„Traukinių žymėjimas 2“ galiausiai yra nostalgijos dėka sukurtas filmas apie nostalgiją ir visas jos atmainas, jos reikšmę žmonių gyvenime ir emocinį prisirišimą prie praeities, neleidžiantį būti dabartyje“, – teigia Mykolas Kriščiūnas apie antrąją „Traukinių žymėjimo dalį. Pateikiame šių dviejų apžvalgininkų nuomonę apie „Traukinių žymėjimą“ ir „Traukinių žymėjimą 2“.
Viktės Džiaugytės nuomonė apie „Traukinių žymėjimą“
Dabar brito Dany Boyle‘o atskirai pristatinėti nereikia – ši pavardė gerai žinoma jau vien dėl 2008 m. sukurto „Lūšnynų milijonieriaus“ (angl. „Slumdog Millionaire“), susižėrusio net 8 Oskaro statulėles ir dar beveik pusantro šimto apdovanojimų.
Dabar jo filmografijoje – dvylika ilgametražių filmų (neskaitant televizijos projektų), tarp kurių be jau minėto „Lūšnynų milijonieriaus“ – dviem Oskarams nominuotas „Steve Jobs“ (2015 m.), šešiems – „127 valandos“ (angl. „127 Hours“,2010 m.), Europos kino apdovanojimuose įvertintas „28 dienos po…“ (angl. „28 Days Later“, 2002 m.). Bet visa tai buvo kiek vėliau. Grįžkime į 1996-uosius, kuomet D. Boyle’as, iki tol dirbęs su televizijos projektais ir tik 1994 m. debiutavęs su savo pirmuoju ilgametražiu – trileriu „Negilus kapas“ (ang;. „Shallow Grave“) – buvo dar tik pradedantis kino režisierius.
Taigi, 1996 m. D. Boyle‘as plačiajam pasauliui pristatė tai, kas vėliau tapo tikru hitu – škotų rašytojo Irwino Welsho romano „Traukinių žymėjimas“ (angl. „Trainspotting“) ekranizaciją. Juosta tiesiu taikymu debiutavo Kanuose, tačiau nebuvo parodyta konkursinėje programoje (kūrėjų nuomone – dėl filmo turinio). Nepaisant to, „Traukinių žymėjimas“ tapo absoliučiu tiek kritikų, tiek žiūrovų favoritu. Laikui bėgant juostos populiarumas neblėsta. Todėl galbūt nieko keisto, kad šiemet, praėjus dvidešimčiai metų, D. Boyle‘as ryžosi sugrąžinti į ekranus andainykščius personažus. Tačiau prisiminkime, nuo ko viskas prasidėjo.
Edinburge gyvenantys jaunuoliai Markas Rentonas (akt. Ewan McGregor), Bulvė (akt. Ewen Bremner), Ligonis (akt. Jonny Lee Milner) yra priklausomi nuo stiprių narkotikų. Tokiu būdu jie niekaip negali ištrūkti iš uždaro priklausomybės nuo dar vienos – tik vienos, paskutinės – dozės ir tuščių pažadų – sau, artimiesiems, teisėsaugos pareigūnams – gydytis ir pasitaisyti. Kiekvienas geriausiais norais ir naivia viltimi grįstas Rentono ketinimas mesti baigiasi vienodai – dar vienos dozės paieška. Į protą jų neatveda niekas – nei teismo skiriamos bausmės, nei viena po kitos ištinkančios tragedijos. Prie šios grupelės šliejasi ekscentriškas Bedgbis (akt. Robert Carlyle), kuris nors pats ir nevartoja, dėl savo agresyvaus būdo ir neapgalvoto elgesio itin dažnai įsipainioja į visokius nemalonumus, bei sportiškas mėlynakis garbanius Tomis (akt. Kevin McKidd). Nuo dozės iki nusikaltimo – tik vienas žingsnis, nuo dozės iki neatitaisomo paslydimo – tik vienas neatsargus žingsnis į prarają, iš kurios negrįžtama. Ir jie tai žino. Tačiau sustoti negali.
Kalbant apie „Traukinių žymėjimą“ ir jo neginčijamą įtaką populiariajai kultūrai, galima paminėti net keletą aspektų. Visų pirma – filmo tematika. Taip, tai filmas apie priklausomybę, apie narkomanus, degraduojančius tiesiog akyse. Tačiau kartu tai ir filmas apie viltį – kad – galbūt – ne per vėlu – dar ne per vėlu – grįžti į gyvenimą. Net nevartojant epiteto „normalų“ – tiesiog gyvenimą, nes to egzistavimo nuo dozės iki dozės gyvenimu nepavadinsi.
Filmas sukrečia – brutaliai, be kompromisų parodydamas iki ko įmanoma nusiristi – kai žemiau – tiesiogine prasme – tik kanalizacija, kai atbunka bet kokie šleikštulio, jautrumo, orumo sensoriai. Kita vertus – o čia, ko gero, ir slypi jo sėkmė bei populiarumas – filmas didaktiškai nemoralizuoja ir negraso pirštu. Pagrindiniai personažai parodomi kaip neatsakingi ir lengvabūdžiai vaikigaliai, nesukantys sau galvos dėl pasekmių ir kainos, kurią teks sumokėti už trumpalaikį malonumą, už miglą, aptraukiančią žvilgsnį, už apatiją, leidžiančią atsijungti ir tokiu būdu pabėgti nuo realybės. Jie parodomi tokie, tačiau nėra nei smerkiami, nei teisinami. Kita vertus, iš vaikinų diskusijų apie filmus ir populiariąją kultūrą akivaizdu, kad jie dar nėra visiškai praradę kontakto su išoriniu pasauliu. Režisierius primygtinai nesiūlo jų mėgti, neteisina jų elgesio ir motyvų – tiesiog rodo – rodo tokius, kokie jie yra – jauni, nervingi, energingi, veržlūs, tik galbūt tą savo energiją nukreipiantys ne visai teisingomis kryptimis.
Nepaisant kartais itin atviro ir nesumeluotai šlykštaus realistiškumo šį filmą norisi žiūrėti ir ne vieną kartą. Kompozicine ir vizualine prasme „Traukinių žymėjimas“ yra kaip itin reta aukšto meistriškumo pavyzdys, prie kurio, net ir išnarsčius atskirais komponentais nelabai yra ko prikibti. Greitas filmo tempas, lydimas dabar jau kultiniais tapusių dešimtojo dešimtmečio ritmų, virtuoziškas kameros darbas, originalūs režisūriniai sprendimai, į filmo audinį įpintas dažnai tiesmukas ir rupus britiškas humoras, puiki tuomet dar visai jaunų aktorių vaidyba – tai sudėtinės dalys, paverčiančios „Traukinių žymėjimą“ aukščiausios prabos kino grynuoliu. Bet apie viską iš eilės.
Pagrindinį Marko Rentono vaidmenį čia sukūrė tuomet dar tik 25-erių metų škotų aktorius Ewanas McGregoras. Ir jo pasirodymas yra daugiau nei įspūdingas. Kartu su juo išgyvename visą emocijų ir potyrių gamą. E. McGregoras neleidžia juo suabejoti nė sekundę – viskas atrodo tikra. Iki paskutinio prakaito lašo, išprakaituoto per detoksikaciją, iki klaiko akyse, bandant pabėgti nuo sienomis ir lubomis ropojančių haliucinacijų.
Tas pats pasakytina ir apie antraplanius personažus kūrusius aktorius. Nors jiems laiko pasireikšti tenka daug mažiau, visi yra saviti, įsimintini, nesupainiojami. Galbūt galima sakyti, kad tai tam tikri savotiški tipažai, tačiau net ir tokiu atveju telieka konstatuoti, kad aktoriai juos tobulai įkūnijo. Nors režisierius ir nesileidžia per daug analizuoti psichopatiško Begdbio, atviraširdžio Bulvės, sukto, nepatikimo ir savanaudžio Ligonio ir „gero berniuko“ Tomio vidaus, tačiau kiekvienas jų veikia sava maniera, o jų elgesiui paaiškinti reikalingi motyvai – akivaizdūs. Tad galima dar kartą pagirti šiuos veikėjus įkūnijusius aktorius – Robertą Carlyle‘ą, Eweną Bremnerį, Jonny Lee Millerį ir Keviną McKiddą. Iš dar nepaminėtų aiškų įspaudą palieka nors ir pakankamai trumpai pasirodanti Dianą suvaidinusi Kelly Mcdonald – šis lolitiškas personažas dažnai atrodo turintis daugiau gyvenimiškos išminties ir sveikos racijos, nei tie išoriškai savimi pasitikintys šiek tiek vyresni vaikinukai, kurių pasitikėjimas netrunka išgaruoti kaip dūmas neblaškomas vėjo, o Diana, pasitelkdama savo žavesį ir gudrumą visiškai lengvai juos gali apvynioti aplink savo mažąjį pirštelį. Žinoma, jei pati to panorėtų.
Grįžtant prie jau šiek tiek paminėtos techninės pusės vėlgi galima žerti tik komplimentus. Stulbinantis, virtuoziškas ir tiesiog žadą atimantis kameros darbas, puikus garso ir vaizdo montažas – be kita ko, įdomiai panaudojamas vaizdo sulėtinimas ir pagreitinimas. Galbūt kai kurie specialieji efektai dabar atrodo mažumą juokingi, tačiau derėtų atsižvelgti tiek į laikotarpį, tiek į beveik minimalų (vos 1,5 mln. svarų sterlingų) biudžetą. Ką jau bekalbėti apie garso takelį – D. Boyle‘o filmuose muzika yra itin svarbi. „Traukinių žymėjimas“, ko gero, būtų pavyzdinis filmas, iliustruojantis prieš tai pasakytą frazę. Garso takelis prisideda tiek prie filmo atmosferos (taip, senas geras daug kam saldžius paauglystės prisiminimus keliantis dešimtasis dešimtmetis), tiek prie pašėlusio tempo palaikymo. Iggy Pop, „Underworld“, „Sleeper“, „Blur“ – tai tik keletas vardų ir pavadinimų iš tikrai įsimintino garso takelio. Užtenka prisiminti tiesiog kultinį E. McGregoro vaidinamo Rentono monologą „Rinkis gyvenimą“ (angl. „Choose Life“) filmo pradžioje ar „pavandenijusius“ „Underworld“ ritmus ir „Born Slippy“ iš filmo pabaigos.
„Traukinių žymėjimas“ – dabar jau kultiniu tapęs D. Boyle‘o filmas sukrečiantis stipriais vaizdais ir bekompromise, gal net hiperbolizuota realybe nudanginantis žiūrovus į tamsiausias fizinio ir moralinio nuopuolio gelmes, visa tai pateikiantis per pakankamai šviesią ir negniuždančią perspektyvą. Juosta vengia didaktikos, vengia pamokslavimo ir vienpusiškumo – todėl galima sakyti, kad tai yra savotiškas bandymas per devynis pragaro ratus įžengti į skaistyklą, tik šiuo atveju paminėtą Dantės krikščioniškąją simboliką reikėtų pakeisti abstinencijos ir detoksikacijos sukeltomis fizinėmis bei psichologinėmis kančiomis, vedančiomis į naują pradžią ir moralinį susitaikymą su savimi, net jei tas susitaikymas pasiekiamas ir ne pačiu garbingiausiu būdu. Puiki aktorių vaidyba, ryškūs personažai, virtuoziška techninė pusė, greitas tempas, išskirtinis garso takelis, rupus, kartais netgi juodokas humoras – tai komponentai, paverčiantys šį filmą nepamirštamu potyriu ir pelnytai pakylėjantys jį į šiuolaikinės klasikos kategoriją.
Mykolo Kriščiūno nuomonė apie „Traukinių žymėjimą 2“
Nostalgiją ir žinomumą išnaudojantys garsių filmų tęsiniai pastaruoju metu tapo tokiu tradiciniu reiškiniu, kad dabar jau niekas nekreipia dėmesio, jog kinuose kai kuriais savaitgaliais nėra jokios originalios premjeros.
Net ir „Traukinių žymėjimo“ tęsinys įkrenta į šią kategoriją – savarankiškai nuostabiai veikiantis filmas vienas išbuvo 20 metų ir rimtos, degančios priežasties jo sugrįžimui nebuvo, nors jo grįžimą daug kas pasitiko kaip savaime suprantamą dalyką ir suprato, kad kūrybinei grupei atėjo laikas pasinaudoti savo žinomumu ir reputacija.
Tik ši kūrybinė grupė yra išskirtinė. Oskarais apipiltas režisierius Danny‘is Boyle‘as ir sugrįžtantis pagrindinis aktorių ketvertas yra visiškai aiškūs ir nepakeičiami pirmosios dalies koziriai, anuomet veikę su tokia energija, kad nelaukti jų sugrįžimo buvo neįmanoma, o dabar paaiškėjo, kad laukti buvo ir visiškai verta.
„Traukinių žymėjimas 2“, sukurtas pagal dar vieną Irvine‘o Welsho knygą „Porno“ ir parašytas pirmosios dalies scenaristo Johno Hodge‘o, tobulai supranta, kad tai yra tęsinys, kurio pagrindinė auditorija bus originalą matę žiūrovai, ir to paslėpti filmas net neketina. Veiksmas, vykstantis praėjus 20 metų nuo pirmosios dalies, čia prasideda iškart ir jeigu jūs nežinote veikėjų priešistorės (kurią filmas šįkart papasakoja tik iš dalies), čia jau jūsų problemos.
Protingiausia filmo vieta galima įvardinti smulkmenišką kūrėjų supratimą, ką jie kuria. Jau minėtoji nostalgija, dažniausiai priverčianti atgaivinti niekam nereikalingų filmų tęsinius, šioje situacijoje tampa pagrindine filmo mintimi. Į Edinburgą po dviejų dešimtmečių sugrįžtantis Markas (akt. Ewan McGregor) čia natūraliai pradeda atsiminti savo jaunystę, susitinka su buvusiais draugais, aiškinasi tarpusavio santykius ir tiesiog daro viską per nostalgijos ir dviejų dešimtmečių senumo nuoskaudų ir atsiminimų prizmę. Didžiausi veikėjų konfliktai čia kyla dėl, lyginant su dabartimi, niekinių dalykų, kurie per daugybę laiko įgavo simbolinę prasmę, verčiančią veikėjus kovoti su geriausiais savo draugais.
Šia prasme vienas sumaniausių „Traukinių žymėjimo 2“ elementų yra Veronika (akt. Anjela Nedyalkova) – jauna imigrantė ir Saimono (akt. Jonny Lee Miller) draugė, kuri kaip veikėja nėra ypač įdomi, tačiau jos iššaukiami konfliktai ir kontrastai filmui suteikia itin daug. Be to, kad ji yra iš dalies tarp dviejų draugų stojanti moteris, ji yra ir žmogus, nežinantis bendros pagrindinio ketverto istorijos ir emocinio prisirišimo prie tų istorijų ji neturi. Filmas verčiasi per galvą įvairiapusiškai rodydamas, kaip ir dėl ko žmonės ilgisi savo praeities (vienas veikėjas nostalgiją pavadina turizmu po savo jaunystę), tačiau sėkmingiausiai tai išryškina Veronikos negebėjimas atskirti racionaliosios ir emocinės pusių, kai tuo tarpu savo istorijas ir praeitį atsimenantys veikėjai tarsi atgyja iš naujo.
Filmas taip pat sočiai naudoja ir flashbackų – scenų, pasiskolintų tiesiogiai iš pirmojo filmo arba sukurtų naudojant panašius jaunus aktorius, arba tiesiog scenų, kurios bent iš dalies primena originalą. D. Boyle‘as yra nuostabiai įvaldęs šią techniką, kuomet tokios scenos tampa ne vien pataikavimu žiūrovams, tačiau nemažai prideda patiems veikėjams – priverčia juos atsiminti savo praeitį, lyginti ją su dabartimi ir galvoti, ką tai reiškia. Reikšmė žodžiais yra pasakoma retai, bet aktoriai čia yra pakankamai stiprūs, o režisūra pernelyg aiški, kad reikšmė išliktų ypač paslaptinga.
Ir kalbant apie aktorius ir režisūrą reikia paminėti, kad jie filmui suteikia išskirtinės galios, o bet kokiame kitame kontekste tokia istorija viena pati tiesiog neveiktų. Aktoriai čia išleidžia visą energiją, kuri tarytum kaupėsi tuos du dešimtmečius, ir filmas pasistengia parodyti skirtumus tarp jaunųjų ir dabartinių aktorių.
E. McGregoras vis dar išlieka vienu labiausiai neįvertintų aktorių kine, šiame filme turintis tiek daug energijos ir entuziazmo, kad dažnai pamiršti, koks blogas ir kitų gyvenimus griaunantis yra jo veikėjas (vienoje vietoje pasirodantis E. McGregoro monologas yra be konkurencijos stipriausia filmo vieta, kai jauti kino salėje įsitempiančius žmones, o pasirodo, kad jie tik žiūri į kalbantį žmogų, kas tokiame filme yra didžiulis pasiekimas). J.L. Milleris ir jo duetas su E. McGregoru dar kartą yra visiškas energijos užtaisas, o jis pats yra (gerąja prasme) pats neaiškiausias filmo veikėjas, labiau nei bet kuris kitas nerandantis savo vietos ir stipriai priklausantis nuo kitų žmonių. Komedijai neretai naudojami Ewenas Bremneris, įkūnijantis (kaip kad išvertė lietuviai) Bulvę, ir Franko vaidinantis Robertas Carlyle‘as filmo metu suauga labiausiai, o kabinimasis į praeities nuoskaudas ir istorijas jiems reiškia daugiausiai, todėl ir aktorine prasme naiviais idiotais pasirodymą primenantys aktoriai galiausiai palieka didžiulį įspūdį.
D. Boyle‘as čia yra tarytum penktas gaujos narys, pirmojoje dalyje patogiai susikūręs atmosferą, kurios dėka jokie stilistiniai motyvai neatrodytų pernelyg išsiskiriantys ar pasirodantys ne vietoje. Narkotikų scenos vis dar yra svajingos arba klaikiai šlykščios, besilinksminantys ir į kažką įsitraukę veikėjai suteikia neregėto džiaugsmo, o montažai tiesiog trykšta energija. Niekad nėra pamirštama, kad šita istorija laikosi ant veikėjų, ir tie veikėjai kartu su žiūrovais būna grubiai ir teisingai grąžinami į realų gyvenimą, kuris filme retai yra gražus ar optimistinis, o visos tos nuotaikos iš veikėjų per ekraną persiduoda auditorijai.
Filme dar galima girti daug ką, nuo smulkmeniškai pateiktų narkotikų vartojimo pasekmių (filmas geriau nei bet kas kitas parodo, ką reiškia priklausomybė ir kad priklausomas žmogus išlieka visą gyvenimą, nepriklausomai nuo to, ar jis vartoja, ar ne) iki gebėjimo šokinėti žanruose, kadangi čia yra veiksmo, romantikos, dramos, trilerio, komedijos (humoro vardan prieš filmą verta pasidomėti katalikų ir protestantų kovomis Škotijoje) ir daugybė tarpinių variantų, kurie niekad nėra ne vietoje. Atrodo, kad kuo daugiau analizuoji filmą, tuo daugiau randi pozityvių jo elementų.
Visgi „Traukinių žymėjimas 2“ galiausiai yra nostalgijos dėka sukurtas filmas apie nostalgiją ir visas jos atmainas, jos reikšmę žmonių gyvenime ir emocinį prisirišimą prie praeities, neleidžiantį būti dabartyje. Dėl to tinkamesnio derinio tarp žymiausių pirmojo filmų hitų sugrąžinimo ir naujos istorijos būtų sunku atrasti. 1996 metų filmui tęsinio visiškai nereikėjo, tačiau jeigu jį reikėjo sukurti, kažko geresnio nebūtų sugalvojęs niekas.
