmė plūsti ukrainiečiai. Į Europą toliau traukia tūkstančiai karo pabėgėlių, o Viduržemio jūroje kasdien nuskęsta vidutiniškai po 15 migrantų iš Afrikos valstybių. Migracijos motyvai labai skirtingi, tačiau turi vieną bendrą bruožą: žmonės keliauja ten, kur tikisi (pagrįstai ar ne – kitas klausimas) gyventi geriau ir saugiau. Juk niekas niekada nėra savo noru keliavęs į kitą pasaulio kraštą ir tikėjęsis, kad bus blogiau nei buvo.
Todėl patriotiškumas čia niekuo dėtas – paprasčiausiai tokia yra vidinė laukinio liberalizmo logika. Mes to troškome – mes tą gavome. Be to, beprasmiška kalbėti apie patriotiškumą, jei pagrindinė tema, užverdanti po filmo premjeros, yra sekso scenų aptarimas. Kam jos, ką norėta pasakyti, vulgaru, nebuvo taip, lietuvaitės ne tokios, gal nebent rusaitės... Filmas ilgesnis nei 2 valandos, o galvoje lieka tik 2 minutės. Nors turbūt ir su gyvenimu taip pat – trunka 80 metų, o atmintyje geriausiu atveju nepasimiršta pusantrų.
Ar mes dar nuoširdžiai tikime, kad šiuolaikinė kultūra gali ir turi skiepyti patriotiškumą? Įsivaizduokite tobulą „Pelėdų kalno“ scenarijų, ištaisykite visas filme esamas ir tariamas klaidas, ir tada savęs paklauskite – ar šis naujasis kūrinys iš tiesų sustiprintų patriotiškas nuotaikas? Kažin. O jei atrodo kitaip, vadinasi, sovietmetis mums dar nesibaigė ir mes ligi šiol nesupratome, kad laisvė yra dviašmenis kalavijas.
