Neseniai Kaune pristatytas dokumentinis filmas – pirmas dviejų entuziastų ir bičiulių – Europos Parlamento vertimų biure Liuksemburge dirbančio vertėjo I.Škėrio bei Kaune gyvenančio vaizdo reklamos ir kino kūrėjo R.Beržausko – darbas.
Kas yra laimė? Atsakymo jie ieškojo vaikščiodami ir važinėdami Kolumbijos miestų gatvėmis, rašo „Lietuvos ryto“ žumalas „TV antena“.
„Į visiems gerai žinomus klausimus norėjome pažvelgti kitu aspektu, – sakė filmo kūrėjai. – Kolumbiečiai mums atskleidė kitokį, savitą, Lotynų Amerikos kultūrai būdingą požiūrį. Jei gerai įsigilinsime, suprasime, kad jis artimas ir mums.“
Kūrėjai neatsitiktinai pasirinko Kolumbiją. Šios šalies žmonės garsėja išskirtiniu temperamentu, daugelio jų gyvenimo būdas mums neįprastas.
Tyrimai rodo, kad nepaisydami didelio nusikalstamumo, skurdo, daugiau nei pusę amžiaus trukusio pilietinio karo Kolumbijos gyventojai save laiko vienais laimingiausių pasaulyje.
Lietuviai kalbino gatvės praeivius ir per trumpą viešnagę įgytų bičiulių rekomenduotus žmones, kurie atvirai ir drąsiai dalijosi gyvenimo istorijomis, laimės akimirkomis. Jos daugiausia susijusios su šeima, meile, bendryste.
„Mums pavyko prakalbinti buvusią narkomanę ir prostitutę, kuri savo gyvenimą pakeitė ir laimę rado gimus dukrai.
Laimingo gyvenimo receptą atskleidė ir vaikystėje per avariją kojos netekęs metro bilietų kontrolierius.
Jo laimė – šeima ir (tai mus labai nustebino) galimybė žaisti futbolą.
Pagyvenusi ponia laimę randa muzikoje, o nuolat karinėse misijose dalyvaujantis karys prieš filmavimo kamerą pasakojo, kad didžiausią gyvenimo laimę patyrė gavęs žmonos žinutę, kad ji laukiasi kūdikio“, – prisiminė I.Škėrys.
Dokumentinėje juostoje „Laimingi žmonės“ apie kolumbietišką laimę nemažai pasakoja ir lietuvių kilmės buvęs Bogotos meras Antanas Mockus (65 m.).
Matematikas, filosofas ir politikas pabrėžė, kad daugelis kolumbiečių neturi tokių stiprių kaltės, baimės ir gėdos jausmų kaip vakariečiai.
„Kolumbiečiai labiau atsipalaidavę, daug dėmesio skiria meilei, santykiams, šeimai, bendravimui, seksualumui, daug šypsosi ir šoka. Būtent todėl jie jaučiasi laimingi“, – aiškino A.Mockus.
Mėnesį įvairiuose Kolumbijos miestuose praleidę lietuviai neslėpė, kad kurdami filmą ne kartą buvo patekę į pavojingas situacijas. Mat jie lankėsi rajonuose, garsėjančiuose ne pačia geriausia reputacija. Turistai šių vietų paprastai vengia.
Keletą kartų I.Škėrys ir M.Beržauskas gatvėje ar bare tapo narkotikų ir ginklų ieškančių policijos pareigūnų taikiniais.
„Sykį naktį sustabdę ginkluoti policininkai ėmė klausinėti, ar esame vartoję narkotinių medžiagų. Greičiausiai norėdami pasipinigauti jie mus apieškojo, net bandė pakišti paketėlį su kvaišalais.
Teko nemažai pavargti aiškinantis ir įrodinėjant savo teisumą“, – nemalonią patirtį prisiminė I.Škėrys.
Lietuviai nemalonumų neišvengė ir raudonųjų žibintų kvartale, kai nusprendė iš važiuojančio automobilio įamžinti ten dirbančias prostitutes.
Nors svetimšaliai buvo įspėti, kad toks pasivažinėjimas gali liūdnai baigtis, dėl išskirtinių kadrų šio sumanymo neatsisakė.
„Kai įvažiavome į raudonųjų žibintų gatvę ir pradėjome pro langus filmuoti, mūsų automobilį iš visų pusių apsupo įniršusios laisvo elgesio moterys ir jų apsaugininkai.
Jie ėmė daužyti automobilį, mėgino jėga atidaryti duris, grasino nužudyti, reikalavo atiduoti filmavimo kamerą.
Laimė, niekas neįrėmė ginklo, kitaip tikriausiai būtume atidavę viską“, – pasakojo R.Beržauskas.
Įtūžusi minia atlyžo, kai filmo kūrėjai įtikino, kad ištrynė viską, ką nufilmavo.
Lietuviams rūpesčių sumažėjo tik tada, kai juos ėmė lydėti vienas atsitiktinai sutiktas policijos pareigūnas. Jis tapo I.Škėrio ir R.Beržausko bičiuliu.
