Nors nuo pirmų kadrų šis filmas ir neprimena butelinės serijos, vėliau jis atkartoja žanro klasikos šablonus. Dažniausiai butelinės serijos yra nufilmuojamos vienoje ar keliose šalia esančiose lokacijose. Taip sutaupomos rekvizito ir technikos transportavimo lėšos.
Beveik visas „Spausk gaiduką!” veiksmas vyksta viename sandėlyje. Kaip jau minėjau, tokio tipo serijos neturi arba praktiškai neturi įtakos tolesniam viso serialo siužeto vystymui, tad daugiausiai koncentruojamasi į veikėjų bendravimą, didelis dėmesys skiriamas dialogams. Šioje juostoje visas veiksmas sukasi tik aplink šaudynes, tad visas kitas laikas užpildomas šmaikščiais personažų pokalbiais, kurių, teisybės dėlei, galėjo būti ir daugiau.
Beveik visas „Spausk gaiduką!” veiksmas vyksta viename sandėlyje. Kaip jau minėjau, tokio tipo serijos neturi arba praktiškai neturi įtakos tolesniam viso serialo siužeto vystymui, tad daugiausiai koncentruojamasi į veikėjų bendravimą, didelis dėmesys skiriamas dialogams. Šioje juostoje visas veiksmas sukasi tik aplink šaudynes, tad visas kitas laikas užpildomas šmaikščiais personažų pokalbiais, kurių, teisybės dėlei, galėjo būti ir daugiau.
Jei reikėtų apibendrinti visą filmą, tai jis tilptų į frazę „šmaikštūs dialogai ir susišaudymas“. Ir, atrodytų, kažką pridėti būtų sunku. Tačiau ir ši frazė, ir mano bandymas jus įtikinti, kad „Spausk gaiduką!” yra pusantros valandos butelinė serija yra apibendinimas, paviršinis nagrinėjimas. Neriant giliau, filmas nėra toks paprastas ir paviršutiniškas.
Nors visas susišaudymas ir konfliktas prasidėjo dėl rimtos priežasties, vėliau tai tapo absurdiška ir teatrališka ekstravaganza. Daug kartų veikėjai galėjo imti ir pabaigti tą beprasmybę ir išsivaikščioti savais keliais. Tačiau noras išgyventi, išeiti iš to sandėlio kaip laimėtojui, nugalėjo. Vėliau šis noras natūraliai perauga į gyvūlišką instinktą išlikti. Tad priešiškos bei draugiškos pusės susimaišo, ir geriausias draugas gali į tave paleisti automatinio ginklo šūvių seriją.
Išskirtinai vyriškoje kompanijoje vis dėlto turime vieną moterį, „Oskaro“ laureatės Brie Larson vaidinamą Džastin. Šios veikėjos elgesys ir požiūris į ją atspindi praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio moters paveikslą. Nors seksualinė revoliuciją ir pakeitė lyčių vaidmenų visuomenėje taisykles, į moteris vis dar buvo žiūrima kaip į gležnas, globos ir švelnumo reikalaujančias būtybes (toks požiūris ir jo kaita puikiai nagrinėjami televizijos šedevre „Mad Men“).
Džastin gyvybė susišaudymo sukūryje buvo priklausoma nuo vyrų malonės, o stipriosios lyties atstovai, ypač Krisas, jautė pareigą globoti vienintelę moterį sandėlyje. Šios veikėjos, o kartu ir viso filmo kulminacija, lyg ir galėtų piršti mintį, kad Džastin pati ėmė diktuoti sąlygas ir ėmėsi veiksmų. Vis tik, tai iki galo neišgryninama ir veikėjos veiksmus pabaigoje taip pat galima priskirti ir palankiai susiklosčiusioms aplinkybėms.
Džastin gyvybė susišaudymo sukūryje buvo priklausoma nuo vyrų malonės, o stipriosios lyties atstovai, ypač Krisas, jautė pareigą globoti vienintelę moterį sandėlyje. Šios veikėjos, o kartu ir viso filmo kulminacija, lyg ir galėtų piršti mintį, kad Džastin pati ėmė diktuoti sąlygas ir ėmėsi veiksmų. Vis tik, tai iki galo neišgryninama ir veikėjos veiksmus pabaigoje taip pat galima priskirti ir palankiai susiklosčiusioms aplinkybėms.
Tačiau tikrosios filmo pažibos yra aktoriai. Brie Larson, Cillian Murphy‘is, Armie‘is Hammeris, Samas Riley‘is, Jackas Reynoras, Sharlto Copley‘is ir kiti. Vienas malonumas matyti tokį profesionalų, kūrybišką ir unikalų kolektyvą vienoje vietoje. Atrodė, kad „Spausk gaiduką!” buvo jų trumpos atostogos nuo visų didelio biudžeto projektų. Aktoriai mėgavosi savo personažais, žaidė jais, o tai stebėti buvo vienas malonumas.