„Penkioliktąją „Scanoramą“ pasitiksime galingu retrospektyvų duetu. Aristokratiškasis dekadentas L.Visconti ir rūstusis šiuolaikybės tyrinėtojas M.Haneke skirtingais rakursais stebi vertybių kaitą, moralinį nuosmukį, visuomenės susvetimėjimą ir artėjančios katastrofos nuojautą.
Išblėsusi tikrojo grožio metafora, kurią įkūnija praėjusio laiko menas, atveria šaltą ir brutalią dabartį. Režisierių žvilgsnis atidus pustoniams, todėl jų darbuose neatsitiktinai atpažinsime šiandienio kino temas ir problematiką. Didieji talentai visada gebėjo ne tik apčiuopti esamąjį laiką, bet ir jį peržengti“, – sakė festivalio meno vadovė Gražina Arlickaitė.
Italų kino meistro L.Visconti portretas toks prieštaringas, kad galėtų lengvai tapti mažiausiai keleto skirtingų veikėjų alter ego. Aristokratas, literatūros, muzikos, teatro ir meno žinovas, komunistas, Pasipriešinimo judėjimo dalyvis, vokiečių gestapininkų belaisvis, homoseksualas, lenktyninių žirgų mylėtojas, prabangos šalininkas. Trisdešimt šešerių įžengęs į kino pasaulį, režisierius visą gyvenimą svajojo ekranizuoti Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“, bet taip ir neišpildė savo didžiojo troškimo.
Retrospektyvoje bus pristatyti septyni italų kino meistro darbai, sukurti 1943-1976 m. Tarp jų – neorealizmo pradžią žymintis režisieriaus debiutas „Apsėdimas“ (1943) pagal to paties pavadinimo Jameso M.Caino romaną „Laiškanešys skambina du kartus“, Auksine palmės šakele apdovanotas „Leopardas“ (1963 m.), atiduodantis nuostabaus grožio duoklę saulėlydį išgyvenančiai aristokratijai, ir plačią pustonių amplitudę atskleidžianti „Mirtis Venecijoje“ (1971 m.) pagal to paties pavadinimo garsųjį Thomo Manno romaną.
Dokumentinio ir vaidybinio kino ribas trinanti „Žemė dreba“ (1948 m.) rašo sudėtingą varguomenės gyvenimo prozą, „Rokas ir broliai“ (1960 m.) šiurkščiais potėpiais tapo imigrantų šeimos dramą, „Šeimos portretas interjere“ (1974 m.) kviečia į tradicijos ir modernumo dvikovą, „Nekaltasis“ (1976 m.) vedžioja po klaidžius žmogiškų aistrų labirintus.
Aštrus M.Haneke žvilgsnis privers stoti į akistatą su karščiuojančia šiandienės visuomenės sąmone. Režisieriaus akiratyje atsiduria brutalios žiniasklaidos ir moderniųjų technologijų susargdintas žmogus. Ankstyvuosiuose darbuose du kartus Auksine palmės šakele apdovanotas kino kūrėjas tyrinėja tyliuosius prievartos mechanizmus ir primena, kad visuomenė pavojingai priprato mėgautis smurtu.
„Apledėjimo trilogija“, kurią sudaro „Septintasis kontinentas“ (1989 m.), „Benio video“ (1992 m.) ir „71 fragmentas iš sutapimų chronologijos“ (1994 m.), demaskuos medijų įtaką žmonių susvetimėjimui ir iškreiptai pasaulio sampratai. Žiūrovus šokiravę „Pakvaišę žaidimai“ (1997 m.) sieks pažadinti iš pasyvaus sąstingio ir įdėmiau pažvelgti į prievartą preke pavertusias pramogas. Postapokaliptinė saga „Vilko valanda“ (2003 m.) sugrąžins į pasaulį be technologijų ir kels klausimą, ar vertybės pajėgios atremti išlikimo instinktus.
