Spalio 12 – lapkričio 5 dienomis vyksiančiame Tarptautiniame žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ lankysis projekto „Išnykimo fragmentai“ (Fragments of Extinction) įkūrėjas ir dokumentinio filmo „Sutemų choras. Remiantis eko-akustiniu Davido Monacchi projektu „Išnykimo fragmentai“ pagrindinis veikėjas bei garso dizaineris ir kompozitorius Davidas Monacchi.
Festivalio „Mėlynojoje“ programoje rodomą filmą galima laikyti viena iš projekto sudedamųjų dalių, dokumentuojančių paskutiniąją Davido kelionę Ekvadoro miškuose.
Projektą „Išnykimo fragmentai“ sudaro keli tyrimo keliai: technologijų inovacija, 3D garso inovacija ir jų pritaikymas dirbant tropiniuose miškuose. Taip pat projektą sudaro analitinė dalis, susijusi su ekologija ir akustika. Prie pastarosios prisideda muziejai, koncertų salės ir viešosios erdvės. Visos šios dalys susijungia į 24 valandas besitęsiantį trijų dimensijų garso įrašus, įrašus atokiausiuose ir nepaliestuose planetos miškuose.
Filmavimo metu dirbote su maža filmavimo grupe?
Taip. Filmavimo metu buvau aš ir filmo režisieriai ir operatoriai – Nika Saravanja ir Alessandro D'Emilia, kurie sekė mano darbą kelionės metu. Žinoma, mes taip pat dirbome kartu su vietiniais gidais ir pėdsekiais. Vykome į primityvų mišką, gyvenome su vietiniais gyventojais.
Mes bendradarbiavome su Guarani indėnais, Amazonės miškų gentimis. Buvau filmuojamas, kai ieškojau įrašymams vietos, dėliojau garso įrangą ir vykdžiau visą parą trunkantį ekosistemos įrašymą. Jie stengėsi kamera įamžinti pačias svarbiausius kelionės momentus ir užfiksuoti, kaip atliekamas šis darbas.
Kaip jūs pasirenkate įrašinėjimui vietą?
Atvykęs į mišką pirmiausia einu pasivaikščioti ir atveriu ausis prieš įjungdamas mikrofonus. Stengiuosi įsiklausyti į skirtingas skleidžiamų garsų variacijas. Taip pat perprasti vabzdžių, amfibijų, paukščių, žinduolių gyvenimo ciklus. Tuo pačiu bandau atrasti vietą, kur visų šių gyvūnų garsai susiduria.
Jei esi vidury Amazonės, nebus įdomu įrašinėti garsus niekada neužtvinstančiame, vandens neturinčiame "Terra Firma" tipo miške. Reikia rinktis "Igapo". "Igapo" tipo miškas panašus į pelkę ir tam tikru metu vanduo jame gali pakilti net iki keturių metrų. Irdamasis kanoja gali pasiekti miško skliautą (viršutinę miško ardų dalį, - Red.).
Aš kompozitorius ir muzikantas, todėl kai renkuosi vietą, man dažniausiai kyla klausimai, kur galiu rasti turtingesnę bioįvairovę, kurioje vyrautų garsų variaciją ir pusiausvyra. Dažniausiai šią pusiausvyrą galima atrasi upės kranto ("River Ban"k) miško pačiame krašte.
[[ge:lrytas:lrytas:2897687]]
Filme rodoma garso įrašymo įranga buvo įtaisyta šalia dviejų susijungiančių upių, todėl galim girdėti ir vandenyje vykstančią veiklą. Taip buvo pasiektas aukščiausias girdimų gyvūnų rūšių skaičius.
Ieškodamas tokios vietos, aš dažniausiai prieš įrašydamas praleidžiu joje parą, kad galėčiau išgirsti, kas vyksta aplinkoje. Kai susidarau akustinį garsų žemėlapį, tada nustatau, kurioje vietoje pastatyti mikrofonus. Juos svarbu išdėlioti taip, kad vienos gyvūnų rūšies garsas neužmaskuotų kitų.
Jeigu įrašymo dieną garsas išlieka panašus, tada tau pasisekė. Kartą vieno įrašymo metu netoli mikrofono nutūpė paukštis, kurio šešias valandas skleidžiamas garsas, užgožė likusią bioįvairovę. Bet jei taip neatsitinka, 3D garso įrašymo technologijų pagalbą, galima sukurti sferinį ekosistemos garso takelį, kurio metų girdisi iki tūkstančio individų.
Projektas „Išnykimo fragmentai“ prasidėjo 2001-aisias metais. Kodėl po tokio laiko tarpo nusprendėte sukurti dokumentinį filmą?
Prieš penkiolika metų 3D garso įrašymo sistema buvo neprieinama. Ji atsirado tik prieš kelerius metus. Kiekviena tokia kelionė buvo tarsi sunkus iššūkis, bandant įgarsinti tropiniuose miškuose esančią bioįvairovę. Per pastaruosius 3–4-erius metus aš pajutau poreikį pakartotinai dokumentuoti tai, ką dirbau. Dabar technologijos yra labiau išsivysčiusios ir stabilios.
Pirmųjų kelionių po Afriką ir Amazoniją metu aš labiau koncentravausi tik į garso įrašymą. Iš jų aš parsiveždavau didelį kiekį medžiagos. Taigi, man labiausiai rūpėjo tik garsas. Dokumentavimui pasitelkiau fotografiją.
Kai 2015 metais šie du režisieriai man pasiūlė sukurti dokumentinį filmą, pamaniau, kad tai – įdomi idėja. Manau, kad ekspedicija į Ekvadorą buvo tinkamas laikas ne tik įrašinėti ekosistemos garsus, bet taip pat ir dokumentuoti patį procesą. Nors šį projektą jau reprezentavo fotografijos, garso įrašai, dienoraščiai, moksliniai straipsniai ir koncertai.
Ilgus metus kartu su kolegomis manėme, kad jeigu nori kalbėti apie ekosistemą, bioįvairovę, privalai naudoti garsą. Net ir filme garso dizainui skyrėme didelę reikšmę. Iš tikrųjų daugiau jėgų teko skirti garsui negu vizualinei filmo daliai.
Ar dokumentinio filmo atsiradimas sudomino žmones? Ar žiūrovai po kino seansų prieidavo prie jūsų norėdami daugiau sužinoti apie patį projektą?
Po kiekvienos filmo peržiūros kino festivalių metu žiūrovų susidomėjimas šiuo projektų buvo didžiulis. Q&A (klausimų – atsakymų sesijos) po kiekvieno seanso trukdavo mažiausiai valandą.
Viena priežasčių, kodėl projektas susilaukė tokio susidomėjimo, yra tai, kad žmonės nėra įpratę sėdėti kino teatre ir klausytis garso, o ne sekti siužeto liniją. Šis filmas yra panardinanti, įtraukianti į nykstančią ekosistemą patirtis.
Garsas žiūrovus tarsi perkelia į aplinką, kurioje vyksta veiksmas, tarsi jie patys būtų miške. Todėl dažnai sulaukiame klausimų apie patį garsą, reprezentuojantį bioįvairovę. Vizualinė filmo pusė tarsi langas žiūrovo akiai, yra skirta tam, kad jis dar labiau pasinertų į šią patirtį.
Tai lemia ir specifiniai technikos dalykai – pats garso takelis buvo sukurtas orientuojantis į trijų dimensijų (3D) garso patyrimą, vienu metu naudojant 38 mikrofonus. Tai smarkia skiriasi nuo to, kaip garsas įrašomas garso dizaino studijose. Jose dažniausiai naudojama stereo garso sistemą, kuri visai kitokia nei šiame filme naudojamo sferinio trijų dimensijų garso įrašymas. Tai yra visiškai nauja.
[[ge:lrytas:lrytas:2897688]]
Kiti klausimai, kurių dažniausiai tekdavo sulaukti buvo apie gyvūnų išnykimą. Daugelis žmonių vis dar nesuvokia, kad šiuo metu vyksta vienas didžiausių biologinės įvairovės nykimas. Vienas šio filmo ir viso projekto tikslų yra pažadinti žmonių sąmoningumą, priversti juos suvokti šią grėsmę.
Daugeliui įsomu daugiau sužinoti ir apie patį garsą, jo bioįvairovės reprezentaciją. Sparčiai keičiantis ekosistemai, kinta garsai, todėl žiūrėdami šį filmą ir klausydamiesi garso takelio žmonės tampa ekosistemos nykimo liudininkais.
Per šiuos metus, kuomet vykdėte ekspedicijas ar pastebėjote, kaip kinta garsas? Kiek gyvūnų išnyko?
Labai svarbu suprasti, kad šis projektas nėra skirtas aplinkos kitimo stebėjimui ir dokumentavimui. Jo metu mes surenkame fragmentus to, kas yra pasiekiama šiuo metu.
Suprantama, garsas ateityje pakis dėl staigaus gyvūnų išnykimo. Taigi, projekto tikslas nėra keliauti į tas pačias vietas su tomis pačiomis technologijomis. Mes neturime tiek laiko, kad sutelktume dėmesį tik į vieną mišką ir prisirištume prie jo metams, kad galėtume surinkti garsinę medžiagą ir skaičiais nurodyti, kaip pasikeitė bioįvairovė šioje vietoje.
Kadangi aplinka kinta taip greitai ir drastiškai, mes nusprendėme, kad mūsų pagrindinis tikslas yra įrašyti ekosistemas, kad jos būtų pasiekiamos ateities kartoms.
Daugelis kolegų, su kuriais aš dirbu, stebi šį kitimo procesą. Tačiau tam, kad galėtų jį pristatyti, turi praeiti daug metų, per kuriuos bus surinkta pakankamai medžiagos. Man tai nėra įdomu. Visi žino, kad gyvūnai nyksta, tai kodėl mes turėtume tai tirti ir teigti, kad ekosistemų garso takelis (soudscape) yra silpnesnis nei prieš dvidešimt metų?
Tai visiems žinoma tiesa. XX a, pabaigoje Edwardas O. Wilsonas prognozavo, kad išnyks apie 30 tūkstančių gyvūnų rūšių. Jo teorija pasitvirtino. Tad mūsų projekto tikslas yra ne apsaugoti aplinką, o tik išsaugoti jos pėdsakus ateities kartoms.
Ekvadore dirbote su vietiniais gyventojais. Vienas iš jų buvo ornitologas Sani bendruomenėje. Kokie yra tokių bendruomenių tikslai?
Vietinių gyventojų, dirbančių „Sani Lodge“ tikslas yra turizmas. Jie supažindina žmones su laukine Amazonės gamta. Šiems žmonėms rūpi jų aplinka ir jie ją saugo.
Amazonės miškuose yra daug nelegalios medžioklės. Paradoksalu, bet Sani teritorijoje galima pamatyti daugiau laukinės gamtos ir jos gyventojų nei atokioje vietoje. Giljermo ir kiti gyventojai man padėjo ekspedicijos metu. Mes kartu kartu keliavome po zoną, kurioje gyvena UNESCO saugomos, civilizacijos nepaliestos gentys. Ten bioįvairovė dar gausesnė nei Sani srityje, todėl toje vietoje ekosistemos garsų įrašymas buvo itin svarbus.
Viena šio projektų dalių yra „Ekoakustinis teatras“. Gal galite plačiau apie jį papasakoti?
Ekoakustinis teatras buvo sukurtas tam, kad tropinių miškų garsas skambėtų taip, tarsi jame būtum pats. Šioje erdvėje garsas išskaidomas į trijų dimensijų sferinį garsą.
Ekoakustiniame teatre šalia įrašo naudojamos spektrogramos. Tad klausydamasis miško gyventojų, gali matyti jų pėdsakus. Svarbu paminėti, kad tai – geresnė garsinė patirtis nei būnant pačiam miške.
Kai esi tropiniame miške, tai negali normaliai mėgautis jo garsais dėl karščio, drėgmės ir nuolat puolančių vabzdžių. Technologijų pagalba mes galime visiškai į jį pasinerti. Šiuo metu mes statome kilnojamąjį teatrą, kurio garso kokybė bus dar geresnė.
Ar jau numatyta nauja kelionė?
Taip. Kita ekspedicija bus į Vakarinę Papua Naujosios Gvinėjos dalį. Šioje vietovėje yra daug žmonių veiklos nepaliestos bioįvairovės.
Festivalio lankytojai apie šį projektą ir ekosistemų garso įrašymą daugiau galės išgirsti Davido Monacchi paskaitoje spalio 19 dieną 19 val. Energetikos ir technikos muziejuje.
[[ge:lrytas:lrytas:492300]]
