Labai vizualaus ir populiaraus „Snowhite and the Huntsman“ filmo režisierius Rupertas Sandersas, manau, irgi pagalvojo „O kas, jeigu pabandysiu šįkart ne pasaką pakeisti ir perkelti į ekranus, bet labai žymaus anime filmo?“. Manau ne vienas anime fanas stryktelėjo iš džiaugsmo sužinojęs, kad Motoko atgims ekrane vaidybinėje versijoje, tačiau lažinuosi, kad niekas nesitikėjo, kad į 1995-ųjų filmo adaptaciją Sandersas pasižiūrės taip laisvai ir irgi nuspręs „kai ką pakeisti“.
O buvo viskas taip.
Netolima ateitis, Japonija. „Hanka“ technologijų įmonė yra viena lyderiaujančių pasaulyje – jie siūlo ne tik humanoidus robotus, bet ir patobulinti savo kūną pakeičiant organus robotinėmis detalėmis, tad žmonės kiborgai – kasdienybė. Tačiau Majorė Mira (Scarlett Johansson) yra išskirtinė – jos visas kūnas yra tik „šarvas“ vienintelei žmogiškai detalei – smegenims. Ją prižiūrinti daktarė Ulet (nuostabioji Juliette Binoche) padeda pereiti savęs suvokimo procesą, adaptuotis prie robotizuoto kūno.
Kadangi Majorės kūnas yra „Hanka“ nuosavybė, o ji vadinama jų galingiausiu ginklu, nieko keisto, kad praėjus metams ji dirba 9-ajame sektoriuje – antiteroristiniame skyriuje, pavaldžiam tiek „Hanka“ įmonei, tiek Japonijos vyriausybei.
Tiesa, Majorė ne ką teprisimena apie savo praeitį, kai buvo žmogus, o ją persekioja keisti praeities trikdžiai. Po susidūrimu su paslaptinguoju hakeriu Kuzė, praeities vizijos ypač sustiprėja ir ji ima kvestionuoti savo būvį – ar ji labiau žmogus ar robotas? Kur yra linija, skirianti ją nuo visiškai kompiuterizuotų būtybių ir kodėl ji nesijaučia esanti tikru žmogumi? Vienintelis jos draugas Bato (Pilou Asbaek) ją palaiko ir būna šalia, padeda suvokti ir suprasti kur slypi žmogiškumas.
Filmas iš esmės yra perskeltas į du gabalus – vieno esme tampa Majorės bandymas prisiminti, kas ji tokia buvo prieš tampant kiborge, o kito – sugauti Kuzę, kuris vieną po kito žudo „Hanka“ mokslininkus. Ir čia sutrypiama paralelė tarp anime ir vaidybinio filmo.
Ak, Sandersai, begėdi tu, manei žiūrovas per kvailas ir nesupras anime versijoje keltų egzistencinių klausimų? Neįkąs ribos tarp sielos ir kibernetinės dvasios? Nesuvoks vienišumo poezijos kai esi pirmas savo rūšies? Labai didelė tikimybė, kad taip – tūlas žiūrovas nebūtų įveikęs stipresnių ir rimtesnių anime keltų sielos ir tapatybės suvokimo kabliukų, bet šitaip nupiginti ir supaprastinti tokią gilią istoriją yra nusikaltimas.
Paaiškinsiu kodėl pykstu – Sandersas vietoj dviejų aukštų torto iškepė šimtalapį. Kaip ir abu skanu, bet norėjosi tai torto. Vaidyba gera, vaizdai atima žadą, netikėti kameros kampai, nuostabūs kostiumai ir detalės, aplinka bei kompiuterinė grafika. Kai kurie kadrai identiškai atkartoja anime versijoje matytus kadrus. Jie tobulai atkurti, pagauti ir nuostabiai „groja“.
Sandersas pagauna gyslą tos dramos, kuri vyksta tarp skurdo ir technologijų ir tai užburia. Nuo išblizgintų stiklinių daugiaaukščių ir mirgančių miesto šviesų, kur nuolat teka informacijos srautas jis nuleidžia žiūrovą į požeminius klubus, apgriuvusius ir apleistus pastatus bei į kasdienius paprastų žmonių gyvenimus, kur vyrauja tyla.
Kodėl tada visgi tai ne tortas? Nes istorija iškreipta, paversta tipine „James Bourne“ identiteto krize. O „Dvasia šarvuose“ originalas juk visai ne apie tai. Esminė linija: ar gali sintetinis protas įgauti sielą? Ir šis klausimas Sanderso versijoje visiškai dingsta, o anime fanai tyliai verkia kamputyje, nes pagrindinė siužeto linija lieka praignoruota. Dar ir kojas nusivalė į ją, nes apkeitė porą veikėjų vietomis, įdėjo paprastam žiūrovui labiau suvokiamą detektyvo liniją ir konkretų „blogiuką“ – Kuzė (Michael Pitt). Aišku, Pitt’o atliekamas Kuzė visiškai pavergė mano širdį ir jam asmeniškai išdavystę atleidau, bet nekelti esminio istorijos klausimo man atrodo įžeidimas.
Tai nėra ta tikroji „Dvasia Šarvuose“, kurią būčiau norėjusi pamatyti kino ekrane su ta tikrąją evoliucijos problema. Tai nėra subtili „Dvasia šarvuose“ ekranizacija, kuri galėjo išvystyti robotizacijos ir sielos kontraversiškumą. Ir tai, deja, tampa pagrindine filmo problema.
Tiems, kurie nematė anime versijos, filmas patiks ir turėtų gerai „susivalgyti“. Gražu, įdomu, neįprasta, spalvinga, netikėta ir taip, kaip turi būti iškeptas geras Holivudinis filmas. Patiks tiems, kas mėgavosi „Lucy“, „In Time“ ar net „Matrix“ vaizdais.
