Dokumentinės kino juostos „Normalus autistinis filmas” režisierius Miroslavas Janekas paneigia tokį požiūrį ir kelia klausimą, ką apskritai reiškia sąvoka „normalu”. Jis sudaro sąlygas mums pažvelgti iš Aspergerio sindromą turinčių jaunų žmonių persfasbepektyvos ir suvokti, kaip visuomenėje įprasti elgesio modeliai atrodo autistų akimis.
Šis dinamiškas, poetiškas, humoro ir autoironijos nestokojantis filmas atskleidžia penkių išskirtinių jaunuolių psichologinius portretus. Paaugliai atidžiai stebi ir analizuoja absurdišką mūsų pasaulį, o režisieriaus kamera fiksuoja jų atvirai išsakomas filosofines įžvalgas apie žmonių santykius, visatą bei mirtį.
2016 metais „Normalus autistinis filmas” tarptautiniame Jihlavos dokumentinių filmų festivalyje buvo paskelbtas geriausiu čekų filmu.
– Kaip susipažinote su filmo veikėjais?
– Sukurti filmą apie autistus buvo ne mano, o mano prodiuserio Jano Macolos idėja. Iš pradžių apie autizmą nežinojau visiškai nieko. Prahoje gyvena toks žmogus Michalas Roskanukas. Jam Aspergerio sindromas buvo diagnozuotas sulaukus keturiasdešimties.
Nuo tada jis labai domėjosi šia tema ir tapo šeimų, auginančių autistus vaikus, konsultantu. Mažame Prahos teatre Michalas veda pokalbių vakarus „Mes ateinam taikiai”. Šiuose pokalbiuose visuomet dalyvauja du autistai ir vienas Aspergerio sindromo ekspertas. Michalas man tapo kontaktų šaltiniu, su visais vaikais susipažinau per jį.
Tada buvo ilgas veikėjų atrankos procesas, darėme bandomuosius filmavimus. Galiausiai išsirinkau šiuos penkis vaikus, kurie ir pasirodė filme.
– Papasakokite apie savo patirtį bendraujant su Aspergerio sindromą turinčiais vaikais ir jaunimu.
– Autizmo sukeliami sutrikimai yra labai plataus spektro. Aš sąmoningai rinkausi dirbti tik su Aspergerio sindromą turinčiais vaikais. Tai yra aukšto funkcionalumo forma. Aspergerio sindromą turintys vaikai paprastai pasižymi ypatingu gebėjimu sutelkti dėmesį į vieną dalyką. Kiekvienas vaikas – atskiras pasaulis.
Mane labai nustebino jų humoro jausmas, įžvalgumas, negailestingas atvirumas ir savitas požiūris į įvairius „sveikų“ žmonių ritualus. Man buvo labai gera leisti laiką su jais ir jų šeimomis, jaučiausi įkvėptas. Kiekviena diena buvo ypatinga, niekada nežinojau, ko tikėtis. Šie vaikai man atrodė kur kas normalesni nei „normalūs“ žmonės, net jei kartais elgdavosi šiek tiek paslaptingai.
– Visi filmo veikėjai prieš kamerą jaučiasi labai atsipalaidavę ir, atrodo, kad mėgaujasi jūsų draugija. Kaip jums pavyko įgyti jų pasitikėjimą?
– Mano nuomone, vienas svarbus aspektas, kuris leido manimi pasitikėti, yra tas, kad aš jiems niekada nesakiau, kaip elgtis prieš kameras, ką daryti. Jie tiesiog buvo savimi.
– Filme paauglė Majda sako: „Visuomenei aš esu neįgali, o man neįgali atrodo visuomenė”. Su kokiais sunkumais autistams tenka susidurti mūsų pasaulyje?
– Pagrindinė problema – socialinė integracija. Dažnai jie nesupranta išorinio pasaulio veikimo principų ir, turiu pasakyti, kad ir aš ne visada juos suprantu.
– Kokius mitus apie autistus jūs girdite ir norėtumėte paneigti?
– Filmavimo metu, kai draugai manęs klausdavo, ką aš veikiu, ir aš jiems pasakydavau, jog kuriu filmą apie autistus, jie nutaisydavo gailesčio ir liūdesio kupiną miną ir sakydavo: „O, tikriausiai tau labai sunku“. O aš atsakydavau: „Ne, tai nuostabu, aš nekantriai laukiu kiekvienos filmavimo dienos“.
Visuomenės problema yra mąstymo vienodumas – tai neleidžia žmonėms pajusti empatijos tiems, kurie nors truputį kitokie. Žmonės nenori turėti nieko bendro su kitokiais nei jie. Kitoniškumas juos erzina.
– Filme suaugusiųjų beveik nėra. Tačiau vis dėlto šiek tiek atskleidžiate vienos motinos portretą. Kodėl?
– Pagal pirminį sumanymą filme neturėjo būti jokių suaugusių žmonių. Bet Marjamkos motinos nuolankumas buvo toks įkvepiantis, jog aš įtraukiau ją, kad žiūrovas galėtų susidaryti įspūdį apie tai, su kokiais iššūkiais tenka susitvarkyti tėvams. Visi tėvai, kuriuos aš sutikau (su viena išimtimi) buvo labai supratingi, išmanantys ir itin palaikantys savo vaikus.
– Pianistas Denis šimtus kartų skaito Antoine'o de Saint-Exupéry knygą „Mažasis Princas“, mažasis Ahmedas lygina save su ateiviais. Ką bendro turi autistai, Mažasis Princas ir ateiviai?
– Jie visi turi paslaptį.
Filmo anonsas štai čia.
„Normalų autistinį filmą“ – galima pamatyti festivalio „Nepatogus kinas“ metu spalio 29 14:30 Ch. Frenkelio viloje Šiauliuose, bei lapkričio 4 18:00 Rokiškio kultūros centre. Įėjimai į visus festivalio seansus – nuo 1 cento.
