J.Golubeva (1966-2011 m.) gimė Leningrade, gyveno Vilniuje, mirė Paryžiuje mįslingomis aplinkybėmis. Ją mylėjo, laikė savo mūza ir filmavo du puikūs režisieriai – lietuvis Šarūnas Bartas ir prancūzas Leos Caraxas.
Nors filmuotis J.Golubeva pradėjo rusų režisierių filmuose dar studijuodama Kinematografijos institute, ją išgarsino Š.Barto filmas „Trys dienos“ (1991 m.), Tarptautiniame Berlyno festivalyje apdovanotas FIPRESCI prizu. Po šio filmo ji buvo pakviesta į Prancūziją – nusifilmavo Claire Denis juostoje „Aš nenoriu miego“. Aktorė vaidino dar dviejuose savo vyro Š.Barto filmuose „Koridorius“ ir „Mūsų nedaug“, po to jie išsiskyrė.
Kitas jos karjeros etapas susijęs su pažintimi su prancūzų režisieriumi L.Caraxu. Žydraakė aktorė sužavėjo režisierių, kuris pakvietė ją nusifilmuoti filme „Pola X“ (1999 m.) su Guillaume‘u Depardieu. Be L.Caraxo, ji vaidino ir kitų prancūzų režisierių – Bruno Dumont’o, Sandrine Dumas – juostose. Beveik visi filmai, kuriuose vaidino J.Golubeva, turi radikalaus ekstremalumo, kupini provokacijų, smurto ir atviros erotikos. Pasak kritikų, aktorė tapo amžių sandūros Europos naujojo nekomercinio kino (arthouse) simboliu, perteikė moters prigimties mįslingumą.
Papasakoti apie aktorę, geriau žinomą Prancūzijoje nei Lietuvoje, o juolab Rusijoje, ėmėsi ją pažinojusi režisierė N.Juchnevič. Filmo “Aš esu Katia Golubeva” premjera jau įvyko praėjusių metų pabaigoje dokumentinio kino festivalyje Jekaterinburge. Lietuvos žiūrovai jį pamatys šį rudenį. O kol kas siūlome Rusijos laikraščio “Moskovskij komsomolec” kino apžvalgininkės Svetlanos Chochriakovos atsiliepimą.
* * *
Filmą „Aš esu Katia Golubeva“ režisierė iš Lietuvos Natalija Ju pavadino dokumentine fantasmagorija. Jo herojė – rusų ir prancūzų aktorė – pasitraukė iš gyvenimo būdama 44 metų. Tai įvyko 2011 m. rugpjūčio 3-iąją Paryžiuje, Pirėnų metro stoties rajone, neaiškiomis aplinkybėmis. J.Golubeva palaidota Per Lašezo kapinėse. Atsakymų į daugelį klausimų iki šiol nėra.
Teigiama, kad Katia buvo linkusi į depresiją, tačiau yra ir kitų įvykio versijų. Ji filmavosi Europos režisierių autoriniuose filmuose – Claire Denis „Aš nenoriu miego“, Bruno Dumontt’o „29 palmės“, Leos Caraxo, tapusio jos gyvenimo palydovu ir dukters Nastios tėvu, juostose. Jis skyrė jai savo filmą “Šventieji motorai”.
Natalijos Ju filmas prasideda nuo bandymo užmegzti pokalbį. Priešais mus – lietuvių režisierius Šarūnas Bartas, atradęs K.Golubevą kaip aktorę, tapęs jos dukters Inos Marijos tėvu: “Nenoriu kalbėti. Aš nedalyvausiu.” Ir viskas! Š.Bartas nusiplėšia mikrofoną, beveik nieko nepasakęs, išskyrus tai, kad J.Golubeva buvo viena giliausių aktorių, su kuriomis jam teko dirbti. Bet tai vienas stipriausių filmo epizodų. Jie susitiko 1987 m. Šarūnas tuo metu ieškojo aktorės filmui „Trys dienos“. Fotobandymai vyko jo kambaryje Kinematografijos instituto bendrabutyje Maskvoje.
Dabar prieš mus – liudijimas Nr.1000 apie aktorės J.Golubevos mirtį. “Be galo keista istorija. Kažkas ne taip”, - nuskambės filme. Kaip ji mirė? Sklinda gandai, kad šalia buvo žinomas režisierius, su kuriuo jie, kaip paaugliai, nutarė pasitraukti kartu. Ji ryžosi. O jis liko ir dabar vengia kamerų, nieko nekomentuoja.
J.Golubeva buvo kaip Andrejaus Makarevičiaus dainoje: „Ji mėgo skraidyti naktimis“. Natalija Ju sugebėjo perteikti jos sielos trapumą. A.Makarevičius vos ne vienintelis iškart atsiliepė į režisierės prašymą nusifilmuoti. Kiti tempė, kai kas apskritai dingo… A.Makarevičius prisimena, kaip 1989 m. jie susipažino motorlaivyje. Katia rašė keistus eilėraščius, gyveno su mažu sūnumi apleistame tuščio namo bute, iš kurio ją galėjo bet kada iškeldinti. Jai siūlė vaidinti Bondo merginą, ieškojo… O ji pradėjo slapstytis. „Idiotė! – pasakė jai A.Makarevičius. – Vieną kartą nusifilmuok – po to visą gyvenimą kursi savo kiną.“ Taip neatsitiko.
Kambarys, kuriame gyveno Katia, išsaugojo jos dvasią (o gal tai visiškai kitas kambarys). Iš aktorės dienoraščio aišku, kad Prancūzijoje, kurioje ji gyveno paskutiniais metais, ją kamavo ilgesys. Visas jos gyvenimas ekrane sutilpo į tris dalis, skirtas rusiškai žiemai, lietuviškai vasarai, prancūziškam pavasariui.
Už jai būdingą jėgą arba silpnumą net po mirties Katios vyrai skyrė jai savo filmus. Š.Bartas prieš dvejus metus Kanuose pristatė juostą „Ramybė mūsų sapnuose“ – faktiškai rekviem, L.Caraxas jai skyrė „Šventuosius motorus“. Ji gebėjo nieko nevaidinti, tiesiog taip būti kadre, kad negalėjai atskirti, kur ji pati, o kur jos herojė.
Liko trys Katios vaikai. Sūnus Dmitrijus Kaprinas – Rusijos pilietis, onkologas. Duktė Ina Marija Bartaitė – Lietuvos pilietė, vaidina tėvo Š.Barto filmuose. Dvylikametė Nastia – Prancūzijos pilietė, vaidina L.Caraxo filmuose. Sūnus mano, kad jo motina turėjo mirti jauna. Ji taip norėjo, kartodavo: „Aš nepasensiu.“
„Ji filmuodavosi emociškai sunkiuose filmuose“, - sako Dmitrijus. Tai negalėjo neatsiliepti jos ir taip nestabiliai psichikai. Ina Marija labai panaši į motiną – tos pačios bedugnės akys. Dabar ji sėdi ežero pakrantėje ir pasakoja, kad jos sesuo Nastia nenori kalbėti rusiškai – su ja Katia kalbėjosi prancūziškai. O su Ina – rusiškai, mokėjo tik kelis lietuviškus žodžius.
J.Golubeva keturis kartus dalyvavo Kanų kino festivalyje pristatydama filmus, kuriuose vaidino. L.Caraxo „Polos X“ premjera ten tapo bomba. O filmas atsirado… iš Katios žvilgsnio. L.Caraxui nuo vaikystės patiko Fiodoras Dostojevskis, tačiau gydytojai nerekomendavo jam skaityti šio rašytojo romanų, nes galėjo jį paveikti neigiamai. Ir be to jam buvo būdingas asmenybės susidvejinimas. Pamatė nepažįstamą artistę lietuviškame filme – ir prarado ramybę. Filme „Pola X“ Katia vaidino su Guillaume'u .Depardieu, kurio taip pat jau nėra gyvo. Būdingas jų herojų dialogas: „Kur mes?“ – „Ne šiame pasaulyje.“
Romanas su rusų kinu Katiai nesusiklostė. Paminėti galima nebent vaidmenį Kirilo Serebrenikovo TV seriale „Rostovas tėtis“. Jis iškart suprato, kad tai – nepaprasta mergina, liguistos būsenos, o tai žavėjo. Kirilas prisimena, kad ji tai juokėsi, tai verkė, tai pabėgdavo, buvo žmogus be odos ir tokio grožio žiedas, koks gali augti tik oranžerijoje.
Katios mama iki šiol gyvena Sankt Peterburge, prisimena, kaip šešiolikametė duktė ėjo į miuzikholą, bandė mokytis technikume ikimokyklinio auklėjimo specialybės, dirbo manekene Leningrado modelių namuose. Jai trūko 4 centimetrų ūgio ir ji tempdavo galvą aukštyn. Po to Maskvoje įstojo į du teatro institutus, nė vieno nebaigė. Visą laiką ieškojo, kentėjo, stulbino grožiu – ir baisiai paliko šį pasaulį. Šnekama, kad artimiausi žmonės žino tiesą, bet linkę tylėti.
