Trys draugai Tadas (Aidas Jurgaitis), Šmelingas (Arnas Danusas) ir Rita – režisieriaus Audriaus Juzėno, filmų „Vilniaus getas“, „Ekskursantė“ autoriaus, naujosios juostos „Pelėdų kalnas“ herojai. Prano Morkaus scenarijus nukelia į pokarį nuo 1947-ųjų iki Stalino mirties 1953 m. kovą ir pasakoja apie Lietuvos įvykius bei to meto žmonių pasirinkimus. Pasipriešinimas okupacinei valdžiai vyko ne tik kaimuose, miškuose, bet ir mieste.
„Pelėdų kalno“ centre – Kauno inteligentų vaikai, jaunoji karta, kuri mokslus pradėjo nepriklausomos Lietuvos mokyklose, išgyveno karo chaosą, o jam pasibaigus turėjo apsispręsti, kuo ir kaip būti.
Vieni savaip prisitaikė prie okupacijos, kiti maištavo ar pabėgo, treti aukojosi, kad Vakarams paskelbtų žinią apie Sovietų Sąjungos režimą.
„Keliama ta pati egzistencinė problematika, kuri būdinga ir šių dienų jaunam žmogui“, – sakė režisierius A.Juzėnas.
Filme bus ir meilės, herojai sieks žmogiškosios laimės, atsiskleis pokario karta, bijanti, tačiau turinti nenumaldomą norą siekti Lietuvos nepriklausomybės.
Kino teatruose filmas pasirodys 2018 metų vasario 16 dieną minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį.
„Tai nebus niūrus lietuviškas filmas apie karą miške. „Pelėdų kalno“ pagrindinė idėja yra meilė Lietuvai ir artimiesiems. Tai drąsi ir jautri istorija apie jaunus žmones, apie jų viltį ir kiek jie dėl jos gali padaryti.
Iššūkių sukurti šį filmą tikrai netrūko, tačiau mums patiems labai svarbu, kad tokio masto bei turinio lietuviška juosta pasieks ekranus tokią svarbią Lietuvai datą – minint nepriklausomybės šimtmetį.
Mūsų ambicijos gana aiškios: sukurti filmą apie tuos, kurie kūrė mūsų istoriją, galbūt net likimą, atskleisti, kiek daug jauni herojai gali padaryti dėl laisvės“, – kalbėjo „Pelėdų kalno“ prodiuserė Justina Ragauskaitė. Viena iš trijų pagrindinių herojų – Rita, dėl kurios širdies lyg ir konkuruoja Tadas ir Šmelingas. Kokia ji, ką šiuo personažu nori žiūrovams pasakyti filmo kūrėjai?
– „Pelėdų kalne“ persikeliate net ne į savo mamos, o į senelės jaunystę. Ar kurdama vaidmenį bendravote su tos kartos žmonėmis, skaitėte knygų apie tą metą? Kas padėjo įsijausti į tuometę atmosferą? – pasiteiravau buvusios kėdainiškės, dabar Vilniaus Oskaro Koršunovo teatro aktorės, Ritos vaidmens atlikėjos P.Taujanskaitės.
– Aš labai artima su seneliais, nuo mažumės prašau jų pasakoti apie savo gyvenimą. Turiu net nufilmavusi kai kuriuos senelės pasakojimus apie jos vaikystę, karą, pokarį, įvairių istorijų, pavyzdžiui, kaip vokietis šokolado atnešdavo. Taigi dėl šio filmo nereikėjo specialiai gilintis į literatūrą ar publicistiką – įlįsti į to meto herojų kailį visai nebuvo sunku.
Prieš einant į peržiūrą aktorių atrankos režisierė Dalia Survilaitė paprašė apsirengti ką nors, kas primintų aną metą. O aš ir šiaip nešioju babytės sukneles, viename filme net nusifilmavau su jos vestuvine suknele. Atėjau į atranką vilkėdama vieną jos suknelių ir kaip į dešimtuką pataikiau.
– Kokius reikalavimus jums kėlė režisierius. Ko pageidavo?
– Kad būčiau kaip vanduo.
– Šiaip jau vanduo neturi formos – jis įgauna formą to indo, į kurį jį įpili. Tad į kokį indą pylėte?
– Vaidmens esmė man atsivėrė tada, kai režisierius pasakė, kad esu šio filmo meilė. „Pelėdų kalne“ – daug šaudymų, gaudymų, kalbų apie laisvę, Lietuvą, o aš esu tarsi filmo širdis, žmogus, kuris jaučia ir jausmais perteikia įvykius. Pavyzdžiui, ką nors nušovė ir per mane parodo jauseną.
Režisierius norėjo, kad vaidinčiau širdį, tai ir bandžiau daryti.
– Kokia jūsų herojė? Filmo autoriai sako, kas tai inteligentiška gražuolė, drąsi, kiek ciniška, persekiojama komplimentų apie gražiausias Kauno kojas. Ar tai viskas, ką galima apie ją pasakyti?
– Visa tai tiesa, bet yra ir kita pusė. Man regis, kiekvienas žmogus, patekęs į pasirinkimo reikalaujančią situaciją, žino, kaip pasielgti būtų gera ir dora. Tačiau net žinodamas tai dėl įvairių priežasčių dvejoja ir galiausiai pasirenka kitą kelią – paprastesnį ir lengvesnį.
Rita, man atrodo, yra tokia, kuri niekada nepasirinks to kito, ji visada eis doros ir sąžinės keliu. Gal tai bus dešimt kartų sudėtingiau, gal kai kam kils klausimas, ar ji labai drąsi, ar labai kvaila, bet ji tokia: nedvejoja, nemeluoja, nespekuliuoja, nemanipuliuoja, viską daro taip, kaip sako.
– Kuo jums įdomi jūsų herojė?
– Mes labai panašios. Tad turėčiau atsakyti, kuo aš sau įdomi. Personažus kuriu intuityviai, nesėdžiu namuose ir negalvoju, kokia ta Rita, kokie jos tikslai.
Yra du būdai pasiruošti vaidmeniui – skaityti pjesę ar scenarijų ir galvoti apie savo elgesį, numatyti, po kurios frazės ką darysi, į kurią pusę pažvelgsi, kaip galvą pasuksi. Aš negaliu taip susidėlioti. Išmokstu tekstą, ateinu į filmavimo aikštelę ir stengiuosi išvalyti galvą, būti mobili, susijungti su režisieriumi, kuris galbūt visiškai kitaip mato tai, ką bandei dėlioti.
– Ar pavyko pagauti bendrą ritmą su režisieriumi A.Juzėnu?
– Manau, kad taip. Ypač per paskutines dvi filmavimo dienas.
Turėjome filmuoti sceną, kurios labai bijojau, – lavono atpažinimas. Niekada to nesu dariusi, galiu tik įsivaizduoti, kaip tai atliekama. Pamenu, tą dieną visai nekalbėjau, režisierius išsigando, kad pervargau. Paaiškinau, kad tiesiog kaupiuosi. Jis pagavo tą būseną ir pradėjo man pasakoti visokias istorijas.
Tuomet aš pradėjau prašyti šiam epizodui daugiau laiko – man reikėjo pravirkti, o viskas vyko labai greitai: kamerą įjungė ir verk. Aš taip negaliu. Išsireikalavau daugiau laiko, ir viskas pavyko. Ta diena buvo tiesiog magiška.
Metaforą galiu pasakyti: tąkart jaučiausi kaip plastikinis maišelis, o režisierius kaip vėjas – jis tik plast, ir aš skrendu. Kalbu apie jautrumą, kuris atsirado paskutinėmis filmavimo dienomis. Kiekvienas jo žodis keisdavo mano vaidybą.
Štai filmavome dar vieną epizodą – man reikėjo prie vartelių atsisveikinti su personažu Tadu. A.Juzėnas vis buvo nepatenkintas, padarėme nežinia kiek dublių, mane apėmė baimė, kad negalėsiu suvaidinti. Ir režisierius pratrūko: „Juk jis dabar numirs, tu paskutinį kartą su juo kalbi!“
Aš stoviu, jau paleido kameras, atsisveikinau ir nuėjau. Ir girdžiu: „Šaunuolė, pagaliau supratai!“
O aš taip įtikėjau, jog Tadas numirs, kad po to gal valandą verkiau.
Ši suvokta tiesa po filmavimo manęs nepaliko, išsigandusi drebėjau, o klausiama, kas atsitiko, sakiau: „Man atrodo, kad prakeikiau žmogų.“
Protu suvokiau, kad nesąmonė, bet kūnas drebėjo ir nieko negalėjau padaryti.
Man kartais būna sunku emociškai išeiti iš vaidmens.
– Kokią žinutę norėtumėte pasiųsti žiūrovui savo vaidmeniu, savo heroje?
– Konkrečiai savo heroje nenoriu siųsti jokios žinutės. Nebent visu filmu. O jo pranešimas – Lietuvą kūrė labai jauni žmonės. Jei tau dabar dvidešimt ir jautiesi jauniklis, susimąstyk ir suprask: jau peržengei jauniklio ribą, dirbk, kiek gali, kad išeitum iš tos zonos, viskas priklauso nuo tavęs. Ano meto aštuoniolikmečiai kokius dalykus darė!
Šiaip jau linkiu Lietuvai būti drąsiai. Pastaruoju metu vis stiprėja mano patriotiškumas, labai noriu kurti Lietuvą, nuveikti ką nors jos labui.
Nežinau, kaip galiu tai padaryti, bet dėl vieno esu tikra: aš niekada nepaslysiu, niekada nieko neapgausiu, nepameluosiu, nebent ko nors nežinosiu ir netyčia pameluosiu. Aš būsiu paskutinis žmogus, kuris iš čia išvažiuos. O teisingiau, niekada neišvažiuosiu iš Lietuvos, nors čia kenčiu – man šalta devynis mėnesius.
