Suomiška pirtis ant ratų vienoje Estijos sostinės gatvių net nebuvo filmavimo aikštelė. Ji, toji pirtis, viliojo 21 kartą surengto Talino juodųjų naktų kino festivalio dalyvius ir lankytojus. Dar tiksliau – užsukusius į festivalio renginį, skirtą Suomijos šimtmečiui.
Visai šalia pirties esančiame bare griaudėjo gitarų akordai – suomių režisieriaus Aki Kaurismäki filme „Žmogus be praeities“ išgarsėjusi grupė „Marko Haavisto & Poutahaukat“ linksmino būrelį lankytojų, iškėlusių alaus butelius ir vyno taures.
Žvelgdamas iš gatvės nė neįtartum, kad tame pačiame pastate įrengta ir kelių šimtų vietų kino salė, skirta autoriniam kinui. Jos ekrane 48 valandas be pertraukos sukosi kultiniai suomių filmai.
Jei praalktum ar ištrokštum, kino salės gale įsikūręs atviras baras. Lietuvos sveikatos ministrui Aurelijui Verygai čia nepatiktų. O man patiko, nors nei praalkau, nei ištroškau: svarsčiau, kad Estijai itin svarbi Suomija, gal net ne mažiau nei kinas.
Kaip uždirbti pinigų?
Boksininkas dėl sunkios traumos baigia karjerą ir išvyksta į salą dirbti švyturio prižiūrėtoju. Per audrą į salą išmetama valtis, kurioje mirusi motina ir ką tik jos pagimdytas gyvas kūdikis.
Boksininkas palaidoja moterį, o jos dukterį nusprendžia auginti. Kadangi dėl traumos buvęs sportininkas negali kalbėti ir girdėti, mergina užauga kitokia. Ji pasaulį priima ir su tuo pasauliu bendrauja visai kitais pojūčiais ir kita kalba.
Sykį saloje surengiamas triukšmingas muzikos festivalis. Vienas jos dalyvis merginą palaiko sava, susižavi ja ir išsiveža į didmiestį. Mergina kiekvieną to miesto reiškinį ir daiktą mato pirmąsyk. Natūralu, kad ir reaguoja atitinkamai. Tos merginos reakcijos padeda suvokti, kokie atbukę mes esame, nes net nepastebime detalių, kurios merginai iš salos atrodo lyg nesuskaičiuojami pasaulio stebuklai.
Nors ši istorija atkeliavusi tarsi iš kino ekrano, tačiau tai irgi ne filmas – bent jau kol kas. Ją papasakojo vienas rusų režisierius. Priešais jį sėdėjo Europos kino industrijos atstovai. Režisierius tikėjosi juos sudominti savo idėja – surasti prodiuserį ar papildomą finansavimo šaltinį.
„Tai labai graži idėja, bet sakykite, kaip toks filmas uždirbs pinigų?“ – iš peties rėžė vienas prodiuserių. Režisierius susigūžė: „Autorinis nekomercinis kinas vis dar turi savo publiką. Japonijoje. Azijoje. Ir kitose šalyse dar yra tokių filmų žiūrovų.“
Šis dialogas vyko viename iš kelių dešimčių renginių, skirtų kino industrijai.
Talino juodųjų naktų kino festivalyje buvo svarbi tiek konkursinė programa, kurioje dėl didžiojo prizo varžėsi 18 filmų iš Europos, Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, tiek kitos nekonkursinės programos, kuriose buvo parodyta 280 ilgo metražo juostų iš 70 šalių.
Tačiau čia ne mažiau svarbi buvo ir programa, skirta kino industrijos specialistams – nuo scenaristų iki prodiuserių, nuo muzikos kūrėjų iki kino platintojų.
O trumpiau tariant, lapkričio 17–gruodžio 3 d. Taline po vienu stogu sukosi visa kino industrijos mašina: nuo filmo idėjos ir filmavimo iki žiūrovų reakcijų ir atsiliepimų žiniasklaidoje.
Nebuvo Holivudo žvaigždžių
Talino juodųjų naktų kino festivalis vienintelis Baltijos šalyse dar 2014 metais pasirašė sutartį su Tarptautine kino prodiuserių asociacijų federacija (FIAPF) ir tapo vadinamuoju A klasės kino festivaliu. Ką tai reiškia?
Didžiulius įsipareigojimus, ne ką mažesnes investicijas, bet ir akivaizdžią garbę.
A klasei šiuo metu priskiriama 15 kino festivalių. Garsiausi vyksta Kanuose, Berlyne, Venecijoje, San Sebastiane, Tokijuje, Karlovi Varuose, Maskvoje.
Aišku, Talino juodųjų naktų festivalis mastais ir prestižu neprilygsta nei Kanų, nei Berlyno kino festivaliams. Čia nesiveržia Holivudo žvaigždės, beveik nėra visame pasaulyje garsių režisierių filmų premjerų, kino industrijos renginiai irgi yra labiau regioniniai.
Tačiau ir Talino kino festivalio biudžetas neprilygsta didžiausiųjų užmojams. Jo šiųmetinis biudžetas siekė 1,4–1,5 milijono eurų.
Didžiąją jo dalį paskyrė Estijos vyriausybė ir Europos Sąjungos institucijos.
Kiek daugiau nei 300 tūkst. eurų festivalis uždirbo iš prekybos bilietais, akreditacijomis ir kitais dalykais. Apie 300 tūkst. eurų skyrė privatūs rėmėjai.
„Gauti finansavimą iš visų šaltinių nėra paprasta – tai kainuoja daug energijos ir laiko. Tuo ištisus metus užsiima pagrindinė mūsų komandos dalis, kurią sudaro 12 žmonių. Mes iš esmės rengiame A klasės festivalį su dauguma jam būtinų komponentų, bet jo biudžetas nė iš tolo neprilygsta kitų didžiųjų festivalių biudžetui.
Jei gerai atsimenu, Tokijo, Karlovi Varų ar San Sebastiano festivaliai rengiami už maždaug 10 milijonų eurų, Berlyno kino festivalio kišenėje būna apie 40 milijonų eurų, o Kanų – dar daugiau“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo Talino juodųjų naktų kino festivalio atstovas Hannesas Aava.
Lietuva atrodo skurdžiau
Šiaip ar taip, šiame kontekste Lietuvoje rengiami kino festivaliai atrodo liūdniau ir skurdžiau.
Mūsų šalyje didžiausio kino festivalio „Kino pavasaris“ biudžetas šiemet siekė 1 014 762 eurus be PVM. 349 449 eurus skyrė privatūs rėmėjai, 352 740 eurų uždirbta iš bilietų pardavimo, dar 110 254 eurais įvertinti barteriniai mainai.
Viešojo sektoriaus indėlis siekė 20 proc. festivalio biudžeto ir siekė 202 319 eurų: 80 000 eurų skyrė kultūros ministerija, 63 000 eurų – Europos Komisija, 59 000 eurų – savivaldybės, ambasados, kultūros institutai.
„Kino pavasario“ vykomasis direktorius Algirdas Ramaška aiškino, kad ypač trūksta valdžios institucijų palaikymo: „Įprastai nacionalinės valstybinės investicijos į pagrindinius šalies festivalius siekia 50 proc. viso biudžeto, o kai kur – ir 75 proc., kaip, tarkime, Romos ar Tbilisio kino festivalyje.“
15 metų vykstančio Europos šalių kino forumo „Scanorama“ biudžetas – dar kuklesnis.
„Pastarųjų metų statistika rodo, kad „Scanoramos“ biudžetas paprastai siekia 200–220 tūkst. eurų. Daugiau kaip 60 proc. biudžeto skiriama filmams įsigyti ir programai parengti. Likusi dalis skiriama organizacinėms, komunikacijos, logistikos ir kitoms išlaidoms padengti.
Reikšmingą biudžeto dalį sudaro valstybinių institucijų parama – Lietuvos kultūros tarybos lėšos, Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos savivaldybių indėlis.
Programą „Naujasis Baltijos kinas“ festivalis rengia bendradarbiaudamas su Lietuvos kino centru.
Festivalio tikslams įgyvendinti ypač svarbus Europos Sąjungos programos „Kūrybiška Europa“ finansavimas, Lietuvoje reziduojančių Europos šalių ambasadų ir jų kino institucijų Europoje parama. Tradiciškai festivalį remia privatūs rėmėjai.
Jungtinė nacionalinių ir Europos Sąjungos institucijų parama yra labai svarbi siekiant užtikrinti autorinio kino prieinamumą ir sudaryti galimybes žiūrovams susipažinti su Europos kūrėjų darbais“, – kalbėjo „Scanoramos“ įkūrėja Gražina Arlickaitė.
Atrodo, kad šių dviejų festivalių valstybinio rėmimo mastai atskleidžia bendrą Lietuvos kino finansavimo problemą. Šiuo metu valstybinis kino biudžetas Lietuvoje sudaro 4,6 mln. eurų. Latvijoje jis siekia 10,7 mln. eurų, Estijoje – net 12,05 mln. eurų. Pagal procentinę dalį nuo bendro vidaus produkto Lietuvos kino biudžetas nusileidžia net Gruzijai ir Armėnijai – mes esame greta Albanijos.
Pabaigos (pradžios?) žodis
Tik grįžęs į Lietuvą gavau elektroninį laišką iš Estijos ekonomikos tyrimų instituto, raginantį atsakyti į kelis klausimus, kurie jiems esą padės išsiaiškinti Talino juodųjų naktų kino festivalio indėlį į šalies ekonomiką.
Tarp klausimų – kiek pinigų išleidau bilietams, maistui, suvenyrams. Nors šį laišką galėjau ignoruoti, sąžiningai atsakiau į visus klausimus. Ir ne todėl, kad atsakiusiems buvo žadamas prizas.
Tiesiog pajutau, kad Estijai tai svarbu – ji siekia išsiaiškinti, ar visokie meno renginiai tėra pramoga, linksmybės, ar jie turi ir konkrečią finansinę išraišką, prisidedančią prie šalies ekonomikos.
Ką mes žinome apie „Kino pavasario“ ar „Scanoramos“ lankytojų įpročius ir ekonominį efektą? Kai užsimanysime sužinoti, galbūt tada ir liausimės trypčioti vietoje, kai tuo metu kaimynai bando verstis per galvą.
Tarp laureatų – lietuvis kompozitorius
Didysis prizas už geriausią filmą (10 tūkst. eurų premija) atiteko filmui „Naktinis įvykis“, kurį režisavo T.Birnazarovas (Kirgizija).
Geriausiu režisieriumi paskelbtas ir 5000 eurų premija apdovanotas Ju-hyoung Lee (Pietų Korėja) už filmą „Ekskavatorius“.
Geriausiais operatoriais (1000 eurų premija) pripažinti E.Pollumaa ir I.Taimas, nufilmavę juostą „Žudikė“/„Mergelė“/„Šešėlis“. Filmą režisavo estas S.Keedusas. Tarp prodiuserių buvo ir R.Miškinytės vadovaujama kompanija „Era Films“.
Geriausiais scenaristais pripažinti Barisas Bicakci ir Pelinas Esmeras, sukūrę scenarijų turko Pelino Esmero juostai "Šis tas naudingo".
Geriausia aktore pripažinta B.Auer, suvaidinusi filme „Vakuumas“, kurį režisavo Ch.Repond. Geriausiu aktoriumi išrinktas R.Ifansas, atlikęs vaidmenį filme „Dominavimas“, kurį režisavo JAV režisierius S.Bernsteinas.
Geriausiu kompozitoriumi pripažintas lietuvis M.Bialobžeskis už muziką filmui „Žudikė“/„Mergelė“/„Šešėlis“.
Geriausiu estų filmu pripažintas ir 3200 eurų premija apdovanotas „Lapkritis“, kurį režisavo R.Sarnetas.
Baltijos šalių kinas: faktai ir skaičiai
2017 m. kino industrijai valstybės skirti finansai: Estijoje – 12 mln. eurų, Latvijoje – 10,7 mln. eurų, Lietuvoje – 4,6 mln. eurų.
Vidutinė bilieto į kino seansą kaina (2016 m.): Estijoje – 5,4 euro, Latvijoje – 4,85 euro, Lietuvoje – 4,83 euro.
Kino rodymo vietų skaičius (2016 m.): Estijoje – 50 (tarp jų 12 kino teatrų ir 4 multipleksai), Latvijoje – 25 (tarp jų 18 kino teatrų ir 4 multipleksai), Lietuvoje – 39 (29 kino teatrai ir 10 multipleksų).
Apsilankymų kino seanse skaičius (2016 m.): Estijoje 377 parodyti filmai aplankyti 3 290 750 kartų, Latvijoje 309 parodyti filmai (be kino festivalių) aplankyti 2 516 259 kartus, Lietuvoje 291 parodytas filmas aplankytas 3 668 370 kartų.
Vietinių filmų procentas rinkoje (2016 m.): Estijoje parodytas 21 vietinis filmas sudarė 10,54 proc. rinkos, Latvijoje parodyti 33 vietiniai filmai –7,38 proc. rinkos, Lietuvoje parodyti 17 vietinių filmų – 19,5 proc. rinkos.
Europos filmų procentas rinkoje (2016 m.): Estijoje parodyti 199 filmai sudarė 20,19 proc. rinkos, Latvijoje parodyti 117 filmų – 14,21 proc. rinkos, Lietuvoje parodyti 104 filmai – 19,50 proc. rinkos.
JAV filmų procentas rinkoje (2016 m.): Estijoje parodyti 138 filmai užėmė 64,25 proc. rinkos, Latvijoje parodyti 146 filmai – 77,98 proc. rinkos, Lietuvoje parodyti 162 filmai – 71,5 proc. rinkos.
Vietinių filmų premjerų parodyta (2016 m.): Estijoje – 18, Latvijoje – 18, Lietuvoje – 13.
Populiariausi filmai (2016 m.): Estijoje daugiausia (1 030 257 eurus) uždirbo estų filmas „Klasės susitikimas“, Latvijoje 540 494 eurus uždirbo JAV ir Japonijos animacinė juosta „Slaptas augintinių gyvenimas“, Lietuvoje 1 007 464 eurus – K.Gudavičiaus filmas „Tarp mūsų, berniukų“.
