Kita vertus, NBA ir Holivudą sieja dar ir tai, kad jie verbuoja talentus iš viso pasaulio – čia atsiduria patys geriausi. Savaime suprantama, tokiu atveju tai tampa abipuse nauda – kino kūrėjas nevaržomas riboto biudžeto gauna galimybę pasireikšti, o originalių idėjų ir naujų vėjų jau kuris laikas stokojantis Holivudas pasipildo šviežiu krauju.
Tad turbūt nieko keisto, kad Sapnų fabriko dėmesį patraukia ir pakankamai egzotiškų šalių kino kūrėjai. Kad ir Niki Caro, kilusi iš Naujosios Zelandijos. Savo, kaip režisierės, karjerą ji pradėjo 1992 m., prisidėdama prie televizijos serialo kūrimo, po dvejų metų pristatė pirmąjį trumpametražį. Dar po ketverių metų įvyko jos tikrasis debiutas – režisierė pristatė ilgametražę juostą „Atmintis ir geismas“ (angl. „Memory & Desire“, 1998 m.).
Vėliau ji grįžo prie televizijos serialų, kol 2002 m. pasirodė jos režisuotas filmas „Banginių vadeliotoja“ (angl. „Whale Rider“). Šis jos kūrinys, pelnęs 33 apdovanojimus ir dar tokiam pat skaičiui nominuotas (tarp kurių – ir Oskaro nominacija), padėjo jaunai režisierei atkreipti į save Holivudo dėmesį.
Tad turbūt nieko keisto, kad kitą savo filmą – dramą „Šiaurės šalis“ (angl. „North Country“, 2005 m.) ji jau kūrė Sapnų fabrike. Juosta sulaukė įvairių vertinimų – vienus ji sužavėjo, kitiems paliko nekokį įspūdį. Galbūt todėl kitą savo filmą „Vinterio sėkmė“ (angl. „The Vinter‘s Luck“, 2009 m.) N.Caro kūrė su savo gimtinės ir Prancūzijos komanda. Šis N. Caro kūrinys, primą kartą parodytas tarptautiniame Toronto kino festivalyje, taip pat buvo įvertintas prieštaringai. Vis tik režisierė nepasidavė ir po kiek ilgesnės pertraukos grįžo su nauju amerikietišku filmu „Makfarlandas, JAV“ (angl. „McFarland, USA“, 2015 m.).
Pauzė, panašu, išėjo į gera, kadangi tiek kritikų atsiliepimai, tiek žiūrovų skaičius, buvo itin palankūs. Šiemet ši režisierė, kuriai kino studija „Disney“ jau patikėjo animacinio filmo „Mulan“ vaidybinės versijos sukūrimą, pristato savo naują darbą – Diane‘os Ackerman knygos „Zoologijos sodo prižiūrėtojo žmona“ ekranizaciją.
1939 m. vasara, Varšuva. Antonina (akt. Jessica Chastain) ir Janas (akt. Johan Heldenbergh) Žabinskiai rūpinasi jiems priklausančiu vienu didžiausiu Europoje Varšuvos zoologijos sodu. Tačiau virš Senojo žemyno jau tvenkiasi Antrojo pasaulinio karo debesys. Tą patvirtina ir Žabinskių šeimą kartais aplankantis Berlyno zoologijos sodo savininkas ponas Lutzas Hekas (akt. Danielis Brühlas).
Nujausdamas besiartinantį pavojų Janas kalbina Antoniną pasiimti jų sūnų Ryšardą (akt. Timmothy Radford) ir bėgti iš nesaugaus miesto, tačiau Antonina nenori blaškytis ir palikti žvėrių likimo valiai.
Vis dėlto 1939 m. rugsėjo 1 d. nacistinė Vokietija užpuola Lenkiją ir pradeda bombarduoti Varšuvą. Per bombardavimus smarkiai nukenčia zoologijos sodas ir Antonina, pagaliau suvokusi pavojaus realumą, nori kartu su sūnumi trauktis iš miesto, tačiau dabar tai padaryti jau per vėlu. Antonina lieka mieste ir kartu su vyru bando atkurti sugriauto kadaise buvusio idiliško zoologijos sodo likučius.
Tačiau visai netrukus pasireiškia tamsioji vokiečių okupacinės politikos pusė – kuriamas Varšuvos getas, į kurį varomi žydų tautybės asmenys. Pasitarę tarpusavyje Žabinskiai nusprendžia priglausti ir paslėpti vieną savo draugę žydę. Vėliau vietos atsiranda dar keliems ir dar keliems – Žabinskiai rado būdą kaip savo namus paversti patikima ir saugia slėptuve, net tiesiog po langais visą dieną marširuojant nacių kareiviams...
D.Ackerman knyga ir pagal ją N.Caro sukurtas filmas remiasi maždaug 300 žydų per Antrąjį pasaulinį karą išgelbėjusių Antoninos ir Jano Žabinskio istorija. Nors Varšuvos zoologijos sodo ištakos siekia XVII a., oficialiai šio miesto zoologijos sodas įkurtas 1928 m., ir tų pačių metų pabaigoje jo direktoriumi tapo J.Žabinskis.
Pagal išsilavinimą J.Žabinskis buvo zoologas ir zootechnikas. Antonina Žabinska buvo mokytoja ir vaikiškų knygų apie gyvūnus autorė. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui J. Žabinskis kartu su savo žmona Antonina ištuštėjusį zoologijos sodą pavertė žydų slėptuve – įgijęs nacių valdžios pasitikėjimą, jis nesukeldamas įtarimų galėjo lankytis Varšuvos žydų gete.
J. ir A. Žabinskių zoologijos sode ir čia stovinčioje viloje laikiną prieglobstį rado net keli šimtai nacių režimo persekiojamų žydų. Karui einant į pabaigą J. Žabinskis prisijungė prie Lenkijos pasipriešinimo judėjimo (Armijos Krajovos) ir tapo aktyviu jos nariu. Po Antrojo pasaulinio karo ši sutuoktinių porai suteiktas Pasaulio tautų teisuolių vardas.
Nors daugelį galbūt ir nustebins, vis dėlto dauguma filme rodomų dalykų yra ne išgalvoti, bet tikri. Tai ir zoologijos sodui padaryta žala per bombardavimą, tai ir L. Hecko meilinimasis Antoninai, Žabinskių namuose ir jų aplinkoje laisvai vaikščiojantys zoologijos sodo gyvūnai ir dar daugybė kitų detalių.
Tikrumą patvirtina tai, kad D.Ackerman knyga yra parašyta remiantis pačios A. Žabinskos dienoraščiu. Vis dėlto iš filmo neatrodo, kad Žabinskių sūnus Ryšardas būtų prisidėjęs prie rizikingos veiklos, o iš tikrųjų buvo kitaip – Ryšardas Žabinskis aktyviai padėjo savo tėvams slėpti, maitinti ir rūpintis išgelbėtais žydais. Kad ir kaip keistai ir neįtikinamai atrodo Jano iš geto išvežamos pilnos statinės atliekų – t. y. iš ten, kur buvo valgomi visi įmanomi ir neįmanomi dalykai.
Kalbant apie personažus jie yra tarsi trūkinėjantys – tokį įspūdį sukuria prieštaringumas. Tarkim, iš pradžių pati Antonina pasiūlo paslėpti savo namuose žydę draugę Magdą (akt. Efrat Dor) ir dėl to ji turi įtikinėti Janą, tačiau vėliau jau Janas tampa šios rizikingos misijos iniciatoriumi, o Antonina dvejoja.
Taip pat kvailokai skamba Antoninos atsikalbinėjimai, kai Janas ragina ją pasiimti Ryšardą ir važiuoti iš Varšuvos – matai, prasideda nauji mokslo metai ir vaikas labai jų laukia, todėl išvykti negalima. Apskritai, dauguma filmo dialogų yra neįtikėtinai banalūs. Gerai bent tiek, kad tai nesugadina bendro filmo įspūdžio.
Nepaisant šio prieštaringo įspūdžio, galima sakyti, kad pagrindinius veikėjus sukūrę aktoriai savo darbą atliko neblogai. Ypač tas pasakytina apie amerikietę Jessicą Chastain – jos vaidinama Antonina yra ir trapi, ir stipri, pažeidžiama, bet savyje turinti vidinės tvirtybės ir orumo; bei vokietį Danielį Brühlį – jo vaidinamas Lutzas Hekas atsiskleidžia palaipsniui.
Iš pradžių jį matome kaip galantišką ir gerai išauklėtą vokiečių džentelmeną, tačiau prasidėjus karui jis parodo ir kitą savo veidą – pamatome ir apgalvotą suktumą, ir aklą žiaurumą, ir nepamatuotą įniršį bei sunkiai tramdomą geismą.
O pirmą kartą išvydus D. Brühlį su nacio uniforma persmelkia stiprus déjà vu (gerąja prasme) jausmas ir nori nenori prieš akis iškyla tas pats D. Brühlis filme „Linksmų Kalėdų!“ (pranc. „Joyeux Noël“, 2005 m.) apsirengęs Pirmojo pasaulinio karo kaizerinės Vokietijos karininko miline. Kiek silpniau šalia šio dueto atrodo belgas Johanas Heldenberghas. Kiti personažai yra šalutiniai, tad jiems ekrano laiko tenka mažiau.
Priartėjus prie techninės pusės aptarimo šįkart norėtųsi atkreipti dėmesį į keletą galbūt netradicinių detalių. Visų pirma – filmo pavadinimas. Taip, jis pasiskolintas iš knygos, tačiau tai nereiškia, kad tai buvo geras sprendimas. Visų pirma – jis netikslus. Žabinskiai nebuvo tiesiog eiliniai zoologijos sodo prižiūrėtojai, jie buvo jo savininkai. Visų antra – visiškai nepriimtinas pagrindinės veikėjos apibrėžimas per jos santykį su sutuoktiniu ir jo užimamomis pareigomis (kurios, kaip jau sakyta, netgi nurodytos klaidingai).
Dar viena kliūvanti detalė – kalbų miksas. Nors filmo veiksmas vyksta Lenkijoje, čia vietiniai gyventojai kažkodėl kalba angliškai, nors tą pačią Lenkiją okupavę naciai tarpusavy kalbasi vis tik vokiškai. Belieka tik padūsauti prisiminus kad ir to paties François Ozono „Francą“ (pranc. „Frantz“, 2016 m.), kur pagrindiniai aktoriai turėjo išmokti atitinkamai vokiečių ir prancūzų kalbas, ir padaryti išvadą, kad Holivudas šiuo klausimu vis tik yra banalus ir begėdiškai atsilikęs.
Apie kitus techninius aspektus, ko gero, nėra reikalo daugžodžiauti. Kamera šiame filme juda puikiai, juostos pradžioje matome itin gražių zoologijos sodo vaizdų, įtikinančiai nufilmuotas žvėryno bombardavimas. Vaizdo, garso montažas – taip pat be didesnių priekaištų, garso takelis taipogi parinktas taip, kad ne tik puikiai dera prie ekrane besikeičiančių vaizdų, bet kartu ir padeda auginti, rodos, nepastebimai, pamažu kylančią įtampą.
„Zoologijos sodo prižiūrėtojo žmona“ – pamažu įtraukianti gražiai nufilmuota pakankamai stipri holivudinė drama. Juosta nesukrečia taip, kaip „Šindlerio sąrašas“ (angl. „Schindler‘s List“, 1993 m.) ar „Pianistas“ (angl. „The Pianist“, 2002 m.), joje daug mažiau tos tamsiosios Antrojo pasaulinio karo realybės.
Tačiau vis tik režisierei pavyksta sudominti ir tuo pačiu metu tarsi nepastebimai auginti įtampą. Gera aktorių vaidyba kompensuoja banalius dialogus ir kartais trūkinėjančias personažų linijas, o vertinant technine prasme šis filmas yra pastatytas kokybiškai ir patraukliai. Nepaisant tam tikrų trūkumų vis tik tai yra pakankamai nebloga dedikacija Antoninai ir Janui Žabinskiams, kurią verta pamatyti.
