„Buvau labai kuklus. Nenorėjau pakeisti savo publikos. Norėjau pakeisti pasaulį“, – apie savo naujausią juostą kalbėjo valiūkiškasis suomių režisierius.
Minimalistinis A.Kaurismäki kinas turi išskirtinio patrauklumo. Jo herojai nekalbūs ir nejudrūs. Spalvų gamoje vyrauja melsvai rausvi tonai, o aktualūs siužetai įrėminti į tragikomedijas, kuriose žiūrovas pykčio ir prievartos apraiškas stebi su karčia šypsena veide.
Naujausiam filmui „Kita vilties pusė“ režisierius pasirinko vieną karščiausių šiandieninės Europos aktualijų – pabėgėlių krizę – ir pakvietė į ją pažvelgti šiek tiek su humoru. Už diskriminacijos ir nepakantumo sienos A.Kaurismäki leidosi ieškoti humanizmo.
Filmas pasakoja liūdnai komišką istoriją apie Kaledą – jauną pabėgėlį iš Sirijos. Suomijos vyriausybei atmetus prašymą suteikti prieglobstį, vaikinas nusprendžia Helsinkyje likti nelegaliai. Slapstydamasis vieno restorano kieme, jis netikėtai sutinka suomį Vikstriomą, Šis nusprendžia jam padėti. Taip prasideda virtinė komiškų situacijų, kuriose dera nuoširdus naivumas, ilgesiu persmelktos scenos, vintažinis koloritas, eklektiškas muzikinis takelis, sustabdyto laiko įspūdis ir su niekuo nesupainiojamas kaurismakiškas humoras.
„Sukūriau keletą filmų, kuriuose žmonės juokdavosi liūdniausiose vietose, o verkė juokingose. Tai šiek tiek stebina“, – kalbėjo suomiškuoju Jimu Jarmuschu vadinamas kūrėjas, kurio naujausias filmas taip pat verčia juoktis pro ašaras.
Kino kritikai filmą jau pakrikštijo beldimusi į šimtų tūkstančių europiečių sąžinę visų prieglobsčio Vakaruose ieškančių žmonių vardu. Lietuvių žiūrovams „Kita vilties pusė“ sukels ir daugiau jausmų, nes filme netikėtai nuskamba ir Lietuvos vardas.
Filmo „Kita vilties pusė“ premjera įvyko šių metų pradžioje 67-ajame Berlyno kino festivalyje. Paprastai A.Kaurismäki filmai rodomi Kanų kino festivalyje. Berlynas režisierių devynis kartus kvietė į „Forumą“, eksperimentinio kino ir jaunųjų režisierių programą, bet šiais metais jo filmas pirmą kartą pateko į pagrindinį konkursą. Kino kritikai vienbalsiai jam pranašavo pagrindinį festivalio apdovanojimą – Auksinį lokį, bet tarptautinė žiuri apdovanojo jį Sidabriniu lokiu už geriausią režisūrą.
Beje, suomio absurdiško humoro po šio filmo didžiuosiuose ekranuose gali sumažėti. Duodamas interviu Suomijos televizijai, A.Kaurismäki prasitarė, kad „Kita vilties pusė“ yra jo atsisveikinimas su didžiuoju ekranu: „Sakiau tai ir anksčiau, bet dabar tai tikrai yra adios. Pavargau. Noriu pradėti gyventi savo gyvenimą.“
– Kodėl nutarėte sukurti komediją tokia, atrodytų, tragiška tema kaip migrantų padėtis? – pasiteiravo žurnalistai režisieriaus.
– Net būdamas iš prigimties pesimistas, norėčiau atrodyti optimistas, nors ir nematau tam išskirtinių priežasčių. Man reikėjo pasiųsti pasauliui kokią nors pozityvią žinutę. Antraip kas eis žiūrėti tragedijos tokioje depresyvioje šalyje kaip Suomija? Jeigu mano filmą pažiūrės trys keturi žmonės, tegul net du, aš jau džiaugsiuosi. Žmonės liovėsi vaikščioję į kiną. Manau, ir tie du trys nueis tik todėl, kad po filmo kartu išgertų. O gal jie jau ir gerti kartu nebemoka. Sėdi namuose ir vieni gurkšnoja.
– Kodėl jums svarbu, kad šis filmas būtų trilogijos dalis? Atrodytų, visos tos didelės formos tik apsunkina žiūrovo kelią filmo link...
– Šiaip jau čia negalima rimtai kalbėti apie kokį nors planavimą.Tai atsitinka greičiau automatiškai, dėl vienos priežasties: esu absoliučiai beviltiškas ir chroniškas tinginys. Nesugebėjau kirsti medžių, nesusiradau kokio nors sąžiningo darbo, todėl pradėjau kurti filmus. Bet ir čia man reikia trilogijos, kad prisiversčiau ką nors daryti.
Mano aktoriai taip pat dažniausiai tinginiai, todėl stengiuosi taip padaryti, kad filme jiems reikėtų kuo mažiau judėti. Renkuosi juos iš esmės dėl gražaus veido. Svarbiausia, kad iš jų akių dvelktų nežmoniška kančia. Tuomet man jie simpatiški. Jeigu dar turi šiek tiek aktorinio meistriškumo, taip pat neblogai. Jie draugaus su mano kamera. Jeigu meistriškumo visai nėra, tuomet kamera virs priešu. Tiesa, Brigitte Bardot niekada nemokėjo vaidinti, bet kamera jos neatstumdavo. Keista.
Jokių darbo su aktoriais paslapčių neturiu. Bendrauju su jais lygiai taip pat, kaip su kitais aplinkiniais žmonėmis. Keletas paprastų taisyklių. Reikia visada jiems suteikti erdvės, gerbti jų orumą, tada ir ekrane jie oriai atrodo. O žiūrovams pradeda atrodyti, kad mano herojams geriau už kitus pavyksta atlaikyti gyvenimo išbandymus.
– Jūsų filmo pavadinimas „Kita vilties pusė“ – lyrinis filosofinis. Kodėl toks beviltiškas pavadinimas?
– Filmo darbinis pavadinimas buvo „Pabėgėlis“. Iš esmės teisingas, paprastas, suprantamas, tiesa, nelabai poetiškas. Vienos mano asistentės vyras surado eilėraštį, kuriam maždaug du tūkstančiai metų. Jame yra eilutė – „Kita vilties puse“, kuri idealiai tiko mūsų filmui. Mes pakeitėme pavadinimą, nors jis dabar skamba kiek pompastiškai ir netgi, sakyčiau, atrodo pritemptas. Bet vėliau jau tingėjau ką nors galvoti, keisti į kokį nors dar skambesnį.
Sukurti šį filmą man buvo tam tikra užduotis ir pareiga, mano, kaip režisieriaus ir žmogaus, asmeniškas kuklus indėlis į rūpinimąsi savo artimu. Šiais metais į mūsų nedidelę Šiaurės šalį atvyko apie 30 tūkstančių pabėgėlių, daugiausia iš Irako. Daugelį suomių kažkodėl apėmė siaubas. Jiems pasirodė, kad juos užpuolė. Juos ėmė kamuoti košmarai. Vieniems atrodė, kad dėl pabėgėlių jie neteks darbo; kitiems – kad jų automobiliams ir namams dabar gresia pavojus. Pabėgėlius ėmė užpuldinėti, mušti ir netgi deginti jų laikinus būstus.
Kai Europoje baigėsi Antrasis pasaulinis karas, žmonės tam tikra simboline prasme vienas kitam prisiekė, kad toks masinis blogis, tokia prievarta nebepasikartos. Viskas išėjo atvirkščiai. Masinės žudynės visame pasaulyje vėl padažnėjo, mes vėl tapome nepakantūs vieni kitiems, neužjaučiame tų, kurie pateko į sunkią padėtį.
Prieš septyniasdešimt metų turėjome 60 mln. pabėgėlių – žmonija laikė savo pareiga jiems padėti. Dabar pabėgėliai tapo mūsų priešai. Velniai žino, kur nusirito žmonija! Jeigu neužjaučiame savo draugų, kaip patys išgyvensime? Kam gyventi, jei prarandi žmogišką veidą? Kada pagaliau suprasime, kad visi be išimties esame tiesiog žmonės? Šiandien jie pabėgėliai, rytoj jais galime tapti mes.
Laimė, ne visi mano šalies žmonės yra beširdžiai, nors yra nedidelė, bet aktyvi grupė, kuri „vaduoja šalį“. Daugelis mūsų ignoruoja tuos „tikruosius suomius“. Kita vertus, ir į Adolfą Hitlerį iš pradžių rimtai nežiūrėjome...
– Ar jūs manote, kad populistai kelia rimtą grėsmę Suomijai, Europai? Kaip apskritai vertinate dabartinę politinę padėtį?
– Žinoma, suomių populistai pirmiausia protestuoja prieš senąsias partijas, kurios vagia pinigus ir išnaudoja žmones, kad gautų dar daugiau pinigų. Asmeniškai aš gerbiu ponią Angelą Merkel. Ji – vienintelė politikė, kuri, atrodo, išties domisi tikrosiomis problemomis. Visi kiti toliau žaidžia savo žaidimus. Tačiau aš neskelbiu jokių politinių pareiškimų. Aš ne politinis režisierius, nors Jeanas Lucas Godard‘as kadaise sakė, kad net kėdė, ant kurios sėdime, yra politinė. Ta prasme visi režisieriai – politiniai.
Aš nuolatos klausiu savęs: kodėl mes politikams suteikiame tiek daug valdžios, kodėl leidžiame tvarkyti mūsų gyvenimą? Tai didelė klaida – iš pradžių suteikti kitiems tiek daug valdžios, o po to jais skųstis.
Apskritai pasaulis pasidarė kvailesnis. Nenustebsiu, jei pasirodys, kad 80 proc. mūsų planetos jau nebemoka skaityti! Kokia išeitis iš tos krizės – nežinau. Manau, receptas senas: išmokti būti žmonėmis esmine šio žodžio prasme, t. y. tais, kuriems suprantamas žmoniškumas. Mes turime šiek tiek vilties. Bet kartais ir ji mane apleidžia, kai skaitau pranešimus, kad žmonės, pavyzdžiui, išnaikino beveik visus dramblius. Azijoje iš 200 tūkst. jų liko 20 tūkst. Nenoriu gyventi Žemėje be dramblių. Be jų mes neturime ateities.
Žmonės jau pasiekė Marsą, kuria filmus apie jį, nori ir tą planetą, matyt, apgyvendinti ir įvesti ten savo griaunamąsias taisykles. Noriu teisingumo žmonėms. Ir gyvūnams. Gėlėms – taip pat. Man taip pikta, kad pasaulis praranda teisingumo supratimą. Štai todėl man ir toliau rūpi pabėgėlių likimas Europoje. Turėjau ką nors dėl jų padaryti. Net jeigu mano istorijos panašios į pasakas.
– Jūsų temperamentas – politinis! Ar tiesa, kad norėjote tapti politiku? Bent jau taip sakėte viename interviu.
– Ne, viskas buvo ne taip. Kartą aštuntojo dešimtmečio pradžioje savo draugams pasakiau, kad mes vargu ar tapsime politikais. Kadangi mes to nepadarysime, į valdžią ateis tie, kurie… neapsisunkina atsakomybės jausmu. Taip ir atsitiko. Ir viskas todėl, kad mes nenorėjome aukotis. Dabar belieka tik dūsauti dėl to.
Aš ir pats dabar esu žmogus iš praeities. Niekaip negaliu priprasti prie dabarties. Dabar žmonės laikomi pamišėliais, jeigu elgiasi žmoniškai. Pamišėliais laikomi ir tie, kurie kuria filmus apie tokius žmones. Kodėl? Todėl, kad kapitalizmas ir humanizmas sunkiai dera tarpusavyje. Juk kuo daugiau laiko žmonės skiria apmąstymams, tuo mažiau laiko jiems lieka parduotuvėms ir vartojimui.
– Pastaraisiais metais jūsų filmų premjeros vyko Kanų kino festivalyje. Kodėl šį kartą pirmenybę atidavėte Berlynui?
– Jeigu filmą parodo Kanų kino festivalis, vadinasi, ekranus jis pasieks geriausiu atveju rudenį. Iki rudens pabėgėlių padėtis Europoje, bijau, tik pablogės. Man reikėjo skubėti. Praėjusių metų sausį iš Suomijos išsiuntė 4 proc. pabėgėlių tuo pretekstu – mano nuomone, mitiniu, – kad jų nuolatinio gyvenimo vietoje nebevyksta karo veiksmai.
Šiemet, tik po metų, Suomijos valdžia repatrijavo jau 80 proc. pabėgėlių. Panašu, kad Europos Sąjunga šiuo klausimu neturi aiškios pozicijos, todėl kiekviena šalis su pabėgėliais elgiasi savo nuožiūra. Pakrikimas – štai kas, mano nuomone, veda Europą į žūtį. O išsigelbėjimas – solidarumas, dialogas ir bendri susitarimai.
– Ar gali meninis žodis paveikti tarptautinę politiką, pakeisti pasaulį?
– Netgi prasta žinutė žiūrovui geriau nei jokios. Jei kalbame apie mane, aš daugiau negu kuklus: net nenoriu pakeisti žiūrovo, aš viso labo noriu tik pakeisti pasaulį. Visi žmonės vienodi, kad ir kokia kalba kalbėtų. Ir problemos visų vienodos, kaip ir jų meilė arba neapykanta. Nesu labai geras manipuliatorius, todėl bandau pakeisti bent Europą! Nežinau, ar pavyks. Juk aš nieko vertinga ekrane taip ir nepasakiau. Ne taip, kaip J.Jarmuschas arba broliai Dardenne‘ai.
Todėl mane mažai domino apdovanojimai. Tai yra jie manęs visiškai nedomina. Mano gyvenimas nuo to nepasikeis, ir aš visiškai nekoketuoju. Kinas juk ne žirgų lenktynės, kuriose varžomės, kas pirmas atbėgs. Aš niekada nekūriau filmų dėl pinigų, man menas – pašaukimas. Aš apskritai nekenčiu pinigų tikrąja to žodžio prasme. Jaučiu fizinį pasibjaurėjimą jais. Jeigu kišenėje yra pinigų, turiu kuo greičiau juos išleisti. Iš pradžių visada sumoku bendradarbiams, o viską, kas liko, prašvilpiu.
– Kaipgi jūs gyvenate be pinigų?
– Grybauju ir žuvauju.
Parengė Milda Augulytė
