„Kino tūzai. Vaizduotės žaidimas prasideda“, – skelbia Lenkijos instituto Vilniuje rengiamas festivalis.
Žiūrovų laukia net 21 filmas. Festivalio leitmotyvas – kino tūzai. Žiūrėdami lenkų filmus, dažnai žavimės meistriška aktorių vaidyba, puikia scenografija, nuostabia muzika, geru scenarijumi ar režisieriaus darbu. Susipažįstame su daugiau ar mažiau žinomų personažų, tarp kurių pasitaiko tikrų herojų, istorijomis. Lenkų kine netrūksta meistrų – tikrų kino tūzų, gebančių įaudrinti viso pasaulio žiūrovų vaizduotę. Tai liudija ir tarptautiniuose festivaliuose lenkų kino kūrėjų skinami laurai.
Lenkų kino festivalis – tai 10 dienų išskirtinio kino, kuriame apstu kino tūzų – geriausių lenkų režisierių, scenaristų, aktorių ir jų sukurtų filmų. Juliuszas Machulskis, Karolina Gruszka, Bartlomiejus Topa, Januszas Gajosas – tai tik kelios pavardės iš pagrindinės festivalio programos.
Iškilmingas festivalio atidarymas vyks spalio 5 d. kino teatre „Multikino“ Vilniuje. Festivalį atidarys intriguojantis filmas „Jūsų Vincentas“. Tai pirmas pasaulyje ilgo metro tapytas animacinis filmas. Kiekvienas iš 65 000 filmo kadrų buvo nutapytas vieno iš 125 profesionalių dailininkų. Taip iš Vincento van Gogho paveikslų pažįstamas pasaulis atgijo ekrane.
Filme atskleidžiamos paslaptingos menininko mirties aplinkybės. Ar jis iš tiesų nusižudė? Kas nutiko per šešias savaites nuo V.van Gogho laiško, kuriame jis rašė besijaučiąs puikiai ir esąs visiškai ramus? Sukurti scenarijų įkvėpė tapytojo laiškai, o pasakojimo ašimi tapo pokalbiai su daugiau nei 100 menininko paveikslų veikėjais.
„Mano favoritas“ – filmas „Pasaulio laimė“, – sakė kino kritikė Izolda Keidošiūtė. – Tai labai gražus filmas, su aistromis ir paslaptimis, laimė mano akiai ir ausiai. Jame vaidina gražiausia lenkų artistė Karolina Grusza.“
I. Keidošiūtę papildė kolegė Živilė Pipinytė: „Pasaulio laimė“ – vienas retų filmų šiuolaikiniame kine, kai režisierius kuria alegoriją. Dabar režisieriai kuria žanrinį kiną, autorinio kino apraiškų nedaug.“
I. Keidošiūtė pabrėžė, kad festivalis – labai žanrinis. Kiekvienas žiūrovas jame suras sau artimą žanrą. Lenkų kine, anot jos, dabar žymi tendencija kurti filmus pagal realius XX a. 6-7-ojo dešimtmečių įvykius. Filmas „Meilės menas“ primena, kaip mes tada gyvenome.
„Filmas „Aš žudikas“ taip pat nukels į XX a. 7-ąjį dešimtmetį, kada Lenkijoje gyveno žudikas maniakas. Buvo surastas tas žmogus, nuteistas. Po kiek laiko paaiškėjo, kad jis nekaltas“, – pasakojo I.Keidošiūtė.
Ž. Pipinytė pabrėžė, kad jaunieji lenkų režisieriai kuria filmus apie sovietinę praeitį dar ir todėl, kad ji mitologizuojama. Ir ta praeitis jų filmuose – vien tik su minuso ženklu.
Rengiantis minėti Lenkijos nepriklausomybės atgavimo 100-ąsias metines, Lenkijos institutas primins neeilinę asmenybę – bene garsiausią tarpukario lenkų kino ir kabareto žvaigždę Eugeniuszą Bodo (1899-1943 m.). Ekranuose išvysime ir Marią Sklodowską-Curie, kurios gimimo 150-osios metinės minimos šiemet.
Pagrindinėje programoje žiūrovų lauks 10 naujausių ir verčiausių dėmesio lenkų filmų, tarp jų – Lenkijoje 2016 m. lankomumo rekordus gerinęs „Meilės menas“, „Volta“ bei kritikų ir žiūrovų įvertinti filmai „Aš žudikas“, „Dievo tarnai“, „Konvojus“, „Marija Kiuri“, „Pasaulio laimė“, „Silpnoji lytis“, „Teisuolis“ bei „Bodo“.
Specialioji festivalio programa skirta Danutai Szaflarskai (1915-2017 m.) – lenkų kino ir teatro legendai, aktorės karjerą pradėjusiai Vilniaus Pohuliankos teatre (dabar – Lietuvos rusų dramos teatras). Spalio 6-10 d. „Skalvijos“ kino centre bus galima pamatyti filmus „Uždraustos dainos“, „Laikas mirti“ ir kitus, kuriuose ji sukūrė žinomiausius savo vaidmenis, Filmą apie D.Szaflarską pristatys jo kūrėjai – režisierė Dorota Kędzierzawska ir operatorius Arturas Reinhartas.
Specialiosios programos filmus anonsuos LRT žurnalistas Tadeuszas Tomaszewskis.
Spaudos konferencijoje T.Tomaszewskis prisiminė savo interviu su D.Szaflarska Varšuvoje. „Nesijautė metų skirtumo, distancijos. Ji spindėjo vidiniu žavesiu, sugebėjo pritraukti žmones. Ji turėjo mergaitiškumo, mokėjo žavėtis gyvenimu. Ne vienas jos klausinėdavo, kaip ilgai išlikti jaunai. O metų jai tada buvo 99 plius lazda“, – vaizdingai apibūdino T. Tomaszewskis.
Po teatro mokslų Lenkijoje D.Szaflarska su keliais kolegomis atvažiavo dirbti į Vilnių. Čia ji vaidino nuo 1939 metų rugpjūčio iki 1941-ųjų vasaros. Per tuos metus ji turėjo net 19 premjerų. Vokiečių okupacijos metais lenkų teatrai Vilniuje buvo uždaryti. Vilniuje D.Szaflarska susidraugavo su režisieriaus Boriso Dauguviečio vyriausiąja dukra aktore Ksenija Dauguvietyte. Kai per karą Danuta grįžo į Lenkiją, Ksenija jai padovanojo kilimėlį ir audinio suknelei.
„D.Szaflarska nusifilmavo juostoje apie karą „Uždraustos dainos“. Po to filmo Danuta turėjo ilgą pauzę. Tada vaidino teatruose, bet geruose. Filmas „Laikas mirti“ buvo sukurtas specialiai jai“, – sakė T.Tomaszewskis.
