„Matilda“ ir religiniai ekstremistai

Anksčiau šios aistros kunkuliavo vien popieriuje (ar internete), o rugpjūčio pabaigoje, tiesiogine to žodžio prasme, suliepsnojo ugnimi. Pirma – nenusisekęs bandymas supleškinti A.Učitelio kino studiją ROK Sankt Peterburge, tada – gana „sėkmingai“ padegtas Jekaterinburgo kino teatras, galiausiai – liepsnojančios mašinos priešais A.Učitelio advokato kontorą Maskvoje. Atsakomybę už išpuolius visais atvejais prisiėmė „Matildos“ priešininkai.

Apie būtinybę „ugnimi apvalyti“ rusiškąją žemę nuo „matildiško purvo“ nekart įspėjo pusiau anonimiško judėjimo „Krikščioniška valstybė Šventoji Rusia“ aktyvistai (pavadinimas aiškiai nusižiūrėtas nuo „Irako ir Levanto islamo valstybės“ – Rusijoje uždraustos teroristinės organizacijos). Tačiau teisėsauga, paprastai akyla bet kokioms ekstremistinėms užuominoms socialiniuose tinkluose, kažin kodėl „nepastebėjo“ tokių akivaizdžių raginimų imtis smurto ir įspėjimų apie rengiamus nusikaltimus. Toks demonstratyvus neveiklumas verčia daryti nemalonią išvadą: politiniai manevrai, siekiant neutralizuoti su 1917 m. susijusią riziką, įgyvendinami pasitelkus „kontroliuojamo chaoso“ me­todą.

„Kampanijos veido“ vaidmuo patikėtas Nataljai Poklonskajai, iš kurios Kremlius bolševikiškais tempais nukalė pirmiau Krymo prokurorę, o vėliau –­ federalinę politikę. Persikraustymo į Maskvą išvakarėse N.Poklonskaja ėmė reikšti keistą hipertrofuotą meilę carui kankiniui Nikolajui II.

Dėl „neapdairių“ darbo metodų deputatė jau anksčiau yra susidūrusi su Maskvos patriarchijos vadovybe: pirmąkart tai nutiko N.Poklonskajai paskelbus, neva caro biustas, stovintis greta Simferopolio prokuratūros, verkiąs „stebuklingomis ašaromis“; antrąkart – kai prokurorė uždraudė teikti Komuniją prezidento administracijos vadovui, Dūmos pirmininkui bei kitiems valstybės tarnautojams, dalyvavusiems uždaroje „Matildos“ peržiūroje birželio pradžioje. Patriarchatas paneigė raudančio caro biusto stebuklą ir Komunijos neuždraudė.

N.Poklonskaja mėgsta akcentuoti savo ryšius su vienu iš carebožnikų judėjimo Rusijoje lyderių tėvu Sergijumi (pasauliui – Nikolajumi) Romanovu, rusų stačiatikių bažnyčios schiarchimand­ritu, priklausančiu Jekaterinburgo jeparchijos vienuolynui Vidurio Urale. Atsidūrusi šioje aplinkoje neofitė N.Pok­lonskaja, prastai tesusipažinusi su stačiatikybės dogmomis, patikliai perėmė carebožnikųskelbiamas tiesas: Nikolajus II – poniškasis Kristus, išpirkęs rusų tautos nuodėmes ir taip įgijęs ypatingą, laisvą nuo nuodėmės prigimtį, o Rusija – Dievo karalystė žemėje, gelbstinti likusią žmoniją nuo Antikristo įsigalėjimo ir pražūties. Jei tradicinė stačiatikybė rusų daugumai siejasi su patriarchu Kirilu ir bažnytine hierarchija, grimztančia prabangoje ir visokeriopai palaikančia valdžią, carebožijėprisistato kaip sveikas ir patriotiškas „liaudies tikėjimas“, atsveriantis veidmainišką bažnytinį oficiozą.

Žinoma, agresijos ir ksenofobijos dvasia rusų stačiatikių gretose visada rasdavo sau vietos prie artimo meilės ir gailestingumo dvasios. Protodiakonas Andrejus Kurajevas, pagrindinis rusų stačiatikių bažnyčios teologas, patekęs vyresnybės nemalonėn, teigia, kad būtent patriarchas Kirilas 2012 m. pasirinko agresijos kelią. Būtent patriarchas organizavo masinę prieš „Pussy riot“ nukreiptą kampaniją „bažnyčiai apginti“, reikalaudamas „šventvagėms“ pačios griežčiausios bausmės ir naujo baudžiamojo įstatymo už „religinių jausmų įžeidimą“, ragindamas savo tikinčiųjų pulkus ieškoti šių „skriaudų“ ir kaskart persekioti prasikaltėlius.

Daugelis stačiatikių aktyvistų pasidarė iš savo „įžeistų religinių jausmų“ tikrą verslą. Ėmė kurtis karinės stačiatikių draugijos, kaip antai „Sorok Sorokov“ (SS), pasišventusios jėgos kultui ir pasirengusios „mušti Dievo garbei“ visus stačiatikybės priešus, pavyzdžiui, aplinkosaugininkus, kovojančius su naujų cerkvių statybomis Maskvos parkuose.

Oficialioji stačiatikybė transformavosi ir tapo naujos rusiškos ideologijos dalimi – iš evangelinės meilės ir nuolankumo religijos ji tapo „dvasine sąvarža“, didinančia visuomenėje agresiją ir pateisinančia prieš kitaminčius nukreiptą represiją. Carebožijė visada pasižymėjo didesniu radikalizmu nei oficialioji stačiatikybės ideologija, tačiau pastaruoju metu mėgdžiodamas radikalėjančią rusų bažnyčią keičiasi ir caro Nikolajaus II garbintojų judėjimas. Kuo beprotiškesnius palaiminimus dalija carebožnikų vienuoliai, tuo aukštesni jų reitingai stačiatikių bend­ruomenėje.

Sergijevo Posado gatvėse, pro vienuolyno sienas, kurio įkūrėjas kadaise ragino „įveikti šio pasaulio neapykantą“, šiandien žygiuoja kazokai tiesdami dešinę ranką nacistiškai pasisveikinti. Drauge su jais žygiuoja ir tokie vienuoliai kaip Kornilijus Radčenko. Šiandien pripažintais carebožijėscentrais laikomi Divejevo ir Bogoliubsko vienuolynai greta Vladimiro.

Regis, viskas vyksta dienos šviesoje ir valdininkams būtų nesunku apriboti carebožijės judėjimą pritaikius „kovos su ekstremizmu“ lozungą. Panašių priemonių buvo sėkmingai imtasi musulmonų atžvilgiu: Kremlius, tvirta ranka kovojantis su islamo fundamentalizmu, visokeriopai palaiko „tradicinį islamą“, kurio atstovai netgi talkina valdžios organams persekiodami savo brolius salafitus. Kodėl tuomet negalima pareikšti, kad stačiatikybės radikalizmas nesutaikomas su „tradicine stačiatikybe“?

Nes valdžiai stačiatikiai ekstremistai yra parankūs: jų „pavydas neprotingas“ ir skandalingos akcijos efektingai nukreipia visuomenės dėmesį nuo rimtų temų apie 1917-ųjų patirties aktualumą į butaforiją – Nikolajaus II romaną su Matilda Kšesinskaja.

Tokią versiją patvirtina ir tylintis patriarchas, vargiai galintis prijausti jo sostą purtantiems carebožnikams, bet ir nedrįstantis jų viešai pasmerkti, nes patriarchas puikiai žino apie jiems teikiamą protegavimą.

„Kontroliuojamo chaoso“ metodika itin pavojinga. Užtenka, kad valdžia bent trumpam atleistų vadžias, chaosas kaipmat išsiveržtų į laisvę ir pasiglemžtų savo kūrėjus – tokia jau jo prigimtis. 2018-ieji, kuriais bus pažymėtas caro šeimos „ritualinio nužudymo“ šimtmetis, gresia tapti carebožijės – naujo rusų nacionalinio tikėjimo – apogėjumi. A. Učitelio šalininkai, akivaizdžiai mažiau organizuoti nei jų oponentai, rodo silpnybės ženklus: „Matildos“ premjera Maskvoje nukelta, filmo galbūt apskritai nerodys Sverdlovsko ap­skrityje. Filmas, žinoma, pasieks šalies kino sales. Kalbama, kad to primygtinai reikalauja pats V.Putinas, ne kartą neigiamai pasisakęs apie carą Nikolajų II. Vis dėlto carebožnikai ras dar ne vieną progą pademonstruoti savo jėgą.

Galima neabejoti, kad šis judėjimas nepraras aktyvumo ir „Matildos“ epizodui pasibaigus. „Stačiatikybės kalifato“ šešėlis pakibo virš Rusijos...