Marsiečiai – ne vien vitaminai. Marsiečiai – tai kadaise žali buvę ateiviai, kuriuos palydovų praskridimai ir dronų nusileidimai sumažino iki pirmuonių ir panašaus mikroskopinio marazmo. Tad ir sukasi režisierius Danielis Espinosa, bandydamas padaryti Marso gyvybę grėsmingą, o galiausiai tik iššvaisto visą filmo „Gyvybė“ uždirbtą gerą valią.
Tarptautinė kosminė stotis laukia sugrįžtančio iš Marso zondo, kuris gabena nemažo svarbumo mėginius. Įgula irgi tarptautinė – rusė (Olga Dichovičnaja), amerikiečiai (Ryanas Reynoldsas, Jake'as Gyllenhaalas), britai (Rebecca Ferguson, Ariyonas Bakare'as), japonas (Hiroyuki Sanada)… Stotis galiausiai zondą pagauna, o tada orbitoje (ir karantine) kabančioje laboratorijoje ateiviškoms ląstelėms įkvepiama gyvybės. Visi džiaugiasi, Žemėje vaikai ląstelienai sugalvoja vardą (Kelvinas), jau net apie filosofines atradimo reikšmes tuoj blevyzgoti pradėsime. Tačiau Kelvinas, mūsų nežalias ir net ne pusžalis ateivis, nori žudyti!
Didžiausia filmo problema yra tai, kad visi mėginimai susidoroti su ateiviu primena žaidimą su penkiamečiu, kuris nesuvokia, kad kartais galima pralaimėti. „Ne“ sako penkiametis, negrabiai čiupinėdamas plastilino ateivį. „Mano ateivis yra atsparus ugniai!“ Tylomis nusikeiki – vis dėlto galėtum rimtesniais reikalais užsiimti nei žaisti „Svetimas III“ prieš teorinį vaiką – ir bandai ką nors nauja. „Ne“ sako tas pats penkiametis, kuris neplastilininį ateivį būtų jau kur numetęs: „Jam nereikia kvėpuoti!“ Ir taip toliau, ir be galo, be krašto.
Kaip matėme anonse, ateivis Kelvinas sudarytas iš ląstelių, kurios yra ir nervai, ir raumenys, ir regos sensoriai. Iš esmės nėra organų, kuriuos galėtum sužeisti. Ir, aišku, jis yra baisiai alkanas, nejuokais stiprus, supergreitai besimokantis ir visaip kitaip geresnis už Ridley Scotto Skoto „Svetimą“. Jo ląstelių sienelės yra sutvirtintos scenarijaus – kiečiausios medžiagos pasaulyje – poreikio. Žodžiu, filmas sadistiškai randa naujas priežastis ateiviui būti atspariam viskam, o mažėjanti stoties įgula vis kuria naujus planus.
Naujus planus, kurie nėra gerai paaiškinami, keičiasi viduryje vykdymo ir žiūrovui kelia vien sumišimą. Kai kurios prielaidos, kurios daromos norint sumedžioti Kelviną, yra visiškai priešingos tam, ką anksčiau žinojome apie ateivį. Dar blogiau tai, kad režisierius bando tave apgaudinėti su kameros darbu ir pats nelabai laikosi savo iškeltų sąlygų. Žodžiu, mes žaidžiame su labai užsispyrusiu penkiamečiu.
Tas penkiametis dar yra sadistas ir mano esąs labai gudrus, nes šalia visų nelaimių, vis ištinkančių įgulą (ir visų sprendimų, kuriuos per dieną iš pirmuonies išaugęs ateivis priima teisingai), dar reikia filmo pabaigoje pridėti gudrų twist – netikėtą siužeto vingį. Ir jam visiškai nusispjauti, kad nujauti tą vingį, kad veiksmo filme matai, jog bus vingis, kad supranti, jog filmui nėra reikalo daugiau tęstis išskyrus tą vingį.
Ir dėl to labai liūdna, nes techniškai „Gyvybė“ yra geras filmas: nuo pradinio ištęstinio kameros kadro, slenkančio po kosminę stotį, iki stoties interjero, aktorių vaidybos ir grimo. J.Gyllenhaalas tikrai atrodo taip, lyg būtų praleidęs kiek per daug laiko kosmose, kaip ir jo herojus. Kiti aktoriai irgi gerai atlieka savo darbą: visas ryžtas, visi emociniai užstrigimai – šie komponentai veikia gerai ir net priverčia išspausti ašarą. Vaizdo efektų įgula irgi parodė – su kraujo efektais ir trūkčiojančiais lavonais.
Tačiau „Gyvybė“ viską sugadina savo siužetu, kurio neįmanoma sekti, su ateiviu, kuris negali pralaimėti, ir režisieriaus ar scenaristo įsivaizdavimu, kad jis yra didis gudragalvis, galintis mus nustebinti. Deja, taip nėra, ir iš kino salės mes išeiname pasišlykštėję tokiais kūrybinės grupės sumanymais.
