Pernai vilnietė N.Juchnevič sukūrė dokumentinį filmą „Aš esu Katia Golubeva“ apie rusų aktorę, kurią mylėjo ir filmavo du puikūs režisieriai – lietuvis Šarūnas Bartas ir prancūzas Leosas Caraxas, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“. Lietuvoje Jekaterina gyveno apie 8 metus, o Prancūzijoje – paskutinius ketverius.
J.Golubeva iš gyvenimo pasitraukė Paryžiuje mįslingomis aplinkybėmis.
„Man visur gyventi buvo gerai. Prancūzijoje man pasiūlė gerą darbą ir teisę gyventi šalyje, bet pusmetį persekiojo nostalgijos jausmas. Tai fizinis skausmas, tarsi ant krūtinės tau uždėtų sunkiausią akmenį“, – yra sakiusi aktorė.
„Aš esu Katia Golubeva“ premjera įvyko pernai dokumentinio kino festivalyje Jekaterinburge.
Filmas, kuriame apie buvusią sutuoktinę kelis sakinius pasako Š.Bartas, ir dalyvauja jųdviejų dukra Ina Marija, Lietuvos žiūrovams turėjo būti pristatytas lapkričio pabaigoje per festivalio „Šeršeliafam“ atidarymą.
Tačiau kilus skandalui dėl galimo Š.Barto lytinio priekabiavimo festivalio rengėjai persigalvojo.
N.Juchnevič toks jų sprendimas pasirodė keistas. Dabar filmą ketinama parodyti kitų metų pavasarį.
„Katia (rusiško vardo Jekaterina trumpinys. – Red.) gyveno Lietuvoje, įsiamžino trijuose lietuviškuose filmuose, mylėjo, pagimdė dukterį (iš viso ji turėjo tris vaikus. – Red.), tad noriu, kad filmas apie ją būtų pristatytas iškilmingai, kad jį galėtų pažiūrėti kuo daugiau žiūrovų ir Katios talento gerbėjų“, – kalbėjo režisierė.
Rusijos tarptautiniame dokumentinio kino festivalyje „Artdokfest“ juosta „Aš esu Katia Golubeva“ pateko tarp trijų geriausių.
– Ar filme užfiksavote kokių nors simbolių, kurie išryškina dramatišką aktorės likimą? – paklausiau N.Juchnevič.
– Paryžiuje Katia augino Meksikos beplaukį šunį. Jai jis buvo tarsi aktoriaus profesijos simbolis, kai visas emocijas tenka perleisti per save, neužsidedant jokios išorinės apsaugos. Mes pasiskolinome tokios veislės šunį ir parodėme jį įvairiuose filmo epizoduose.
Visiškai atsitiktinai filmas buvo baigtas 2016-ųjų spalio 9 dieną, kai Katiai būtų suėję 50 metų.
Filmuodami Maskvoje įsigijome paukštelį. Dvi dienas jį filmavome, paskui nutarėme parodyti tuščią narvelį atidarytomis durelėmis.
Kodėl naudojome tokį simbolį? Katia yra parašiusi novelę „Narvelis su dagiliu“ – ją kartu su dar keliais apsakymais planuojame išleisti kitų metų pradžioje.
Tą dieną, kai turėjome filmuoti tuščią narvelį, sužinojau, kad paukštis nugaišo. Tai mes supratome kaip lemtingą ženklą – nufilmavome atidarytą narvelį, o šalia ant nugaros gulintį negyvą paukštį.
– Kas jus siejo su J.Golubeva?
– Susipažinome Lietuvoje. Tada mokiausi Maskvoje, Rusijos kinematografijos institute VGIK, ir nutariau apie Katią sukurti filmą, nes ji buvo neeilinis žmogus. Ji aplinkinius traukė kaip magnetas, daug kas norėjo su ja bendrauti. Ne kartą vėliau lankiausi pas ją Maskvoje, Sankt Peterburge.
Dabar galiu pasakyti, kad Katia – mūsų laikų herojė. Ji buvo drąsi, bekompromisė asmenybė.
Pavyzdžiui, kai su dukra Nastia kurį laiką gyveno Maskvoje, aukštu žemiau gyveno šeima, kurioje vyras labai gėrė. Vieną šaltą žiemos dieną žmona jį išvijo iš namų.
Katia grįždama su dukra namo pamatė lauke gulintį girtą purviną vyrą, kuris buvo sušalęs į ragą. Kažkokiu būdu ji užtempė jį į ketvirtame aukšte esantį savo butą.
Jis išsimiegojo, nusiprausė duše ir grįžo namo, o žmona suteikė dar vieną galimybę. Po šio įvykio Katią ir mažąją Nastią užpuolė utelės, jas teko naikinti žibalu. Nežinau, ar daug žmonių į namus iš gatvės parsivestų sušalusį girtuoklį.
Paskutinį kartą susitikome Vilniuje. Ji paskambino, pakvietė susitikti ir susipažinti su dukrele Nastia, kuriai tuo metu buvo dveji ar treji metai.
Paklausiau, kas mergaitės tėvas, bet Katia neatsakė. Mes vaikščiojome po miestą, apsilankėme „Akropolyje“.
Kai lydėjau Katią į traukinį, jai paskambino Leosas ir kažką nervingai kalbėjo. Mes atsisveikinome, ir viskas.
J.Golubeva savo likimą su režisieriumi L.Caraxu susiejo 2007 ar 2008 metais, jis įsidukrino Nastią. Su juo Katia gyveno iki mirties.
Katia mirė, kai Nastiai buvo šešeri, dabar jai dvylika. Niekada nemaniau, kad ji gali taip anksti palikti šį pasaulį, nors visada vaikščiojo bedugnės kraštu. Vyliausi, kad ji turi stiprų angelą sargą, kuris padės išvengti skausmingo likimo.
– Kaip sužinojote apie Katios mirtį?
– Iš laikraščių. Mane ištiko šokas. Pasirodė daug neteisingų komentarų, esą ji gėrė, priklausė bohemai. Katia visiškai nevartojo alkoholio, tiesa, labai daug rūkė.
Manau, ji anapus išėjo ne spontaniškai. Katios mirtį gaubia paslaptys, vis pasvarstau, gal tai nebuvo savižudybė.
Artimieji nieko nekalba. Vyriausias Katios sūnus Dmitrijus, Maskvoje gyvenantis onkologas (jo susilaukė su pirmu vyru Andrejumi Kaprinu, vienu garsiausių Rusijos urologų), man perdavė mirties liudijimą Nr.1000. Labai keista, kad jame nenurodyta mirties priežastis.
Ten parašyta, kad 2011 metų rugpjūčio 3 dieną 13.45 val. Paryžiaus metro stotelėje „Pyrennes“ mirė J.Gulubeva.
Sūnus filme sako: „Ji nuolat kartodavo: „Aš nepasensiu.“ Ji filmuodavosi emociškai sunkiuose filmuose, o tai negalėjo nepaveikti ir taip nestabilios psichikos.“
– Kalbama, kad lemiamą akimirką šalia J.Golubevos buvo režisierius – jie ketino kartu pasitraukti iš gyvenimo. Ji ryžosi, o jis liko.
– Tas Rusijoje gyvenantis gruzinų kilmės režisierius dabar rašo scenarijų, kuris pavadintas „Mirties liudytoju“. Aš bandžiau tam žmogui skambinti, norėjau susitikti. Iš pradžių jis sutiko pasikalbėti, bet paskui nekėlė ragelio.
Kiek žinau, tas vyras labai norėjo būti su Katia, siūlė jai palikti Leosą ir kartu vykti į Maskvą. Tik Katia išsiskirti galėjo tik tada, kai suprasdavo, kad santykiai išsisėmė. Palikti vyrą dėl to, kad kas nors įsimylėjo ir kviečia keliauti drauge, ji būtų nesutikusi.
Jei atvirai, man nelabai patiko vyrai, kurie buvo Katios gyvenime.
– Kodėl ji išsiskyrė su Š.Bartu?
– Manau, jų santykiai išsisėmė. Tai buvo du talentingi žmonės, abu turintys savo viziją. Atėjo laikas, kai jie suprato, kad padarė viską, ką galėjo, kartu ir liko sukti į skirtingas puses.
Jie išsiskyrė po L.Caraxo filmo „Pola X“, kuriame vaidino J.Golubeva. Katios santykiai su L.Caraxu po šio filmo buvo tik draugiški, meilė suliepsnojo vėliau.
Ji išvyko į Maskvą su sūnumi Dmitrijumi ir dukra Ina Marija, kurios susilaukė su Š.Bartu.
Rusijoje Katia nesulaukė sėkmės. Paminėti galima nebent vaidmenį Kirilo Serebrenikovo seriale „Rostovas – tėtis“.
Režisierius suprato, kad tai nepaprasta, liguistos būsenos moteris, ir tuo žavėjosi. Kirilas prisiminė, kad ji tai juokėsi, tai verkė, buvo žmogus be odos, tokio grožio žiedas, koks gali augti tik oranžerijoje.
Rusijoje Katia gyveno porą metų, kol išleido visus pinigus. Paskui išvyko filmuotis į Ameriką. Grįžusi ji gyvenimą susiejo su L.Caraxu, jis įsivaikino Nastią.
Genialus L.Caraxo filmas „Pola X“ (1999 m.) atsirado iš Katios žvilgsnio. Režisierius pamatė nepažįstamą aktorę Š.Barto filme „Trys dienos“ ir prarado ramybę.
Filmas iš Katios pareikalavo labai daug jėgų. Režisierius Antanas Maciulevičius, peržiūrėjęs „Pola X“, pasakė: „Filmas yra geras, bet tai nusikaltimas. Ten parodytas toks emocinis lygis, kad toliau jau pabaiga.“
Filme Katios herojė du kartus bando žudytis. Vieną kartą – sėkmingai. Per sceną, kurioje Katios herojė trenkiasi į automobilį, ji išsimušė dantį. O kitą rytą nubudusi pamatė, kad jos plaukai pražilo.
– Filme bandėte kalbinti Š.Bartą, tačiau jis lėtai rūkydamas pasakė kelias frazes ir mestelėjo: „Nenoriu kalbėti. Aš nedalyvausiu.“ Tada nusisegė mikrofoną ir išėjo.
L.Caraxas iš viso nepasirodė ekrane. Ar nemanote, kad dėl Katios liūdesio kalti ir vyrai?
– Tokį klausimą keliu savo filme. Ar Katia pritraukdavo tokius dramatiškus vaidmenis ir žmones, ar žmonės ir vaidmenys ieško tokių asmenų kaip Katia? Negaliu atsakyti, tačiau sąsaja tarp Katios, vaidmenų ir vyrų tikrai yra.
– Susidaro įspūdis, kad Katios mylėti režisieriai ja pasinaudojo. Ji taip įsigilindavo į vaidmenis, kad nepajėgdavo iš jų išeiti. Režisieriai iš Katios pasisemdavo energijos, o mainais neduodavo nieko. Jie ir dabar nesugeba apie savo mūzą pasakyti nieko prasminga.
– Jūs sakote tai, apie ką ir aš galvoju, bet negaliu nieko kaltinti. Man susidarė įspūdis, kad Šarūnas labai bijojo kalbėti. Nežinau kodėl. Gal jis žino Katios mirties priežastis. Gal jis nenori kalbėti dabar. Manau, jis iki šiol negali pamiršti Katios.
Skambinau Caraxui, kai jis su Nastia buvo atvykęs į „Kino pavasarį“. Klausiau, ar norės dalyvauti filme. Nenorėjo. Klausiau, ar leistų nufilmuoti vietą Paryžiuje, kur ji gyveno. Neleido.
Klausiau, ar galėtume nufilmuoti Nastią. Nesutiko. Jau sukurtą filmą su laišku daviau Inai Marijai, kad perduotų L.Caraxui, bet negavau nei žodinio, nei raštiško atsakymo.
Manau, Katia buvo labai stipri moteris, o jos vyrai – talentingi, bet silpni ir egocentriški.
Jeigu jie būtų buvę ne tokie egocentriški, gal jos gyvybinės jėgos nebūtų išsekusios. Vienareikšmiško atsakymo nėra. Aš nebuvau šalia Katios tuo metu.
– Gal turite kokį nors daiktą, kuris primena Jekateriną?
– Kai kartą Sank Peterburge aplankiau Katią, ji man padovanojo baltą pūkuotą katę. Mano namuose ji gyveno apie aštuonerius metus.
Katia beprotiškai mylėjo gyvūnus. Dar ji man padovanojo pliušinį krokodilą per visą stalo ilgį. Ir pasakė: tegu tas krokodilas bus mūsų šeimos ir namų gerovės sergėtojas.
Nuo to laiko praėjo daug metų. Iki šiol tas krokodilas mano namuose. Mano gyvenimas susiklostė laimingai – tas pats vyras, puikūs vaikai.
