Jauna studentė Hania (akt. Zofia Wichłacz) įžengia į pievą, kurioje būriuojasi jos būsimi bendrakursiai iš Lodzės meno akademijos. Ji klausia vieno iš studentų, kur yra žymusis Władysławas Strzemińskis (akt. Bogusławas Linda), būsimasis jos dėstytojas. Jis parodo ant kalvos stovintį žmogų, pasirėmusį ramentais, neturintį vienos rankos ir vienos kojos. Hania stebisi, kaip luošas menininkas nusiropš nuo kalvos. O W. Strzemińskis staiga atsigula ant žolės ir nusiredena nuo kalno. Paskui jį nuseka būrys studentų.
Ši pati pirma filmo scena mums pristato pagrindinį veikėją ir atskleidžia daug ką mes turėtume apie jį žinoti. Jis nebijo kliūčių ir renkasi kartais, atrodytų, neracionaliausią kelią, tačiau visada sulauks pasekėjų.
„Povaizdyje“ vaizduojami paskutiniai menininko gyvenimo metai. Po Antrojo pasaulinio karo Lenkijoje įsivyrauja komunistinis režimas. Ir nors mūsų kaimynė nebuvo okupuota Sovietų Sąjungos, laisve čia toli gražu nekvepėjo. W. Strzemińskis po karo gyveno Lodzėje, dėstė jos meno mokykloje, kūrė. Tačiau diktatūrinė santvarka netrukus įsisuko ir į meno pasaulį. Sistemai nebuvo paranki laisva kūrybinė išraiška, tad ji cenzūravo originalųjį meną ir per prievartą visiems „kišo“ savąjį socialistinį realizmą.
Nuo jaunystės laikų W. Strzemińskis buvo maištautojas. Susidūręs su valdžios suvaržymu kurti ir laisvai reikšti savo menines interpretacijas, pagrindinis filmo veikėjas netyli, išsako savo nuomonę ir dėl to nukenčia. Jis pašalinimas iš meno akademijos, menininkų sąjungos ir tampa persona non grata socialistinės Lenkijos meno pasaulyje. „Povaizdyje“ mes ir pamatome, kaip šis drąsus pasirinkimas ir kova už kūrybą paveikia W. Strzemińskio gyvenimą.
Būtent ne pačią kovą, o daugiau jos pasekmes ir nagrinėja ši juosta. Besivystant siužetui, mes po truputį matome pagrindinio veikėjo nykimą. Tai vos pastebimas nykimas. Pirmiausia, W. Strzemińskis aktyviai, kiek, žinoma, gali, priešinasi jį gniuždančiai sistemai, toliau dėstydamas studentams savo namuose, rengdamas parodą, stengdamasis neleisti režimui jo sunaikinti. Tačiau totalitarinė ranka po truputį, po truputį atima svarbiausius išgyventi reikalingus dalykus iš šio žmogaus: pirmiausia pinigus, po to maistą, kol galiausiai suduoda skaudžiausią smūgį – iš menininko atima galimybę pirkti dažus.
Visgi negalima teigti, kad W. Strzemińskis liko nuoseklus savo kovoje. Nesutikęs tapyti socialinio realizmo, jis vis tiek atsiduria studijoje, kurioje tapo visokius stalinus ir leninus. Toks darbas buvo būtinas jam, kad išgyventų. Tačiau ekrane mes matydavome jį besišlykštėjantį sistema arba bent apatišką jai. Tokio jo nematome kuriančio sovietinių vadų veidų portretų universalinei parduotuvei. Jis, žinoma, nesididžiavo šiuo darbu, tačiau ir neatrodė visiškai nepatenkintas tuo. Veikėjas kovojo prieš bedvasį meną, o pats iš dalies atsidūrė jo kūrėjų gretose. Būtent ši siužeto linija kiek nuvylė. Žinoma, W. Strzemińskis portretus parduotuvei piešė tik tam, kad turėtų kuo prasimaitinti ir nusipirkti dažų savo tikrajai kūrybai. Tačiau šioje vietoje jis lyg atsitraukė nuo savo idealų ir prarado savo įsitikinimų besilaikančio asmens įvaizdį.
Kliuvo ir minimali meilės istorija, kurios buvo taip mažai, kad arba jos išvis nereikėjo, arba reikėjo aštrint. Šioje vietoje, galbūt, jos nereikėjo nė kiek plėtoti ar rodyti, nes ji neturėjo jokios reikšmės siužetui ar pagrindiniam veikėjui, kuris į naivius meilės prisipažinimus sureagavo taip pat apatiškai, kaip tai padarys dauguma žiūrovų. „Povaizdyje“daug svarbesnė W. Strzemińskio meilė menui ir dukrai. „Jai bus labai sunku gyventi“, – teigė pagrindinis filmo personažas. Dukra Nika sudėtingas veikėjas. Kartais ji užsisklendžia savyje, bando atrodyti, kad jai niekas nerūpi. Tačiau jai labai rūpi jos tėvas, kuris, jos manymu, per daug rūko. Ir nors filmo pabaigoje Władysławas Strzemińskis draugui guodžiasi, jog nespės perrašyti savo knygos ir palikti jos ateities kartoms, mano nuomone, didžiausias jo nusivylimas buvo santykis su dukra. Jis visą laiką skyrė menui, tad tik apatiškai galėjo pro langą stebėti, kaip jo dukra besišypsodama ir džiaugdamasi žygiuoja gegužės 1-osios parade. Parade, šlovinančiame sistemą, kuri iš lėto sunaikino Władysławą Strzemińskį.
Filme daug politikos ir jis aktualus šiandien. Tačiau „Povaizdis“ nėra optimistinė juosta, parodanti pagrindinio veikėjo pergalę prieš sistemą. Šiame filme sistema nugali maištininką. Tad kodėl jis aktualus šiandien? Ar turime susitaikstyti, kad bet kas, kas norės mums nurodinėti ir iškreipti mūsų realybę, mus nugalės? Tikrai ne. „Povaizdis“ parodo, kad tokių žmonių kaip Władysławas Strzemińskis visada bus. Ir jie visada turės pasekėjų. Sunaikinsi vieną, vėliau atsiras dar du į sunaikintojo vietą. „Savo“, – į klausimą „kieno tu pusėje?“, atsakė Władysławas Strzemińskis. Juosta parodo nelengvą pasirinkimą ir sunkų kelią po jo. Tačiau kartu tai kinematografinis paminklas kovotojui už laisvę. Laisvę kurti ir gyventi kaip nori tu pats, ir kaip pasirenki tu pats. „Kiekvienas mato skirtingai. Kiekvienas pasirinkimas geras, nes jis – jūsų.“
Gal kas ir supyksite, kad per daugiau nei 700 žodžių nepaminėjau JO. Tačiau toks ir buvo mano tikslas – susitelkti vien į filmą ir pagrindinį veikėją, paliekant režisierių Andrzejų Wajdą kiek nuošalyje. „Gerasis Dievas režisieriui davė dvi akis – vieną, kad žiūrėtų į kamerą, kitą tam, kad būtų pastabus viskam, kas vyksta aplink jį“, – kartą teigė šis legendinis lenkų kino kūrėjas. Nežinia, kiek kurdamas paskutinį savo darbą A. Wajda žiūrėjo, kas vyksta aplink jį. Galbūt daug, dėl to ir sukūrė tokį filmą. O galbūt visai nežiūrėjo ir nejuntama tikro menininko intuicija leido sukurti juostą, ypač aktualią šiais laikais. Tačiau savo reikšmės ji nepraras dar ilgai, nes vis dažniau išlenda įvairūs veikėjai, norintys uždrausti, sudrausminti, pakreipti viską jų norima kryptimi.
„Povaizdis“ yra stipriai sukalta biografinė drama, gal kiek standartiškai, tačiau tikrai nesenamadiškai ir jokio A. Wajdos kūrybinio nuovargio čia nejuntama. Tai skambi nata, užbaigianti puikaus režisieriaus kūrybinę kompoziciją.
P.S.Kovo 6 dieną Andrzejui Witoldui Wajdai būtų sukakę 91 metai.
P.P.S. Filme paminima, kad Władysławas Strzemińskis surengė pirmąją modernaus meno parodą Lenkijoje. Ji buvo surengta 1923 metais, tuo metu Lenkijai priklausančiame Vilniuje. Parodą W. Strzemińskis organizavo kartu su lietuvių tapytoju Vytautu Kairiūkščiu. Be to, W. Strzemińskis kelerius metų gyveno ir mokytojavo Vilniuje.
buvaukine.lt
