Toronto festivalyje prasidėjęs pristatymų maratonas vėliau suks į Kairą ir Taliną. Viena laukiamiausių šių metų lietuviškų premjerų įtraukta ir į „Scanoramos“ bei tarptautinio moterų filmų festivalio „Šeršėliafam“ programą. Šis festivalis nominavo autorę Metų kino moters apdovanojimui.
Pasak mačiusiųjų „Stebuklą“, E.Vertelytė turi ypatingą dovaną – jos filmas ir šiltas, ir sveikai ironiškas.
– Kuo jus sudomino pirmieji metai po nepriklausomybės atkūrimo?
– Man asmeniškai svarbus tas visais atžvilgiais intensyvus ir kupinas permainų laikotarpis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvau septynerių, į viską žvelgiau vaiko akimis, bet kartu augau ir formavausi kaip asmenybė. Mačiau aplink save daug keistai pakrypusių ir net sudaužytų likimų.
Žmonės turėjo rasti naują būdą gyventi, daugelis iš jų „perkūrė“ save iš naujo ir adaptavosi, o kitiems nepasisekė. Natūralu, kad siekiau atidžiau pažvelgti į tai, kas tuomet vyko. Norėjau iš arčiau pasižiūrėti į žmogų, gyvenusį sistemos griūties laiku, ir pamėginti jį suprasti. Tas žmogus – tai mūsų tėvai, tetos, dėdės, mūsų mokytojai.
– Pasak kiaulių fermos vedėjos Irenos, viskas bus gerai, iš penkių kiaulių po metų bus penkiasdešimt, nes juk veisti ji moka...
– Irena galvoja, kad viskas bus gerai, gyvenimas bus toks pat. Bet ne! Jis nebus ir nebegali būti toks pat. Stabilumas yra iliuzinis, pasaulis keičiasi ir tenka prisitaikyti. Beje, kuo to toliau, tuo labiau suprantu Irenos personažą: permainų baimę imu pastebėti ir savyje – nebesinori keistis, norisi ramybės, sėslumo. Bet vis stengiuosi save išvesti iš komforto zonos.
– Irena galvoja, kad viskas bus gerai, gyvenimas bus toks pat. Bet ne! Jis nebus ir nebegali būti toks pat. Stabilumas yra iliuzinis, pasaulis keičiasi ir tenka prisitaikyti. Beje, kuo to toliau, tuo labiau suprantu Irenos personažą: permainų baimę imu pastebėti ir savyje – nebesinori keistis, norisi ramybės, sėslumo. Bet vis stengiuosi save išvesti iš komforto zonos.
– Minėjote, kad „Stebuklo“ kūrimo pradžia buvo viena tokių „nekomforto“ zonų.
– Kai pagaliau gavau finansavimą filmui, iš pradžių išsigandau, nežinojau, ką daryti – juk dar nebuvau susidūrusi su tokiu dideliu projektu. Bet paskui lioviausi nerimauti. Juk jaudiniesi, kol nieko nedarai, o kai pradedi daryti, jaudulys dingsta, nes atsiranda konkrečių rūpesčių.
Visada bijojau dirbti su vaizdu, maniau, kad esu istorijų pasakotoja, rašytoja, o vaizdas nėra mano stiprioji pusė. Šis filmas man pačiai buvo lengvas stebuklas – supratau, kad darbas su vaizdu ir patinka, ir sekasi.
Itin daug laiko praleidau diskutuodama su operatoriumi Emiliu Christovu ir dailininku Ramūnu Rastausku. Pasiruošimas filmui buvo vienas gražiausių etapų, teikusių didžiulį malonumą, kūrybinį ir atradimo džiaugsmą. Juk daug dalykų nusprendžiama prieš filmavimą. Tai ir yra didysis kūrybinis darbas, svarbiausi režisūriniai sprendimai.
Kai atėjo laikas filmuoti, užsibrėžiau sau pirmąją dieną tiesiog išstovėti ant kojų. Buvo tikrai labai baisu – didžiulė komanda: prie kameros, prie apšvietimo, prie aktorių. Juk niekad nebuvau dalyvavusi tokio masto filmavimuose, viskas buvo bauginančiai nauja.
Pirmą dieną kažkaip nenugriuvau (šypteli), antrą dieną po truputį pradėjau suprasti, kas vyksta, o trečią dieną man ėmė patikti.
– Pagraudenti, pamoralizuoti ar prislėgti niūriais samprotavimais mes visi gudrūs, o kaip jums pavyko apie sunkius laikus kalbėti taip lengvai, subtiliai, šviesiai ir svarbiausia - šmaikščiai?
– Sąmoningai pasirinkau satyros formą. Į realizmą pretenduoti ir negalėčiau, ir nenorėjau, kadangi 1992 metais buvau per maža, kad viską suprasčiau, išjausčiau ir tiksliai perteikčiau. Galiu tik pasakoti savo istorijos versiją. Žinoma, ir ji vis dar sukelia stiprias emocijas, tačiau laikas ir atstumas leidžia į praeitį žiūrėti kritiškai, ironiškai, papasakoti savaip.
Būtent todėl viskas filme yra vos vos perdėta. Surinkome ir panaudojome autentiškas tų laikų detales, bet spalvas šiek tiek sutirštinome. Remdamiesi realybe filmo pasaulį sukūrėme iš naujo.
– Sąmoningai pasirinkau satyros formą. Į realizmą pretenduoti ir negalėčiau, ir nenorėjau, kadangi 1992 metais buvau per maža, kad viską suprasčiau, išjausčiau ir tiksliai perteikčiau. Galiu tik pasakoti savo istorijos versiją. Žinoma, ir ji vis dar sukelia stiprias emocijas, tačiau laikas ir atstumas leidžia į praeitį žiūrėti kritiškai, ironiškai, papasakoti savaip.
Būtent todėl viskas filme yra vos vos perdėta. Surinkome ir panaudojome autentiškas tų laikų detales, bet spalvas šiek tiek sutirštinome. Remdamiesi realybe filmo pasaulį sukūrėme iš naujo.
Labiausiai mane kine ir žavi jausmas, kad įmanoma sukurti savo visatą. Nuo režisieriaus priklauso to absoliučiai naujo pasaulio pojūtis, personažai, spalvos, ritmas. Kiekviena detalė, net tapetų raštas, Amerikos vėliavėlių gausa baliuje, statisto kepuraitė yra svarbūs. Gal ne visi žiūrovai tai pastebės, bet išsineš bendrą, gal kiek pasąmoninį filmo įspūdį.
– Liuksemburge filmą rodė su N-18 ženklu. Dėl kiaulienos dešrų įtakos pasąmonei?
– Filmas buvo pripažintas tinkamas tik vyresnei auditorijai. Nežinau, kodėl. Vėliau viename Liuksemburgo kritiko straipsnyje perskaičiau, kad filme nemažai seksualines asociacijas keliančių simbolių, visas darbas buvo išanalizuotas per seksualinės frustracijos prizmę.
– Filmas buvo pripažintas tinkamas tik vyresnei auditorijai. Nežinau, kodėl. Vėliau viename Liuksemburgo kritiko straipsnyje perskaičiau, kad filme nemažai seksualines asociacijas keliančių simbolių, visas darbas buvo išanalizuotas per seksualinės frustracijos prizmę.
Tai mane prajuokino, nes apie tai nė nepagalvojau. Mums, lietuviams, dešros tokios įprastos, kad net nesusimąstome apie simboliką, o liuksemburgiečiams, pasirodo, tai gali sukelti kitokias asociacijas (šypteli).
– Kas svarbiausia buvo jums kaip scenarijaus autorei?
– Kurdama scenarijų visada turiu nuklysti labai toli, kad grįžčiau atgal. Man nelabai tinka kūrybinėse kančiose skęstančio menininko stereotipas, tačiau kančios tikrai yra (šypteli). Galų gale užsidaryti ir rašyti yra vienatvės kupinas darbas. Atsiduriu viena kažkokioje erdvėje su savo istorija ir nebežinau, į ką atsispirti, ko norėti. Ir jeigu noriu gerai parašyti, turiu susitikti su savo vidiniais demonais.
– Kurdama scenarijų visada turiu nuklysti labai toli, kad grįžčiau atgal. Man nelabai tinka kūrybinėse kančiose skęstančio menininko stereotipas, tačiau kančios tikrai yra (šypteli). Galų gale užsidaryti ir rašyti yra vienatvės kupinas darbas. Atsiduriu viena kažkokioje erdvėje su savo istorija ir nebežinau, į ką atsispirti, ko norėti. Ir jeigu noriu gerai parašyti, turiu susitikti su savo vidiniais demonais.
Gali skambėti pretenzingai, bet net rašydama komedijos scenarijų visada prieinu ribą, ties kuria turiu sau atsakyti į vidinius klausimus, nes tik taip galiu judėti tolyn su istorija.
Apskritai filmas – tai būdas geriau suprasti gyvenimą ir žmones. Šįkart ieškojau atsakymo į praeities ir ateities, lengvatikystės, laukimo klausimus. Atrodė svarbu klausti, kokiu keliu eiti, kai senoji sistema nuvilia, o tai, į ką dėjome tiek daug vilčių, taip pat nepasiteisina.
– Ilgai nešiojotės pačią idėją. Šiai laikais viskas greitai keičiasi, reikia turėti daug vidinės stiprybės ir ištvermės, kad nemestum to, ką pradėjai.
– Rašiau daug metų ir sunkiai sekėsi įgyvendint idėją, nes ne iš karto gavome finansavimą. Tiesa, pirmus metus tiesiog eksperimentavau su scenarijumi. Ieškojau, kokios istorijos noriu.
Jei manęs kas nors paklaustų, kur išmokau rašyti scenarijus, atsakyčiau, kad kurdama scenarijų šiam filmui, nes perrašiau jį daugybę kartų. Tačiau jau nuo pirmojo juodraščio visada buvo kiaulių ferma ir amerikietis, kuris atvažiuoja. Tiesa, moterys iš pradžių buvo penkios.
Taip ilgai išnešioti mintį nėra lengva. Juk su metais pati keičiuosi, pradedu kitaip žiūrėti į istoriją ir vis rasti kažką, kas joje domina.
– Sakėte, kad darbas su aktoriais yra nelyginant kelionė į kalnus. Kaip rinkotės bendražygius?
– Aktorius renkuosi pagal tai, kaip jie supranta filmo medžiagą, kaip atranda ir užmezga emocinį ryšį su istorija. Kad įtikinamai suvaidintų, jie turi turėti kryptį nurodantį vidinį kompasą, padedantį asmeninius išgyvenimus ir gyvenimo patirtį perkelti į filmą.
Labai gerbiu Lietuvos aktorius ir esu dėkinga už galimybę susipažinti su daugybę pozityvių, idealistiškų ir talentingų menininkų. O pagrindinio vaidmens atlikėją Eglę Mikulionytę pamėgau vos pamačiusi nuotrauką. Mėginau pirmam impulsui nepasiduoti, dar turėjome kelias atrankas, išbandžiau kitus žmones. Tačiau Eglė tiko nepriekaištingai – mes panašiai kritiškai žiūrime į daugelį dalykų, turime vienodą humoro jausmą, absurdo pojūtį. Iš to ir supratau, kad bus gera kartu eiti į tą kelionę.
Juk iš tiesų aktorius yra partneris, kurį pasiimu į kalnus, į ilgą kelionę, - nenoriu eiti su bet kuo, nes žinau, kad bus sunku ir reikės vienam kitu pasikliauti. E. Mikulionytė - neįtikėtino stiprumo aktorė. Ne tik dėl savo išskirtinio talento, bet ir dėl neišmatuojamos kantrybės. Ji buvo aikštelėje kiekvieną dieną, filmavosi kiekvienoje pamainoje, o filmavome tikrai sunkiomis sąlygomis: buvo šalta, vėjuota, darganota, dažnai snigo.
Kiaulių fermoje tvyrojo stipri smarvė, nuo kurios pykino ir imdavo skaudėti galva. Man, kaip režisierei, buvo nelengva, o aktoriams – dar sunkiau, nes jie net nebuvo šiltai apsirengę. O jie visą laiką turėjo jausti pulsą, akimirkos nuotaiką, visą laiką save parduoti, įtikinti būsimą žiūrovą.
Neįsivaizduoju, kaip Eglė atlaikė. Jai buvo sunku, bet ji niekada to neparodė. Ji puikiai laikėsi ir – turiu pripažinti – laikė visą komandą.
