Apie kamerų valdymą gulint greta karsto, žmogaus vienatvės klausimą ir romų dainas – netrumpoje filmo kūrimo istorijoje.
– Kadaise nufilmavote aštuntajame dešimtmetyje į Šveicariją atvykusio italų darbininko paskutinę valią: būti palaidotam gimtajame kaime. Kodėl nusprendėte imtis pilno metro filmo šia tema? – paklausiau P.-F. Sautero.
– Pradžioje norėjau filmuoti laidojimo biurų darbuotojus, kurie su mirusiųjų kūnais dirba tiesiogiai. Buvo įdomu įamžinti tuos, kurie darbuojasi nepastebimi. Pradėjau nuo lokacijų paieškos, klausiau pasakojimų. Vieną dieną kažkas paminėjo repatriaciją. Susidomėjau.
Labai greitai apsisprendžiau filmuoti istoriją, kuri sietųsi su Šveicarijos migracijos tema. Nuo šeštojo dešimtmečio dirbti čia atvyko šimtai tūkstančių italų. Dažniausiai – su sezoninio darbo sutartimis. Ji nesuteikė teisės įsikurti ar atvykti su šeima. Darbininkų situacija buvo itin nesaugi.
Po ilgos migracijos pirmyn ir atgal, kai kuriems galiausiai pavyko įsitvirtinti Šveicarijoje. Dabar jiems apie 70 – 90 metų. Nufilmuoti vieno darbininko repatriaciją man reiškė pagerbti juos visus.
– Kodėl jums svarbi migracijos tema?
– Vaikystę praleidau Afrikoje, Mozambike. Į Europą ir Šveicariją atvykau būdamas 12 metų. Vėliau gyvenau ir dirbau Lisabonoje, Milane, Briuselyje, Paryžiuje, o dabar – Šveicarijoje. Režisuodamas „Kalabriją“ mąsčiau, kaip mūsų vaizduotė piešia kraštus, kuriuose praleidome vaikystę. Bėgant laikui vietos keičiasi, žmonės sensta, nebebūna taip pat, kaip kadaise. Kaip sakė Heraklitas: „Dukart į tą pačią upę neįbrisi”.
Italų darbininkai į Šveicariją atvyko labai jauni. Dabar jie gyvena su mintimi būti palaidoti gimtajame kaime, sugrįžti į atmintyje įsirėžusias vietas. Tačiau jos turi nedaug bendra su tuo, kokios yra dabar. Repatriacijos panašesnės į keliones laiku nei keliones erdve. Mane domino vaizduotės aspektas, jo poetinis krūvis ir sąsajos su žmonių likimais.
– Laidojimo biuro darbuotojai, José ir Jovanas, veždami mirusįjį daug kalba apie meilę, santykius. Ko iš jų išmokote?
– Gerai pažįstu abu laidojimo biuro darbuotojus. Biure su jais praleidau labai daug laiko. Filmo parengiamieji darbai truko keletą metų. Stebėjau juos kasdien, domėjausi, iš ko susideda jų gyvenimas.
Apie meilę ir, žinoma, vaikus su Jovanu ir José kalbėjausi dar prieš filmavimą, kreipiau juos šių temų link. Dauguma filmo dialogų neatsirado iš niekur. Kruopščiai ruošiausi siekdamas, kad filmo herojai elgtųsi kiek įmanoma spontaniškiau.
Jovaną ir José išvydau tokius, kokie jie yra kitapus laidojimų biurų darbuotojams klijuojamų stereotipų. Dirbdami kartu vieni kitus atradome, jie tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Tas susitikimas buvo labai tikras. Šis filmas man ir yra apie tai.
– José ir Jovanis – labai skirtingi: vienas kuklus ir atsargus, kitas – prieštaringesnis, linkęs rizikuoti. Kaip pasirinkote filmo herojus?
– Surengiau kažką panašaus į atranką kino filmui. Susitikimams su laidojimo rūmų darbuotojais – šimto kilometrų spinduliu nuo namų – skyriau daug laiko. Susipažinau su daugiau nei aštuoniasdešimt mirties palydovų. Dirbančius stebėjau tuos, kurie mane domino labiausiai.
Tai buvo tarsi stažuotė: vilkėjau kostiumą, dalyvavau laidotuvių ceremonijose, nešiau karstus, gėlių vainikus bažnyčiose ir kapinėse. Taip susipažinau su José ir Jovaniu. Juos pasirinkau dėl to, kad jie vienas kitą papildė: José – diskretiškas, Jovanis – ekspresyvus. Tai – klasikinis kino ekrano duetas. Be to, man nuostabus atrodė jų santykis – švelnus ir subtilus. Domino ir tai, kad jie abu – atvykėliai, kaip ir mirusysis, kurį filme jie gabena į Kalabriją.
– Didelę kelionės dalį sudaro tuneliai, važiavimas iš šviesos į tamsą ir atvirkščiai. Ar šie kadrai buvo suplanuoti? Ką jie reiškia jums pačiam?
– Italijoje tunelių daug. Pasistengiau, kad važiuotume greitkeliais, kuriuose jų daugiausiai. Pasirinkau juos vedamas kūrybinės nuojautos, o ne simbolinio krūvio, kuris gali būti kiek slegiantis.
Tuneliai atvėrė galimybę žaisti su garsais ir vaizdiniais, pauzėmis, kurti ritmą, staigmenas. Kurdamas siekiu sužadinti ir žiūrovo vaizduotę, noriu, kad filmą jis papildytų asmeninėmis patirtimis. Kaip sakė amerikiečių režisierius Monte Hellmanas, „paskutinis filmo kūrybinės komandos bendraautorius yra žiūrovas“. Juk filmas vyksta jo galvoje. Būtent tai mane ir domina.
– Ką filmui suteikė trečiasis personažas, keliaujantis užlituotame karste? Koks buvo jo vaidmuo?
– Mirusysis yra šio filmo ašis, nors apie jį žinome nedaug. Jis pageidavo būti repatrijuotas, tai paskutinė jo kelionė. Be jo nebūtų nei filmo, nei Jovanio ir José išvykos. Kiti filmo herojai patirtimi dalijosi tik mirusiojo dėka.
Buvo itin svarbu, kad visą kelionę kadre būtų ir mirusysis. Su vyriausiuoju operatoriumi Joakimu Chardonnensu ilgai konstravome tinkamą kadrą. Mėnesių mėnesius bandėme įvairias kameras, kol galiausiai radome tinkamas. Norėjau, kad kadre matytųsi karstas, bet apie jį vis primirštume. Kaip kad gyvenime – mirtis visuomet yra greta, nors dažniausiai apie tai nesusimąstome.
– Darbas – kita ryški tema jūsų juostoje. Kodėl buvo svarbu ją paliesti?
– Darbo klausimas šiame filme yra esminis. Žmonėms dažnai tenka palikti gimtąsias vietas ar tas, kuriose jie norėtų gyventi. Jie iškeliauja, nes neturi darbo, negali išgyventi. Paprastai nėra kito pasirinkimo.
Taip nutikdavo ir „sezoniniams“ darbininkams iš Italijos. Nėra paprasta viską mesti, iškeliauti toli nuo namų, dažniausiai – sunkiomis sąlygomis. Taip gimsta viltis kada nors sugrįžti į savo gimtąją žemę, grąžinsiančią ramybę.
– Muzika į filmą įsiskverbia labai natūraliai, kuomet Jovanis pradeda dainuoti, groti, arba kai José automobilyje paleidžia įrašą.
– Jovanio dainos ir muzika juostoje yra itin svarbios. Jis – romas, atvykęs iš Belgrado. Jo dainos padeda pasakojimui atsiplėšti nuo realistinės dokumentikos ir perkelti žiūrovą į filmo pasaulį. Tos dainos poetiškai susišaukia su įvairiausiomis temomis. Jo repertuaras gausus.
Ruošdamiesi filmavimui kalbėjome, kurias dainas panaudoti. Pagal temas pasižymėjau mane dominusias ir kelionės metu, priklausomai nuo to, kas vyko, paprašydavau Jovanio sudainuoti vieną ar kitą dainą.
Norėjau naudoti tik „gyvą“ muziką. Kitaip tariant, filme nėra papildomai įrašytų dainų, naudojau tik tai, ką nufilmavome. Labai norėjau išsaugoti šį gyvo atlikimo aspektą. Tai nesutrukdė panaudoti Jovanio grojimo gitara su „iPhone“, arba José besiklausomo Beethoveno.
– Jūs – grafikas. Kaip ši meninė patirtis papildė kino kūrybą, padėjo konstruojant scenas?
– Vaizduojamasis menas man visuomet buvo itin svarbus. Lygiai kaip ir kinas. Dominančius atvaizdo ir požiūrio klausimus keliu ir režisuodamas. Šie interesai atsispindi kadro kompozicijoje, siekyje pasitelkti tik natūralią šviesą.
– Didelė filmo dalis nufilmuota katafalke. Ar galėtumėt apibūdinti tą erdvę?
– Visų pirma, pats filmavimas katafalke yra techninis iššūkis. Prieš pradedant net neįsivaizdavau, kad pasirengti bus taip sudėtinga. Erdvė maža, šviesa kinta sulig kiekvienu posūkiu, o dideliu greičiu važiuojant autostrada atsiranda milžiniškas virpėjimas.
Tačiau kadro norėjau būtent tokio. Juosta turėjo būti filmuojama iš automobilio priekio. Tai padiktavo pati tema. Norėjau užfiksuoti net menkiausias vairuotojų bendravimo ir gyvenimo smulkmenas, jų atsispindį veiduose.
Tam ir pats turėjau būti katafalke. Keliavau gulėdamas už José ir Jovanio sėdynių, prieš karstą, nuotolinio valdymo pulteliais junginėdamas kameras ir garso rašiklį. O iš paskos važiavo technikų komanda, kuri prižiūrėjo įrangą ir filmavo scenas vykusias ne katafalke.
– Susidūrę su mirtimi kur kas intensyviau išgyvename dabartį. Kaip ši kelionė paveikė José ir Jovanį, kokiais jausmais jie dalijosi „už kameros“?
– Sunku atsakyti už juos. Laidojimo biuro darbuotojams repatriacijos suteikia galimybę išsivaduoti iš profesinės rutinos. Jų darbas sunkus, gana slegiantis. O repatriacija – galimybė paragauti laisvės, atrasti šalį, susipažinti su žmonėmis, beveik – atostogos.
Šiuo atveju tai buvo ir galimybė pasidalinti intensyviu asmeniniu išgyvenimu. Mus tai suartino. Bendraujame iki šiol: Jovanis ir José mane lydėjo į kelis festivalius ir premjeras kino teatruose.
– Kodėl jums buvo svarbu sukurti šį filmą? Ko pats ieškojote?
– Manau, kad tai – žmogaus vienatvės klausimas bėgančio gyvenimo ir laiko tėkmės akivaizdoje. Taip pat man įdomu, kad visi esame priversti rinktis vedini vienų ar kitų aplinkybių, ir kaip mūsų pasirinkimai galiausiai apibrėžia mūsų būtį.
* * *
Pierre‘as-François Sauter, „Kalabrija“, Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, rugsėjo 21–spalio 1 d. Vilniuje, spalio 6–8 d. – Ukmergėje ir Klaipėdoje.
