Filmo veiksmas vyksta 2008-ųjų Lietuvos provincijoje. Pagrindinį herojų Vytą, kurį vaidina žinomas aktorius Marius Repšys, išmeta iš darbo. Prasidėjus nesutarimams su žmona, vyras pajunta simpatiją darbo biržoje sutiktai vėjavaikiškai kirpėjai. Su ja, o ne su žmona ir dviem mažametėmis dukromis jis pradeda leisti vis daugiau laiko.
Ilgas dienas jis stumia vaikščiodamas į darbo pokalbius ir su likimo draugais gerdamas alų daugiabučių kiemuose. Jų kasdienybę paįvairina „Youtube“ kanale išvystas vaizdo įrašas, kuriame kažkoks keistuolis prisiekinėja matęs Jėzų Kristų.
Filmas buvo nominuotas net 11-ai Lietuvos kino akademijos apdovanojimų Sidabrinė gervė. Birželį vykusiuose apdovanojimuose „Šventasis“ laimėjo šešiose kategorijose: Metų geriausias ilgametražis vaidybinis kino filmas, Metų geriausias režisieriaus darbas (A.Blaževičius), Metų geriausias scenarijus (A.Blaževičius, Marija Kavtaradzė ir Teklė Kavtaradzė), Metų geriausias aktoriaus vaidmuo (M.Repšys), Metų geriausias antraplanio aktoriaus, aktorės vaidmuo (Valentinas Krulikovskis ir Gelminė Glemžaitė).
„Šventasis“ – pirmas jauno režisieriaus A. Blaževičiaus ilgametražis vaidybinis filmas. Kaip jam pavyko įminti gero kino mįslę, sutelkti puikią aktorių komandą ir iš labai arti „pačiupinėti“ Lietuvos gyvenimą?
Apie tai – pokalbis su režisieriumi.
– Kodėl nusprendėte sukurti filmą apie ekonominę krizę? Iš pradžių atrodo – tokį paprastą, tačiau labai įžvalgų, kad pradedi manyti, jog tokį filmą galėjo susukti maždaug 50-metis režisierius, išėjęs puikią gyvenimo mokyklą, ilgokai paravėjęs daržus provincijoje ir su jos gyventojais nemažai išgėręs alaus.
– Nemanau, kad tas filmas paprastas. Na, jeigu jį ir galima pavadinti paprastu, drįstu teigti, kad jis nėra prastas.
Ekonominė krizė stipriai palietė mane, mano aplinką. Tai buvo labai sunkus metas. Krizė prasidėjo 2008-ųjų pabaigoje, o mes Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigėme 2009-aisiais. Nebuvo jokių darbų. Nieko. Tau 23-24-eri, ir tu išeini į tuštumą.
Manau, ta krizė buvo viena didžiausių žmonijos istorijoje. Prieš tai buvo Didžioji ekonominė krizė, vykusi 1929-1933 metais, dar vadinama Didžiąja depresija. Prasidėjusi Jungtinėse Amerikos Valstijose, ji apėmė visas valstybes. Apie ją filmus iki šiol kuria.
Ir ši krizė buvo tokio masto, kad ją kartkartėmis prisimins. Manau, ji stipriai prisidėjo prie to, kokia dabar yra Europa ir Amerika. Ta krizė iki šiol nepasibaigusi. Finansiškai ji kiek sušvelnėjusi, bet tiesiogiai prisidėjo prie Islandijos, Graikijos,Ispanijos, Italijos sunkumų. Islandija, Graikija bankrutavo, kitos šalys – ties bankroto riba. O kur dar pabėgėlių krizė?
– Sakėte, kad filmo scenarijų pradėjote rašyti jau baigęs Muzikos ir teatro akademiją. Kas buvo pirmoji jo kibirkštis – ar tai, kad jus patį ta krizė palietė, ar skaudžios artimųjų bei pažįstamų istorijos?
– Mano paties patirtis. Galvojau apie tai labai ilgai. Baigiau akademiją ir supratau, kad laikas kurti ilgo metro filmą. Jaučiausi tam pasiruošęs. O filmo tema buvo pats gyvenimas.
– Ar tada buvote užsiregistravęs darbo biržoje, vaikščiojote į pokalbius su darbdaviais?
– Taip, buvau užsiregistravęs. Mane nusiuntė į darbo paieškos mokymus – į tokią paskaitą, kurioje buvo dėstoma, kaip pasiruošti darbo pokalbiui, ir aš tą paskaitą išklausiau. Aiškino, kad turi būti nusiprausęs, švariai apsirengęs.
Vėliau susiradau darbą reklamos agentūroje ir turėjau identišką darbo pokalbį, kokį rodome filme. Aš visą laiką sėdėjau ir tylėjau, o bosas šnekėjo.
– Kodėl filmo veiksmą nukėlėte į mažą miestelį, paprastą šeimą? Kodėl ne menininkų gyvenimą puolėte gvildenti?
– Man visiškai neįdomus tas menininkų gyvenimas. Lietuviškame kine nedaug paprastų žmonių. Jo herojai – „prie meno“, apsiskaitę, intelektualai, filosofuojantys. Būdamas iš normalios, tradicinės, paprastos šeimos, tiesiog nemačiau prasmės kurti filmo apie filosofuojančius menininkus.
Lietuvoje trūko filmo, kurį žiūrėdamas galėtum atpažinti šalies gyvenimą. Imkit bet kurį vaidybinį filmą, kuris buvo sukurtas per 27-erius nepriklausomybės metus, ir iš jų nesuprasite, kaip mūsų šalis tuos metus gyveno. Tai – labai svarbu. Mes turime galvoti apie tai kaip piliečiai. Turime kažkaip liudyti apie savo valstybę,savo gyvenimą. O tie filmai neliudydavo.
– Norėtumėte kurti realistinį, socialinį kiną?
– Savęs nelaikau socialinio kino kūrėju, nors „Šventasis“ iš dalies tam tinka. Bet tik iš dalies. Nereiškia, kad aš visą laiką tik toks būsiu. Dažnai būna sunku suprasti iš lietuviško vaidybinio kino, kas Lietuvoje vyksta.
Aš norėčiau lietuviškų filmų įvairovės. Mane domina bendražmogiškieji dalykai. Dabar – ir vėl trise - rašysime filmo apie meilę ir laisvę scenarujų. Vaidins tie patys aktoriai.
Man patinka šeimos momentas filmavimo aikštelėje – dirbatie patys žmonės, dėl ko tik geriau ir jaukiau. Man patinka, kad režisieriai rūpinasi savais aktoriais ir jų nepalieka. Ir aš neplanuoju savųjų palikti.
– Esate pasakojęs, kad iš pradžių nesisekė rašyti scenarijų. Kaip paskui viskas susidėliojo?
– Pradėjome rašyti su T.Kavtaradze. Iš pradžių darbas strigo. Paskui prisidėjo M.Kavtaradzė. Ir trise viską išnarpliojome. Rašėme Žirmūnuose, Marijos Razgutės (filmo prodiuserė. – ELTA) biure, bibliotekoje. Labai proziškoje aplinkoje.
– Vis dėlto iš kur atplaukė dvasinis įkvėpimas sukti šį filmą?
– Viskas ateina iš gyvenimo. Yra žmonių, kurie ką nors daro, kad ateitų įkvėpimas. Man užtenka gyvenimo. Gali visą gyvenimą praleisti vieno kambario bute, ir tau viskas gali būti labai gerai. Gali sugauti įkvėpimą vieno kambario bute.
– O kaip atsirado šventasis – kuris iš jūsų išvydo tą regėjimą, pakeliantį filmą virš kasdienybės?
– Man atrodo, nuo pat pradžių buvo tas šventasis. Filmas – ne apie ekonomikos krizę, o apie svarbesnius dalykus. Ekonomikos krizė – tik vienas filmo aspektų. Jis kalba apie kur kas didesnes ir svarbesnes krizes – šeimos krizę, tikėjimo krizę.
M.Repšio personažas Vytas – visiškai sutrikęs. Ta krizė yra visur. Pasaulis ir gyvenimas yra toks netikras, tad ką kalbėti apie žmonių santykius. Jie irgi tampa netikri.
Kada prisimename, kad yra Dievas? Kai yra labai sunku, kai pradeda kamuoti ligos, kai viskas labai blogai. Žmonės dažnai atranda Dievą tada. Tai – vienas filmo leitmotyvų.
– Ar konsultavotės su tėvais, kurie, sakėte, yra paprasti žmonės, rašydamas scenarijų, sukdamas filmą?
– Ne, o kam? Visą savo vaikystę praleidau tikrų tikriausiame Vilniaus rajono Keturiasdešimties totorių kaime su totoriais, lenkais ir rusais, taigi kaimo gyvenimą žinau. Be to, dirbu su edukaciniu projektu „Kino busas“ ir važinėju po Lietuvą. Šnekuosi, bendrauju su žmonėmis, matau, kokia padėtis provincijoje.
– Tai – pirmasis ilgametražis vaidybinis jūsų filmas. Tiesiog taikliai ne tik užčiuopėte jo temą, bet ir aktorius parinkote. Kaip pavyko tai padaryti?
– Du aktoriai buvo aiškūs nuo pat pradžių – tai G.Glemžaitė ir M.Repšys. Buvo aišku, kad jie vaidins būtent tuos personažus. Jie vaidino ir ankstesniuose mano filmuose.
Dėl Indrės Patkauskaitės (Jūratė) irgi buvo aišku, bet pasikvietėme ją į bandymus. Stigo apie 30 metų amžiaus moterų aktorių. Nežinojau tokių, kurios man patiktų ir tiktų šitam filmui.
Valentinas Krulikovskis (Petras) atsirado per aktorių atranką. Darbdavį suvaidino Darius Meškauskas. Jo darbu esu labai patenkintas. Tačiau vienoje recenzijoje buvo užsiminta, kad man trūksta gyvenimo patirties, nes ta scena – per daug sarkastiška, iškrinta iš filmo konteksto. Iš tikrųjų tokiame darbo pokalbyje, kaip sakiau, pats buvau.
– Kur „Šventąjį“ filmavote?
– Didžioji dalis buvo nufilmuota Lentvaryje. Taip pat filmavome Vilniuje, Naujojoje Vilnioje. Masuotės aktoriai – Lentvario gyventojai.
– Kirpėjos, kuria susižavi filmo herojus Vytas, vaidmenį atlieka jūsų širdies draugė Gelminė Glemžaitė. Jūsų nuomone, ji viską daro gerai?
– Labai gerai. Ne veltui „Gervę“ gavo. Ji viską tinkamai padarė. Visi aktoriai labai gerai suvaidino, pradedant pagrindiniais, antraplaniais, masuote. Net praeiviai, ir tie, – tikroviški.
– Ar su Gelmine aptarinėdavote filmo scenas? Ar darydavote jai tam tikrų išimčių aikštelėje?
– Aptarinėdavome. Bet lygiai taip pat jas aptarinėdavome su M.Repšiu, kitais aktoriais. Jokių išimčių jai nedariau – griežtai ne. Problema ta, kad aš kol kas nežinau geresnės aktorės, kuri galėtų ją pakeisti.
– Ar buvote susipykę su Gelmine diskutuodami apie šį filmą, jos vaidmenį?
– Kad nėra dėl ko pyktis.
– Kurių režisierių filmai jums patinka?
– Įvairūs. Patinka kino klasika – Michelangelo Antonioni, Alfredo Hitchcocko, brolių Ethano ir Joelio Coenų, Francio Fordos Coppolos filmai. Labai patinka pirmoji ir antroji F.F.Kopolos „Krikštatėvio" dalys, „Mūsų laikų apokalipsė“. Ir jo „Pokalbis“ labai patinka. Jis mažiausiai žinomas, bet gal net geriausias F.F.Kopolos filmas, Kanų kino festivalyje pelnęs Auksinę palmės šakelę.
Tačiau trečioji „Krikštatėvio“ dalis labai nepatiko, – prastai padaryta. Visas pasaulis taip sako, ir aš jam pritariu. Pirmoji ir antroji – genialios. Matyt, tuose keturiuose filmuose žmogus pasakė visa svarbiausia, ką norėjo pasakyti.
Martino Scorsese „Taksi vairuotojas“ taip pat labai patinka – tai visų laikų kino šedevras.
– Tarp filmų būna dideli tarpai. Iš ko pragyvenate?
– Nemažai dirbu kino edukacijoje su „Kino busu“. Važiuojame per Lietuvą ir rengiame kino dirbtuves moksleiviams. Taip pamatau provinciją. Sukuriu reklaminių filmukų. Iš paties filmo uždirbu. Pragyvenu.
Bet kai 2015 metų pabaigoje baigėme „Šventąjį“, pusę metų nedirbau, neturėjau jokių darbo pasiūlymų. Buvo žiauriai sudėtinga. Tikrai pinigų trūko. Buvau ties riba, kad būčiau ėjęs dirbti bet ką.
– Vėl – į darbo biržą?
– Gal ne į darbo biržą. Gal būčiau ėjęs dirbti padavėju. Bet kažkaip prasprūdo tas laikotarpis. Reikia tikėtis, kad jis greitai negrįš.
